Užsiėmimai prasideda nuo, regis, paprastų klausimų: kuo skiriasi nuotaika, emocija ir jausmas, kodėl apskritai apie jausmus reikia kalbėti ir kaip tiksliau pasakyti, kas vyksta mūsų viduje. Muziejaus įkūrėja Monika Tekutienė pasakoja, kad būtent jausmų įvardijimas neretai tampa pirmuoju iššūkiu.
„Iš tiesų jausmų yra tūkstančiai, o mes savo kalboje naudojame gal iki dešimties žodžių savo jausmams apibūdinti“, – sakė ji.
Tas pats kvapas – skirtingas jausmas
Vienoje muziejaus stotelių lankytojams siūloma pauostyti skirtingus kvapus. Pirmiausia žmogus turi pasakyti, kokią asociaciją kvapas jam sukelia, o tada – kokį jausmą su ta asociacija sieja. Čia greitai paaiškėja, kad tas pats kvapas penkiems žmonėms gali reikšti penkis visiškai skirtingus dalykus.
Pasak M. Tekutienės, tokios užduotys padeda pamatyti, kad tą pačią situaciją ar pojūtį žmonės gali išgyventi nevienodai. Todėl muziejuje nėra vieno „teisingo“ atsakymo – daug svarbiau paaiškinti, kodėl pasirinktas būtent toks jausmas.
Kitoje užduotyje lankytojai tyrinėja kūno pojūčius. Pavyzdžiui, pasirinkus džiaugsmą, svarstoma, kaip jis pasireiškia kūne: vienam ima stipriau plakti širdis, kitas pradeda daugiau gestikuliuoti, šypsotis, nori judėti ar šokinėti. Taip bandoma parodyti, kad atpažinti savo savijautą gali padėti ne tik žodžiai, bet ir kūno siunčiami signalai.
Kaukei – bent trys jausmai
Dar viena užduotis – jausmų kaukės. Lankytojai turi kiekvienai jų priskirti bent po kelis jausmų pavadinimus. Viena kaukė gali atrodyti reiškianti džiaugsmą, tačiau šalia jo atsiranda jaukumas, ramybė ar atsipalaidavimas.
„Taip plečiame žodyną“, – paaiškino muziejaus įkūrėja.
Kitose erdvėse lankytojai jausmus sieja su skirtingais objektais, spalvomis ar pojūčiais. Ir čia grupės narių pasirinkimai dažnai nesutampa: tai, kas vienam asocijuojasi su teisingumu, kitam gali reikšti visai ką kita. Skirtumai tampa pagrindu pokalbiui – kodėl aš tai matau vienaip, o kitas žmogus kitaip?
Lankytojams taip pat siūloma užfiksuoti, su kokiu jausmu jie atėjo ir su kokiu išeina. Vienas gali muziejaus duris praverti vedamas smalsumo, o išeiti įkvėptas, nurimęs ar net supykęs.
Su suaugusiais „einama į gylį“
Muziejuje lankosi ne tik vaikai. Čia atvyksta mokinių ir studentų grupės, įmonių kolektyvai, šeimos, o vasarą – ir pavieniai žmonės.
Programa pritaikoma pagal lankytojų amžių. Su vaikais daugiau kalbama per žaidimą ir praktines užduotis, o suaugusieji, pasak M. Tekutienės, dažnai atsiveža labai konkrečių klausimų.
„Su suaugusiais mes einame į gylį“, – sakė ji.
Žmonės klausia, ką daryti, kai prieš miegą galvoje nesustoja mintys, kaip darbe nubrėžti ribas bendraujant su klientais ar kaip konstruktyviai pasakyti kitam žmogui, kad jo elgesys nepatinka.
Todėl dalis ekspozicijos skirta ryšiui tarp minčių, kūno reakcijų, jausmų ir elgesio. Lankytojams pateikiamas pavyzdys, kaip mintis „aš nesugebėsiu“ ar „iš manęs juoksis“ gali būti lydima padažnėjusio širdies plakimo, drebulio, baimės ar gėdos ir galiausiai paveikti žmogaus elgesį.
Kartu kalbama ir apie tai, kaip nemalonius jausmus išreikšti nepuolant kito žmogaus – pirmiausia įvardijant situaciją, savo jausmą ir tai, ko norėtume.
Su suaugusiais paliečiama ir poreikių tema – lankytojai skatinami svarstyti ne tik „ką jaučiu?“, bet ir „ko man šiuo metu reikia?“
Anykštėnai – ne pagrindiniai lankytojai
Nors muziejus veikia Anykščiuose, M. Tekutienė pasakojo, kad didelę jo lankytojų dalį sudaro atvykstantieji iš kitų miestų. Pastaruoju metu čia lankėsi grupės iš Vilniaus ir Alytaus, atvyksta žmonių iš Kauno, Panevėžio, Šiaulių.
Anykštėnų daugiau sulaukiama per nemokamus renginius, o į įprastas edukacijas dažniau registruojasi miesto svečiai.
Jausmų muziejus veikia Anykščių Tilto gatvės komplekse. Oficialiai muziejus duris atvėrė 2025 metų birželį, o jo kūrėjai erdvę sumanė kaip vietą, kurioje apie žmogaus vidinį pasaulį būtų galima ne tik išgirsti, bet ir jį patirti.
Muziejuje lankytojas dažniau klausinėjamas ne apie tai, ką žino, o apie tai, ką jaučia. Ir net jeigu atsakymas iš pradžių tėra „gerai“ arba „blogai“, čia mėginama parodyti, kad tarp šių dviejų žodžių telpa gerokai daugiau.
Projektas „Gyvas Anykščių medis“
Prierašai po nuotraukomis:
1. Jausmų muziejaus ekspozicija.
2. Tamsioje erdvėje pristatomi žmogaus poreikiai. Autorės nuotraukos
3. Monika Tekutienė į Anykščius gyventi persikėlė iš Vilniaus. Idos Šeštokaitės-Grigonės nuotr.
