Neapsitvėtę tvoromis
Visai netoli Panemunėlio bažnyčios, pakriautėje, šalia Nemunėlio upelio, stovi kuklus geltonas medinukas. Be tvorų ir vartų, su tradiciniais lietuviškais darželiais, vaismedžiais palangėje, tuoj už ūkinio pastato plytinčiais daržais ir šiltnamiais, kurių lubas remia pomidorai.
Tai Rokiškio rajono miestelio šviesuolių Irenos ir Edmundo Kubilių valda. Be jokių tvorų – svetinga kiekvienam užėjusiam.
Kieme stovi traktorius. Juo E.Kubilius apdirba savo sklypą, reikalui esant dar ir kaimynams patalkina.
Ant daržinės sienos sukabintos džiūstančios pupų virkštės, apačioj išrikiuoti ką tik nuskinti moliūgai. Lauko pavėsinė tankiai apaugusi vynuogėmis, žalios spalvos uogos saldžios lyg medus. Tik spėjau paragaut, o šeimininkas jau ragina skintis kiek telpa, siūlo ir gražiųjų moliūgų duoti. Sako, pas juos priimta svečiui būti dosniems.
Iš namo išėjusi šeimininkė kviečia vidun, prie stalo. Tai Kubiliams irgi įprasta. Nė vieną savaitgalį užstalė tuščia nebūva, jei ne čia, tai dukrų ar tolimesnių giminaičių namuose.
Prisimena net ir pažinties valandą
E.Kubilius ima žmoną už rankos, abu stabteli šalia rudeninių gėlių. Tada vyras primena, kad prieš 61 metus, rugsėjo 21-ą, jis savo mylimąją vedė prie altoriaus. Dabar jiems jau per 80 metų.
Kaip tiek metų tuoktuvių datos nepamirštąs? Būna, kad daug jaunesni vyrai vestuvių dieną pasako tik gerokai galvą pakrapštę.
E.Kubilius juokiasi: kaipgi užmirši tokį svarbų gyvenimo įvykį?
Gal jei kada su žmona būtų pykęsi… O dabar per šešis dešimtmečius jiedu net nėra rimčiau apsibarę, nežino, kas yra šeiminiai nekalbadieniai, tad šliūbo diena – didelė šventė.
Vyras vėlgi stebina: tiksliai pasako datą ir paros laiką, kai jiedu susipažino: buvo 1953 metų gruodžio 26-oji, 20 valanda vakaro.
„Vienas kitą pamatėm vakaruškoj. Kai užmečiau meškerę, taip ir nebepabėgo“, – glaudžia saviškę prie šono.
I.Kubilienė patikslina, kad pažintis užsimezgė jos tėvo akivaizdoje, mat šis buvęs muzikantas, grojo per vakarušką. Irena ir Edmundas žiedus sumainė po 5 metų draugystės.
Pernai jiedu atšventė deimantines vestuves artimųjų apsupty. Buvo planavę didelį balių, bet sumaišė moters liga, buvo ką tik po akių operacijos.
„Ir mudu dar turim ką dviese kalbėt. Būna, kai miegas neima, iki keturių ryto prašnekam, jaunystę prisimenam“, – sako I.Kubilienė.
Dainingą porą visi kvietėsi
E.Kubilius grįžta prie datų. Pažinties dieną jo būsimai žmonai trūko 6 dienų iki 17-os, o jis pats jau buvo atšventęs 20-metį.
„Labai gerai šoko ir turėjo nuostabų balsą, buvo be galo graži“, – pasakoja, kodėl atkreipė dėmesį į muzikanto dukterį. Ir tuojau priduria, kad jam žmona ir dabar graži tebėra.
O dėl muzikinių gabumų, tai jų visa šeima, o ir giminė daininga.
Irena ir Edmundas nuolat dainuodavo choruose ir ansambliuose, abu groja akordeonu, vyras iki šiol gieda Panemunėlio bažnyčioje.
„Tėtis ir mama sugulę prieš miegą ir dabar vis dar paniūniuoja“, – vėliau mums pasakys poros jaunylė dukra Edita Šarkauskienė, toli nuo genų nenubėgusi – baigusi konservatoriją ir įgijusi dainavimo specialybę.
