„Semeniškių idilės“
Dvidešimt penktoji idilė
Vaikai
Kur jūs, šviesiaplaukiai vienkiemių vaikai,
kur eidavom, sustodami šalia kiekvieno griovio,
kur bėgdavome į mokyklą – su mažyčiais
medžio karmonėliais, plunksnų dėžutėm.
Palaukėmis ir vieškeliais, siaurais laukų takais,
matydami, dar iš tolo, pačioje pašilėj
boluojantį mokyklos namą.
Kur tu, tylusis Mykoliuk, kur pasitikdavai
prie vienkiemių, ir tu, Maryte, kur atbėgdavai
keliu nuo upės. Kur tu, Adomėli, kur jūs visi,
kur snieguotais ir užpustytais vieškeliais,
liepsnojančiais ir degančiais speige veidais,
po didelėm ir žieminėm kepurėm, ir įsivynioję
giliai į kailinius – eidavom baltais žiemos laukais,
žiūrėdami, kaip vėjas, įsibėgėjęs išilgai laukų,
gena sušalusio ir sauso sniego šiustus,
kaip pačiose viršūnėse, sustingusios ir nejudėdamos,
sutūpę budi varnos, kaip šalčiu sustingus
kiekviena šaka, šalti karklų krūmokšniai, –
kur eidavome klegančiu būriu, sušalusiomis upėmis,
ir čiuoždavom skersai balas, ir pro sustingusių
vytelių krūmus, vydamiesi, užsikabinę rogių atlankų,
važiuojančius į girią vyrus, –
mosuodami savo mediniais karmonėliais.
Išvydo J.Meko ašaras
Semeniškių kaimas Biržų rajone, kur gimė ir užaugo amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu vadinamas Jonas Mekas, ištuštėjęs taip, kad net širdį veria. Aplink – pavasarinės saulės nušviesti, bepradedantys žaliuoti, bet tušti laukai.
Važiuojant vieškeliu, liūdnai palydi viena kita nunykusi sodyba – pakrypusiom trobų durim, apgriuvusiais šuliniais. Semeniškiuose telikę vieninteliai namai, kuriuose vis dar skamba žmonių kalbos, juokas.
J.Meko tėvai gyveno ir visai prie upės, kur šalia kelio stovi verkiantis akmuo su užrašu „Semeniškių idilės“, autografu bei iškalta J.Meko skrybėle, ir tolėliau – priešais senąsias kapines.
„Sėlos“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė pasakojo, kaip gal po trijų dešimčių metų į gimtinę grįžęs J.Mekas skaitė savo idiles.
„Atsigulė ant žemės, kaip tik ten, kur stovėjo pirmoji troba. Ir ėmė skaityti savo idilę apie vaikus. O toje vietoje, kur žodžiai „kur tu, Maryte“, mostelėjo ranka gretimos sodybos pusėn ir tarė: „Marytė va ten gyveno“, – šypsojosi E.Lansbergienė.
Filmavo, kaip kepa blynus
Ištuštėjusi gimtinė J.Mekui visuomet buvo itin skaudi tema. E.Lansbergienė prisiminė, kaip ji klausė J.Meko, galbūt gyvenant Amerikoje, Niujorke, kaimų griūtis ne taip skaudžiai gelia širdį, nei viską savo akimis matant.
Bet tuomet išvydo, kaip susigraudino J.Mekas, ir suprato, kad atstumas praradimo skausmo nė kiek nemažina.
O ir knygoje J.Mekas rašė, kad su kartu į Ameriką emigravusiu broliu Adolfu juodu jaučiasi tarsi tie patys ūkininkai, uždaryti pačiame Niujorko viduryje.
Pirmąsyk į Semeniškius grįžęs J.Mekas jautriai filmavo į namus pargrįžtančią savo mamą ir kaip ji lauke ant ugnies, įžiebtos tarp plytų, kepa taip mėgstamus bulvinius blynus.
Prieš akis – Mekų troba
Vienintelė tebegyva Semeniškių sodyba priklauso Janinai Pajedienei. Moteris dirba Papilio pagrindinės mokyklos valgykloje.
„Čia buvo sodyba, ir ten, ir ten...“ – žvelgdama pro važiuojančio automobilio langus ilgesingai vardija moteris.
Būdama mažytė su mama jiedvi gyveno pas J.Meko mamą Elzbietą sodyboje priešais kapinių vartus. Senosiose kapinėse palaidoti menininko seneliai, tėvai – naujosiose, netoliese.
Iš sodybos nepalikta nė ženklo, vien užartas laukas.
