Jauniausia karo korespondente tapo būdama nepilnametė

Spėjo prisipirkti konservų

„2022 metų vasario 24-osios paryčiais pro miegus girdėjau kažkokį triukšmą, bet nesupratau, kad tai tolimi bombardavimų aidai, maniau, kad viršuje vėl barasi kaimynai. Kai ryte atėjo iš auklėtojos žinutė „pamokų nebus, prasidėjo karas“, pagalvojau, kad visi gyvenimo planai sužlugo, mirti gali tekti nesulaukus pilnametystės“, – pasakojo Jekaterina Kusmarova, draugų vadinama Katia.

Mergina su mama nuskubėjo į parduotuvę maisto produktų. Žmonių daugybė, prekystaliai akyse tuštėjo, tačiau konservų prisipirkti suspėjo.

Katia buvo aktyvi abiturientė, redagavo mokyklos sienlaikraštį, dirbo modeliu ir balinių šokių trenere bei mokė šimtadienio šventei valsą šokti klasiokus. Prieš pusmetį mergina išlaikė Vokietijos ambasadoje specialius kalbos egzaminus ir gavo teisę toje šalyje studijuoti, ruošėsi tapti teisininke.

„Pirmomis karo dienomis girdėjome vien griausmus iš arčiausiai Rusijos esančio Saltovkos mikrorajono, o mūsų Šalto Kalno mikrorajone, esančiame arčiau Kyjivo, buvo ramu. Tačiau kovo 1-osios naktį Rusijos naikintuvai pas mus numetė devynias bombas, viena jų sprogo kieme. Iki tol nebuvau girdėjusi karinio lėktuvo griaudėjimo, kalbėjau telefonu, kai staiga ėmė žvangėti langai ir nebegirdėjau draugės balso. Su mama ir senele nubėgome į koridorių, sugulėme ant žemės“, – pasakojo mergina.

Pražilo per naktį

Lakios vaizduotės Katiai atrodė, kad pradarys ryte lauko duris, o už jų nieko nebėra, viskas sugriuvę. Merginą užvaldė tokia baimė, kad ji pradrebėjo koridoriuje visą naktį, o ryte veidrodyje pamatė pražilusius plaukus.

Apėmus stresui kelias dienas nieko nevalgė ir bijojo išeiti iš namų, o kai po trijų parų mama išsivedė į lauką, pamatė, kad gimtasis rajonas tikrai tapo kitoks. Pastatai stovėjo be langų, apgriuvusiais balkonais, o namas šalia, į kurį pataikė bomba, buvo per pusę sumažėjęs. Išgirdus, kad tame name žuvo žmonės, jos kūną vėl ėmė purtyti nevaldomas baimės drebulys.

Kadangi name išjungė šildymą, teko kartu su mama, senele ir šuniuku persikelti į metro požemius, ten pragyveno du mėnesius. Žmonių iš pradžių ten buvo tiek daug, kad miegoti teko liečiantis vieniems prie kitų.

Jekaterina vis jautė baimę, ji nedrįso net trumpam pakilti į gatvę, manydama, kad tuo momentu atskris bomba ir ji žus.

Išsivaduoti iš baimės padėjo vaikai. Jie vis prašydavo leisti paglostyti jos šuniuką, ir mergina pagalvojo, kad turi padėti mažyliams, nes jiems dar baisiau. Jekaterina ėmė vaikams skaityti pasakas, mokyti piešti ir šokti balinius šokius, nes lankė pamokas ir net trumpai pati dirbo trenere.

Bendraudama su vaikais atsikratė baimės

„Nuo vaikystės svajojau tapti žurnaliste, rašiau į mokyklos sienlaikraštį bei įvairiems konkursams, filmavausi Charkivo televizijos studijos vaikų programose, pagal mano scenarijų sukurtas pieštinis filmas vaikams laimėjo tarptautinį apdovanojimą.

Vėliau nusprendžiau, kad nenoriu būti žurnaliste Ukrainoje, geriau studijuosiu teisę Vokietijoje. Prieš pusmetį išlaikiau specialius testus, leidusius ten mokytis. Kai visi klasiokai su tėvais skubiai pabėgo iš Charkivo, pagalvojau – mano planai žlugo, gyvenimas baigėsi“, – prisiminė mergina.

Ėmusi rengti pamokėles vaikams Katia pradėjo išsivaduoti iš baimės. Sugalvojo talkinti maisto dalintojams, ėmė padėti senelei, dirbusiai sesele ligoninėje, atlikti gydymo procedūras.

Prisiminė žurnalistiką

Katia pradėjo „Instagrame“ viešinti vaizdus iš metro bei pasakojimus. Tai sudomino vietos bei užsienio žurnalistus, juos Katia ėmė kviesti ekskursijon į metro prašydama kartu atvežti maisto ir vaistų.

Vienas apsilankęs garsus JAV dokumentikos kūrėjas pamokė merginą, kaip filmuoti, ir padrąsino nenusivilti, neatsisakyti turėtų gyvenimo siekių. Gerai mokėdama anglų kalbą Katia sutiko jį, o vėliau kitus užsienio žurnalistus lydėti po sugriautus kaimus, vertėjauti pokalbiuose su kariškiais ir civiliais. Visą gautą honorarą paauglė paaukojo armijai.