„Jie visur dalyvauja. Ir seniau, ir, kiek gali, dabar. Anksčiau joks balius be tėvelių nevykdavo, juos labai kvietė, nes abu ne tik muzikavo, tėtė dar buvo nepakeičiamas visokių istorijų pasakotojas. Jo humoro jausmas ypatingas“, – sako vyresnioji atžala Raimonda Palavinskienė.
„Duona, daina ir humoras“. Štai kokiu posakiu galima apibūdinti jos tėvus.
I.Kubilienė priduria, kad jiedu turtingi, turi krūvą krikštasūnių ir krištadukrų, daugybę kartų buvo piršliais vestuvėse.
Kol dar žvalgomės kieme, Kubiliai rodo, ką šiemet vyresnėlei padovanojo jos 60-mečio proga. Ogi šiltnamį! Mat Raimonda gyvena Rokiškyje, daugiabutyje, ten nėra kur rankų į žemę sukišt.
Su jaunėle kas kita. Editos šeima įsikūrusi už 5 kilometrų esančiame Bajoriškių kaime, vyras ūkininkauja, tad žemė jiems šalia.
Daugiau nervų išeikvoja
Kas gi Kubilius į porą taip suklijavo?
Žmona ir vyras žiūri vienas į kitą ir juokiasi, sako, charakteriai sutapo, abu buvo „baliaunos burnelės“.
„Mes po vestuvių dar 15 metų eidavom vakaruškon pasišokti, išeidavom paskutiniai“, – šypsosi pašnekovai.
E.Kubilius savu stiliumi juokauja: „Kai A.Brazauskas Kristiną gavo, ir man buvo ūpas užėjęs, bet aš gi gryčios tokios neturiu, kaip kad anas mylimajai 10 aukštų padovanojo. Štai ir A.Sakalas, mano vienmetis, pas jaunesnę nubėgo. O man vis tiek manoji pati geriausia.“
„Mama – ugnis, tėtis – vanduo. Mama užsiplieskia, tėtis nereaguoja, taip ir užgesina“, – skirtumus paaiškina dukra.
O E.Kubilius su šypsena dėsto, kad blogiau tam, kuris barasi, o ne tam, kuris išklauso – pirmasis daugiau nervų išeikvoja.
Atmintis lyg kompiuterio
„Šitą trobą kadaise vadino ubagynu“, – rodydamas į slėnioje vietoje stovintį savo namą pasakoja E.Kubilius.
Toji gryčia priklausė bažnyčiai, joje apgyvendindavo šeimos nesukūrusius ir savo kampo neturinčius biedniokus. Kai bažnyčios pastatus nacionalizavo, name įkūrė kolūkio kontorą. Dar buvo įrengti ir 4 butai mokytojams, čia pat veikė ir medicinos punktas.
Kubiliai seną bažnyčios pastatą nusipirko iš tarybinio ūkio.
E.Kubiliaus specialybė – agronomas, 30 metų jis dirbo ūkvedžiu, prieš tai buvo dirbęs apylinkės pirmininku.
I.Kubilienė turi medicinos sesers diplomą, 18 metų čia dirbo, o kai panaikino medicinos punktą, į Rokiškį važinėti nenorėjo, darbą gavo bibliotekoje.
E.Kubilius vis grįžta prie skaičių. Šalia Panemunėlio esančiame Joneliškių kaime, kur gimė ir užaugo su 5 broliais, buvę 26 vienkiemiai, dabar likę tik 5 kiemai ir 15 žmonių.
Jo jaunystės metais Panemunėlyje gyveno 1300 žmonių, žinojo jų ne tik vardus ir pavardes, bet ir gimtadienius. Dabar gyventojų belikę apie 200.
Jaunesnis už jauną
„Nebūna taip, kad tėtis imtų specialiai istorijas pasakoti, viskas liejasi tarsi savaime, išplaukia iš to, ką tuo metu kalbame“, – sako R.Palavinskienė.
Dar priduria, kad kai prie stalo sėdi tėvai, dukros, anūkės ir proanūkiai, amžiaus ribos tarsi nusitrina, šeimos vyriausiasis kuo puikiausiai pataiko į toną jaunimui, pažiūromis ir situacijų išmanymu jis būna net jaunesnis už jauną.
