Iš parodų salių išėjo į gatves
Biržietės Rasos Dubrienės karpiniai, kelerius metus po šalį keliavę parodomis bei puošę savo miesto muziejų, jau kuris laikas žiūrovus pasiekia visai kitokiu pavidalu.
Aprangos technologė rado būdų, kaip trapų popierinio ažūro grožį perkelti ant suknelių, palaidinių, džemperių, rankinių ar maišelių pirkiniams.
Dabar jos meną gali sutikti gat-vėje: kai kas karpiniais dekoruotą suknelę ar palaidinę dėvi, kai kas originalią ir vienintelę tokią rankinę nešasi.
Vieni jos kūriniai išsiuvinėti, kiti atspausti specialiais dažais.
Ir mums susitikus, R.Dubrienė dėvi lininę taškuotą tuniką, papuoštą subtiliu delno dydžio siuvinėtu karpiniu.
Ji patikina, kad karpinį perkelti ant audinio yra brangus malonumas – reikia ir laiko, ir brangių siūlų. Būtent todėl didelių karpinių siuvinėjimo būdu ji ant tekstilės nekelia.
Moteris aiškina, jog šiais laikais karpinio nereikia siuvinėti rankomis, tą ji ir pati daro su modernia mašina, bet ją reikia užprogramuoti.
Prisiminė elementarų lankelį
Pirmiausia ji sėda prie kompiuterio, į specialią programą įkelia karpinio atvaizdą, suprogramuoja nurodymus siuvinėjimo mašinai, susikuria siuvinėjimo failus. Po to audinys jau kišamas po adatomis.
Bet technika visko už žmogų nepadaro. Reikia sėdėti šalia ir žiūrėti, kad nenutrūktų siūlas, neįsiveltų kokia klaida.
„Jaunystėje, kai mokiausi Kauno menų mokykloje, pačios ant audinio nusipiešdavome piešinį, medžiagą įsprausdavome į lankelius ir pakišę po siuvimo mašinos adata vedžiodavome siuvinį ranka“, – prisimena siuvinėjimo pradžiamokslį.
Vėliau, Utenos kolegijoje studijuodama aprangos technologijas, jau mokėsi modernesnio ir daug greitesnio siuvinėjimo būdo – kompiuteriu pasirašyti programą.
Net žiurkė gali būti angelu
Žvalgomės po R.Dubrienės kūrybinę dirbtuvę.
Trys siuvimo mašinos atlieka skirtingas funkcijas: viena siuva, kita apmėto, trečia siuvinėja.
Lentynose gausybė dėžių dėželių.
„Mėgstu sunaudoti visokias atraižas, dar kuriu ir skiautinius, tai reikia įvairiausių atspalvių, medžiagų gabaliukus išrūšiuoju pagal spalvas ir laikau ateičiai“, – paaiškina.
Lino gabalų prisiperka savam mieste, seniausioje šalyje lininės produkcijos gamykloje „Siūlas“. Biržietiška audykla be sustojimo dirba nuo 1928 metų.
Dar labai mėgsta džinsą. Medžiaga tvirta, atnešiojęs drabužį kuo puikiausiai gali jį panaudoti visokioms įdomybėms.
Ant stalo kaip tik sėdi džinsinė žiurkė ir kiškis. R.Dubrienė pati sukirpo žaislų formas. Jie labai dailiai pasiūti ir dar net išsiuvinėti. Keista tik, kad simpatiški gyvūnai – su sparneliais.
„Čia naminiai angelai, tokie mano sugalvoti namų sargai, jie atsiranda avyčių ir visokių kitokių gyvūnėlių pavidalais“, – šypsosi kūrėja.
Sparnuotieji gyviai ką tik grįžo iš tautodailės parodos, bet nebe visi, namų sargus pirko tokiu menu susižavėję žmonės.
Net išsiuvinėjo aukštaitiškai
Ant stovo kabo keli skirtingi drabužiai, visi dekoruoti karpiniais.
Menininkė atskleidžia, kokiais dar būdais ant medžiagų perkelia popierinius vaizdus: lazeriu, trafaretuojant tekstiliniais dažais, užspaudžiant termo plėvelę arba nunešus firmai, kuri skaitmeninės spaudos būdu paveikslėlį ant audinio išpurškia.
Visi būdai ilgalaikiai, bet patvariausias ir kokybiškiausias – siuvinėjimas.
„Ne ne, aš nekuriu drabužių pagal užsakymą“, – atsako dar nespėjus paklausti.
Dirba tada, kada nori ir ką širdis padiktuoja, o jau vėliau kūrinys tarsi pats nešiotoją susiranda.
„Dažniausiai artimiesiems ir draugams ką nors sukuriu“, – neslepia.
Telefone rodo kanklėmis grojančios moters, pasipuošusios tautiniu kostiumu, nuotrauką. Įspūdingi balto lino marškiniai su raudonai siuvinėtais aukštaitiškais raštais – jos kūryba. Viską pati padarė – nuo modelio sukirpimo iki paskutinės sagos.
„Klasiokė jau seniai norėjo mano siūtų marškinių“, – džiaugiasi įgyvendinusi jos svajonę.
Iš egiptietiško kepimo popieriaus – užuolaidėlės
Apžiūrinėju šūsnį vis kitaip dekoruotų lininių maišelių ir stilingų medžiaginių rankinių. Visa tai keliaus į tautodailės mugę.