„Susipažinau su žurnalistų bendruomene, o sužinojusi, kad visuomeninė televizija „Rada“ ieško korespondento, nuėjau į pokalbį. Priėmė, nors buvau tik septyniolikos. Pirma darbo išvyka buvo į Bachmutą, kai jis jau buvo apsuptas, bet dar įmanoma buvo įvažiuoti.

Kelionė komplikavosi, nes mums prakiuro padangos. Ėmė temti, laukiam, kol jas pakeis, o aplink tiek sprogimų, kad sunku susikalbėti. Bijojau labai, tačiau nesupanikavau, žinojau, kad tai mano galimybė, privalau ja pasinaudoti“, – pasakojo mergina.

Prie apšaudymų jau priprato

Katia su operatoriumi jau pabuvojo visuose fronto ruožuose, o išvyka į Rusijos Kursko regioną tapo pirma kelione į užsienį. Vovčanske vos nepateko nelaisvėn, nes reportažą apie savanorių gelbėjamus civilius rengė tada, kai ten jau vyko gatvių mūšiai, ir vos išvykus tą gatvę užėmė priešas.

Mašina išgabeno sužeistą civilį, o gydytojai pareiškė, kad jei kiek vėliau, žmogaus nebūtų pavykę išgelbėti.

„Mums sekasi, jau ne vieną kartą, kai išvykstam iš filmuotos vietos, ten netrukus atlekia bombos. Pripratau prie apšaudymų, nebesibaidau, nors kai arti sprogsta, nerimo drebulys perbėga kūnu“, – sakė Katia.

Mergina prisipažino, kad jai sunkiausi momentai yra ne gretimi sprogimai, o tada, kai tenka regėti žuvusius ir girdėti artimųjų raudą arba sužinoti, jog išvakarėse nufilmuoto kario nebėra.

„Kai Hrozos kaime raketa pataikė į laidotuvių pietus kavinėje ir užmušė daugiau nei pusšimtį civilių, mes ten filmuoti iškart nuvykome. Aplink gulėjo daugybė apdegusių ir mirštančių žmonių. Subėgę vaikai klykė ir ieškojo po griuvėsiais tėvų, o šie ištraukti plūdo kraujais ir geso akyse. Ant žemės voliojosi nutrauktos rankos, kojos, galvos...“ – kalbėjo mergina.

Jaučia pareigą liudyti karo eigą

Katia man tapo vietos žurnalistų drąsos ir pasiaukojimo simboliu. Kai pirmą kartą prieš trejus metus pamačiau ją su šalmu ir mikrofonu, buvau šokiruotas, nes pagalvojau, kaip galima vaikus siųsti į tokias pavojingas užduotis. Jai tuo metu buvo vos septyniolika, tačiau atrodė dar jauniau.

Kas kelis mėnesius prasilenkdavau su ja pavojingose pafrontės vietose Charkivo regione, tačiau užkalbinti ryžausi tik prieš pusmetį, o neseniai susitikome pasikalbėti.

Katiai pasakiau, kad ją pamačius man visada kyla mintis, jog ji per jauna tokiai rizikai, kad norisi patarti išvažiuoti iš Charkivo ir vykti prieš karą planuotoms studijoms į Vokietiją arba tęsti modelio karjerą Kyjive. Paklausiau, ar neketina taip pasielgti.

„Ne, džiaugiuosi, kad iš čia nepabėgau. Išsipildė svajonė tapti žurnaliste. Išvykti negaliu, kaip tada pažiūrėčiau į akis kariams, kuriems pažadėjau atvykti pakartotinių reportažų? Kaip galėčiau pažiūrėti į akis dviejų savanoriškų organizacijų nariams, su kuriais kartu renku ir vežu paramą vaikams, pabėgėliams bei gyvūnų prieglaudai?

Mane žmonės atpažįsta po reportažų ir internete paprašyti noriai aukoja. Ramybės neduoda kita mintis – kad per mažai parengiau reportažų, per mažai surenku paramos. Kaip galiu skųstis, kai matau, kokiomis sąlygomis gyvena kariai ir kiek jie rizikuoja, nors dalis yra mano vienmečiai.

Negaliu išvykti, nes kariai, pas kuriuos kartais liekame žeminėse nakvoti, mat dėl dronų antplūdžio nėra kaip išvažiuoti, yra tapę bičiuliais. Be to, jei išvykčiau, tapčiau tokia, kaip ir tie vyrai, kurie bėga nuo mobilizacijos slėptis į kaimus pas gimines arba už kyšius į užsienį. Mano pareiga būti čia, liudyti karo eigą“, – kalbėjo Jekaterina.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Kalbinama J.Kusmarova teigė, kad tapti žurnaliste jai nulėmė karas.

2. Katia įsiamžino Rusijos Kursko srityje, Sudžoje, tai pirma jos kelionė į užsienį.

3. Evakuojant šią moterį ir jos gyvūnus pensininkė klykė girdėdama sprogimus.

4. Katia pabuvojo jau visuose karščiausiuose fronto ruožuose.

5. Katią už drąsius reportažus ir savanorišką veiklą apdovanojo Ukrainos parlamento pirmininkas Ruslanas Stefančukas.

6. Apie Katią rašė net JAV žiniasklaida.

7. Karių apsuptyje Katia atrodo labai jaunutė, todėl šie ją labai saugo.

E.Butrimo nuotraukos