„Tėveliai viskuo domisi, jiems rūpi žinoti, pažinti, matyti. Tėtė labai daug skaito“, – kalba dukra.
E.Kubilius rodo dabar skaitomą knygą apie visų laikų tautų vadus „Istorijos titanai“. Jos autorius – žinomas pasaulyje britų istorikas Simonas Sebagas Montefiore.
„Dabartines knygas mums perka vaikai“, – pasidžiaugia jis.
Pasakojimas apie duoną
„Man labiausiai įsiminė tėčio pasakojimai apie duoną“, – ant kelio užveda dukra, ir tėvas bemat panyra į prisiminimus.
„Sunkiausia žmonėms buvo, kai į kolūkius suvarė. Atėmė gyvulius, leido tik vieną karvę turėt. Žemės davė vos 15 arų prie sodybos, tai tėvukas išarė visą kiemą, paliko tik takelį iki ūkinio“, – pradeda istoriją.
Trūko visko, o labiausiai duonos. Iš Panemunėlio į Rokiškį kasdien dardėdavo arklio traukiamas vežimas normuotos duonos parvežti.
„Kuinas senas, vos paeina, kad turėtų jėgų pilną vežimą traukt, ir jam kepalą duonos reikia supenėt“, – pasakoja E.Kubilius.
Parvažiavus prie kontoros jau laukia eilė žmonių, vienai šeimai tenka po kepalą ar pusantro.
Latvijoje tuo laiku dėl duonos buvo lengviau, kiekvienam parduodavo po kepalą. Tai panemunėliečiai traukiniu dardėdavo į Daugpilį.
„Latviai geri: nusiperki kepalą, apsisuki ir vėl stoji į eilę“, – prisimena jis. Per dieną duonos prisipirkdavo po pusantro maišo. Vakariniame traukinyje – pilna lietuvių su duonos maišais.
Tuo skurdžiu laiku ne kiekvienam buvę pagal kišenę pirkti traukinio bilietą. Vienas panemunėlietis 70 kilometrų žvyrkeliu iki Daugpilio numindavo dviračiu. Būdavo, išvažiuoja pirmą valandą nakties, o vakare parsiveža 50 kilogramų duonos.
Vyko, kur tik veždavo
Kol lauke šnekamės, I.Kubilienė gausiai nukrauna stalą. Sako, šiandien į svečius turi atvykti brolienė iš Biržų.
Dabar dideli giminės pasisėdėjimai retėja, iš 5 brolių gyvi likę du, dažniau artimieji svečiuojasi pavieniui.
Su 8 metais vyresniu broliu, kuriam dabar 93 metai, E.Kubilius susitinka retai, mat tas nuo pokario gyvena Anglijoje. Ten atsidūrė per karą, plūstant rusams pasitraukė kartu su vokiečiais.
Užtat broliai beveik kasdien bendrauja skaipu.
Užpraėjusią vasarą brolis Lietuvoje viešėjo net du mėnesius, tada tai prisibendravo.
„Visos mūsų šventės – su šeima, turim jaust vieni kitus, kasdien su dukrom ir anūkėm susiskambinam“, – sako šeimininkė.
Vyras giria žentą Darių Šarkauską, jis turi kulinaro talentą, kai tik prikepa ko skanaus, skambina ir kviečia atvažiuoti ragauti.
Anksčiau Kubiliai labai daug keliaudavo. Iš pradžių turėjo „Pobiedą“, paskui „Volgą“. Kas savaitgalį susisodindavo dukras ir visi dainuodami traukdavo vis į kitą vietovę. Vyko ir į visas ekskursijas, kur tik anuomet vežė, kasmet su vaikais lėkė į pajūrį.
„Ir dabar keliaujam, praėjusį savaitgalį dukra nuvežė į Anykščius, labai norėjau dar kartą į A.Baranausko klėtelę pažiūrėt“, – sako pašnekovas.
Kiek anksčiau su anūkėm keliavo į Palangą, apžiūrėjo vieno palangiškio japonišką sodą, užsuko į gintaro muziejų.