Vienas iš karto į akis krentantis krepšys laukia ypatingos progos – draugės gimtadienio.
Prie manekeno adatėlėmis prisegtas saulės kliošo popierinio karpinio sijonas ir apykaklė – jie ką tik parkeliavę iš parodos.
Namų langus puošia įstabaus grožio popierinės užuolaidėlės. Kiekviename kambaryje vis kitokiais vaizdais.
Draugė prisiprašė, kad ir jai auksarankė iškarpytų užuolaidas virtuvės langams, tą dabar ir daranti, tik karpo ne iš paprasto, o iš egiptietiško kepimo popieriaus, nes jis storesnis ir patvaresnis, ilgiau tarnaus.
Pastebėjo vitrinos snaiges
Stebina R.Dubrienės gebėjimas prigalvoti vis kitokių, nesikartojančių raštų, skirtingų siužetų. Net simbolinį gyvybės medį, kokiais kadaise išpaišydavo jaunamarčių kraičių skrynias, ji nuolat iškarpo vis kitokį. O kur dar preciziškas kruopštumas. Spėju, kad tai atėjo su ilgamete patirtim.
Pašnekovė purto galvą. Tos patirties ne tiek ir daug, kurti karpinius pradėjo tik prieš septynerius metus. Į viešumą jos menai išėjo visai atsitiktinai.
Tuo metu ji buvo vienos nedidelės Biržų parduotuvės darbuotoja. Prieš Kalėdas sumanė papuošti vitrininius langus, prikarpė originalių snaigių. Jos buvo tokios išskirtinės, kad dažnas stojo pasigrožėti, o pro šalį ėjusi garsi tautodailininkė, karpinių meistrė Saigūnė Rožėnienė užėjo vidun pasmalsauti, kas gi tas to gražumo autorius.
„Ji mane įkalbino surengti parodą, paskatino stoti į Tautodailininkų sąjungą“, – prisimena.
Naujai parodai – staigmena
Dabar R.Dubrienė samdomo darbo nebedirba – jau visa galva pasinėrusi į kūrybą.
Be karpymo, siuvinėjimo, vėlimo iš vilnos bei siuvimo (yra sukūrusi ir drabužių kolekciją), ji dar gerai sutaria su moliu. Namų palangės nustatytos jos sukurtais indais ir figūrėlėmis.
„Esam keturios draugės, treti metai kartą per savaitę važinėjam į Pasvalyje esančią keramikos studiją. Mokytoja ragina, kad man jau laikas pirkti savo degimo krosnelę“, – prasitaria, kad ir šitoje srityje pasižymėjo.
Trauką dailiesiems amatams ir viskam, kas gražu, ji jautė nuo mažumės. Tėvų sodybai gražumu ir gėlynų gausumu nebuvo lygių, sesės Regina ir Nida siuvo, tad ji, jaunylė, augo matydama, kaip gimsta moteriški apdarai.
„Matydavau, kaip jos sukerpa, ir pati išmokau pasisiūti sau rūbus“, – prisimena. R.Dubrienė jau buvo surengusi 6 personalines parodas. Paskutinė ką tik baigėsi – septynerių metų kūrybinis triūsas buvo eksponuotas Biržų kultūros centre.
„Mano parodos be pompastiškų atidarymų, tiesiog nuvežu darbus parodyti ir viskas. Kas nori, mane susiranda, pati plačiai garsintis nedrįstu“, – kuklinasi moteris.
Karpiniai – menas trumpalaikis, bet R.Dubrienės kūrybos gerbėjų yra ir gerokai toliau nei gimtasis miestas – siuntos keliavo į Angliją, Šveicariją, Norvegiją ir JAV.
Naujausias biržietės sumanymas – surengti skiautinių ir aplikacijų parodą. Ta linkme intensyviai dirba, nes davė pažadą ekspoziciją paruošti iki gruodžio.
„Bus tokie savotiški paveikslai: fonas iš skiautinių, o priekyje kybos siūti paukščiukai“, – mažumėlę atskleidžia, ką kurianti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Naujausias R.Dubrienės kūrinys – užuolaidėlės draugei.
2. 3. 4. Menininkės sukurtų siūtų, sparnuotų bei siuvinėtų gyvūnėlių paskirtis – būti geraisiais namų sargais.
5. Ažūrinio meno gerbėjų namų sienas puošia įrėminti R.Dubrienės karpiniai, o kiti į parodas keliauja.
6. R.Dubrienė savai virtuvei sukūrė cukrinę ir indelį česnakams laikyti.
7. 8. Vienetinės rankinės labai paklausios: geltonoji tuoj bus padovanota draugei, o džinsinė keliaus ant mugės prekystalio.
9. Karpinių apykaklė ir sijonas ką tik parkeliavo iš parodos.
10. Karpyta namų puošmena simbolizuoja pavasarį.
11. 12. Ant audinių perkelti karpiniai drabužius padaro išskirtiniais.
13. 14. Keramikos studijoje R.Dubrienė prilipdo visokių grožybių.
15. 16. 17. R.Dubrienės lipdyti ir išpiešti keramikos indai bei laikrodis puošia savų namų erdves.
A.Švelnos nuotraukos