„Kai tik važiuoju pro šalį, prieš akis iškyla dviejų galų troba. Liepų alėja, vedanti link namų, ir močiutė“, – kalbėjo J.Pajedienė.
Močiute ji švelniai vadina E.Mekienę.
Tuo metu E.Mekienė buvo likusi viena, vyras miręs, vaikai – kas kur kuriantys savus gyvenimus.
J.Pajedienė tiksliai nepamena, ji buvo gal ketverių, gal penkerių metų. Mama po karo atvykusi iš Rusijos, Maskvos, ieškotis darbo. Mažylę ji palikdavo E.Mekienės priežiūrai.
„Šis langas buvo mūsų su mama. Močiutė gyveno kitame kambaryje, bet tame pačiame trobos gale. O seklyčioje laikėme visokius daiktus. Ir E.Mekienė, ir mama laikė gyvulių, tvartas buvo bendras. Virtuvė irgi viena“, – rodydama seną nuotrauką pasakojo moteris.
Užmigdavo po E.Mekienės lova
„Labai daug papasakoti apie močiutę negalėčiau, buvau vaikas, bet mano atmintyje liko geri, šviesūs prisiminimai“, – šypsojosi J.Pajedienė.
Jai atmintin įstrigo, kaip išėjusią į kiemą užpuolė piktas gaidys. Vos suklykus pro duris išpuolė E.Mekienė ir apgynė mažylę mosuodama kažkokiu skuduru.
Po to, tarusi, kad nevidonas „mergaičkai akis iškabins“, pikčiurną išvirė pietums.
Kai močiutė nueidavo per pietus prigulti, mergaitei vienai pasidarydavo nuobodu.
J.Pajedienė mena, kaip ji palįsdavo po E.Mekienės lova ir laukdavo, kol šioji prabus. O belaukdama ir pati užsnūsdavo.
Kartą E.Mekienė, pakirdusi iš miego, mažylės pasigedo. Labai išsigando iš pradžių jos neradusi, kol pažvelgė po lova.
J.Meko pamatyti J.Pajedienei taip ir neteko. Kai jis buvo atvykęs į gimtinę, J.Pajedienės nebuvo kaime, bet ji žino, kad žmonės gausiai rinkosi. Mat norėjo pamatyti vadinamąjį amerikoną ir neįprasto – avangardinio kino kūrėją.
„Gera žinoti, kad paprastoje šeimoje gimęs, kaime augęs vaikas tapo žymus visame pasaulyje. Tai glosto širdį“, – šypsojosi J.Pajedienė.
Kartą kapinaitėse ji sutiko japonę merginą, ieškančią Mekų giminės kapo.
Dabar, tik kol kas neaišku, kada tiksliai, J.Pajedienei galbūt pavyks pamatyti J.Meką. Pirmą ir paskutinį kartą, bet vėlgi – ne gyvą, o pelenais pavirtusį. Šią vasarą gimtinėje laukiama parvežant sausio 23 dieną mirusio menininko palaikų.
Gaila aukštų, išlakių beržų
J.Pajedienė su mama gal po ketverių metų persikraustė į kitus namus. Atsisveikinimo su močiute ji nebepamena, nes vaikui labai rūpėjo, kokie bus tie kiti – savi – namai.
Gyveno be elektros, pamokas ruošdavo prie žibalinės lempos. Bet kai melioracija su žeme sulygino ir šiuos namus, buvo labai gaila. Ypač – kieme augusių aukštų, išlakių beržų.
Atitraukti iki kelio, jie tiesiog supuvo.
Kolūkis pastatė naują namą gyvenvietėje, mama jį išsipirko.
J.Pajedienė apie dešimt metų prižiūrėjo vienišą senutę, kuri gyveno mūriniame name. Tais laikais mūrinukas buvo retenybė. Mirdama senutė paliko geradarei šį namą.
Jame J.Pajedienė gyveno sukūrusi savo šeimą.
Dabar šiame name šeimininkauja moters dukra, o J.Pajedienė sugrįžo į savo mamos namus gyvenvietėje.
Prierašai po nuotraukomis:
1. J.Pajedienė šypsosi prisimindama, kaip užmigdavo po E.Mekienės lova.
2. J.Meko motina Elzbieta leido savo namuose gyventi mažajai Janytei su mama.
3. Šis mūrinukas – dabar jau vieninteliai Semeniškiuose gyvenami namai.
4. Greičiausiai šioje sodyboje gyveno Marytė iš J.Meko eilėraščio apie Semeniškių vaikus.
Filmą apie Semeniškių kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.