Dukros nuolat parūpina bilietų į Vilniuje ir Kaune vykstančius renginius, visi vyksta į operą, teatrą, baletą.
Vaikus skriaudusiam nepaduodavo rankos
„Nesu vyro pikto mačiusi, mūsų dukros augo diržo nemačiusios“, – savo žmogaus gerumą giria I.Kubilienė.
Dukra prideda, kad tėvelio požiūris į žmogų bei santykius šeimoje atsineštas, matyt, su genais. Tėčio brolis yra pasakojęs, kad jų senelis tais klausimais buvęs išskirtinis kaimo žmogus. Jei sužinodavo, kad kuris muša ar piktu žodžiu vainoja žmoną ar vaiką, tam net rankos neduodavo, nesisveikindavo.
„Dabar žinau, iš kur paveldėjau polinkį į pedagogiką“, – sako R.Palavinskienė, dirbanti Rokiškio vaikų darželyje „Nykštukas“ direktoriaus pavaduotoja.
Iljičiaus kiaušinius nešė?
„Buvau Vilniuj, kai Leniną vertė. Jam koja nulūžo, tokį ir įvertė traktoriaus priekabon. Žmonės rinko nuolaužas ir nešėsi namo. Žiūriu, vienas tempia nemažą atskilusį luitą, kitas replikuoja: „Gal Iljičiaus kiaušinius neši?“ Buvo ir tokių, kurie verkė“, – pirmaisiais Nepriklausomybės metais nuverstą komunistų stabą prisimena panemunėlietis.
Atminty išsaugojo ir tąkart Lenino adresu praeivės sueiliuotą posmą: „Apsivilko kailiniais ir išėjo po velniais.“
Vis dėlto kai giminė susėda prie bendro stalo, įdomiausi E.Kubiliaus pasakojimai būna apie jo vaikystės ir jaunystės laikus, ko dabartinės kartos savo akimis nėra mačiusios.
„Tėtė pasakoja apie karą ir pokarį. Kai karo pradžioje vokiečiai vijo rusus, fronto linija ėjo per Panemunėlį, vienoj Nemunėlio pusėj vieni, kitoj kiti. Tai tėtė, dar dešimt metų neturintis vaikas, perėjo fronto liniją iš smalsumo: kad pažiūrėtų, kaip vokiečiai kiaušinienę kepa“, – kvatoja dukra.
Pasigavęs temą E.Kubilius varo toliau: tuokart ir Panemunėlio bažnyčia buvo apdaužyta, o jauni vyrai sėdėjo savų namų valdose pasidarytuose bunkeriuose, kad rusai neišvarytų į frontą.
„Mūsų šeima irgi bunkery sėdėjo, jis buvo įrengtas po avių gardu. Sužinojom, kad čia bus dideli susirėmimai, pasiėmėm vieną karvę ir išvažiavom pas gimines į Salas. Kai grįžom, nė vienos avies, nė karvės neberadom – kareiviai gi alkani buvo, viską išpjovė“, – prisimena talentingas pasakotojas.
Pokario nerimą irgi prisimena. Miško broliai ateina naktį, stribai namus krečia dieną: vieni ir kiti ima visa, kas valgoma.
„Kartą sėdi pas mus miškiniai, mums, vaikams, davę automatus panešiot. Žiūrim, ateina ginkluotas seniūnas. Miškiniai iššoko pro langus, seniūno nelietė, stengėsi kraujo nepraliet“, – beveik baigia pasakoti.
Rusai sučiupo vaiką ir tardė
Bet ne, nebaigia.
„Kartą ir man buvo blusos apmirusios“, – baimės dieną prisimena pašnekovas.
Tėvukas jį nusiuntė pas kaimyną pasakyti, kad eina rusų „ekspedicija“, krečia sodybas ir ieško partizanų.
Edmundas lekia per rugių lauką užsidėjęs vokišką kepurę ir staiga pastebi, kad rusai jau sukiojasi kaimynų kieme. Sviedžia galvos apdangalą į javus ir lyg niekur nieko eina artyn.
Rusai vaiką sučiupo ir ėmė tardyti: kur buvo, ką veikė, ką numetė?
Tas išaiškino, kad kaimynui parnešė pasiskolintą lygintuvą.
„Rusai aplink namus joja, ieško bunkerio, daužo žemę. Jei po žeme kas iškasta, iš karto kitoks dunksėjimas. Bunkeris buvo po pačiu namu, nors atitraukė visus baldus, laimė, įėjimo neaptiko, antraip ten pasislėpusius jaunus vyrus būtų sušaudę“, – pasakoja jis.
„Tėtis tiek istorijų turi, tik spėk klausytis. Pastaruoju metu susitikę vis gvildenam žydų genocido temą, prisimena, kas realiai mūsų krašte dėjosi“, – sako Kubilių jaunylė E.Šarkauskienė.
Panemunėlyje tarsi niekas jėga nevertė vietinių dalyvauti žydų šaudynėse.
„Jei norėjai gauti dviratį, reikėjo nušauti žydą. Tarsi ir nevertė, bet tokių pasiūlymų buvo“, – prisiminė tėvo pasakojimą.
Bažnyčią apsaugojo drąsus juokelis
„Aš lengvai augau, nebuvo jokios disciplinos“, – E.Šarkauskienė juokiasi, kad tėvai jos gyvenimo niekada nereguliavo.
Tas nedraudimas, matyt, ir buvęs pats geriausias auklėjimo metodas, nes abi su sese šunkeliais juk nenuėjo.
Tėčio gerumas ir humoras buvo joms savotiška diplomatijos priemonė. Nors E.Kubilius tarybiniame ūkyje ir dirbo vadovaujamą darbą, nebuvo partinis.
Raginamas stoti į komunistų partiją pusiau juokais atsikirsdavęs: „Kaipgi partijon stosiu, jei šita valdžia viską iš mūsų atėmė.“
„Tėtis visad pajuokaudavo prieš tarybų valdžią. Panemunėly geri žmonės, nebuvo skundikų, tai nenukentėjo“, – prisimena dukra.
E.Šarkauskienei įstrigęs jau beveik vietiniu anekdotu virtęs tėtės pokalbis su anuomečiu ūkio vadovu, kurį iš tiesų labai gerbė.
„Važiuoja tėtė su direktoriumi pro mūsų bažnyčią, pirmininkas jam sako, kad štai va čia dabar bus trąšų sandėlis. O tėtė jam atkerta: ne, geriau daryti daržinę, suvežti šieno ritinius, iki lubų sukraus – daugiau tilps nei trąšų“, – daug kartų girdėtas pasakojimas E.Šarkauskienei vis dar kelia šypseną.
Rimtai pradėtas, o linksmai užbaigtas pokalbis apsaugojo bažnyčią nuo suniokojimo. Ji – viena iš nedaugelio, kurios sovietai nepavertė sandėliu.
Maža to, dabar pamažu atnaujinama Panemunėlio bažnyčia visiems laikams liko šios parapijos šviesumo simboliu. Čia kunigavęs garsusis švietėjas Jonas Katelė dar ano amžiaus pradžioje pasiekė, kad visi – tiek vyrai, tiek moterys taptų raštingi. Tas faktas nustebino Europą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. E.Šarkauskienė (dešinėje) gieda ir Panemunėlio bažnyčios chore. Kartu su ja ir balsingoji klasės draugė Rasa Bimbienė.
2.Vyresnioji Kubilių dukra R.Palavinskienė džiaugiasi iš šeimos gavusi dar ir pedagoginių genų.
3. Šią vasarą per Panemunėlio šventę E.Kubilius su dukra Edita (dešinėje) ir kitomis dainininkėmis sudainavo ilgą vietinę dainą "Panemunėlis – gražus miestelis".
4. I.Kubilienė Vilniuje su anūkėmis Roberta bei Laura ir proanūkiais Lukne ir Ugniumi.
5.Kubiliai susituokė daugiau nei prieš šešis dešimtmečius.
6. I.Kubilienė (dešinėje) jaunystėje ne tik dainavo, bet ir armonika grojo.
7. Kai E.Kubilius turėjo „Volgą“, su ja pavėžindavo ir jaunavedžius.
8. Šią vasarą E.Kubilius Palangoje buvo su anūke Laura.
Asmeninio albumo ir A.Švelnos nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2019 10 01
