– Su jumis, Aida, susitikome svarbioje vietoje – Pasvalio krašto muziejuje, jūsų darbų parodoje, pavadintoje „Begaliniu tašku“. Žiūrovų teismui pristatomos nuotraukos labai skiriasi nuo spaudos fotografijos. Jose nėra konkrečių vaizdų, tik tarsi kažkoks slėpiningas šešėlių žaismas. Ką norite lankytojams savo kūryba perteikti?

– Parodoje „Begalinis taškas“ eksponuojamos nuotraukos – tai fotografine forma išreikšti vizualūs filosofiniai pamąstymai apie išnykstantį pasaulį: dvasinę šviesą, materijos ir atminties trapumą. Noriu, kad žmonės pajustų, koks laikinas yra gyvenimas.

Fotografijose – senosios Medinių kaimo sodybos tyla, laikas ir dvasia, kuri sustabdo kasdienybę ir virsta tylia mistika. Tada atsiranda mąstymas tarp regimybės ir pojūčio, tarp to, kas buvo, ir to, kas lieka mumyse. Per šviesą, erdvę ir žmogaus buvimo ženklus laikas nustoja judėti, o vaizdas tampa tiltu tarp praeities ir šiandienos.

– Fotografavote atsitiktinę seną kaimo sodybą ar norėjote įamžinti ką nors ypatinga?

– Tai kraštietės poetės Elvyros Pažemeckaitės gimtieji namai. Kadangi ši vieta alsuoja ramybe ir kūrybos dvasia, norėjosi ją ne tik pamatyti, bet ir pajusti. Stengiausi per objektyvą perteikti tai, ko žodžiais pasakyti neįmanoma. Net trejus metus įvairiausiais metų laikais kartkartėmis nuklysdavau į tą sodybą. Kaskart atrasdavau ką nors naujo.

Yra posakis: „Skaitymas tarp eilučių“. Ir fotografijoje yra kažkas panašaus. Turi fotoaparatą, vaizdą, bet tarp jų yra kas nors, ko negalima pražiopsoti ir reikia laiku pagauti. Regis, yra stogas, medis, atrodo, nieko reikšmingo, bet – ant šakų šoka saulės blyksniai, jie nuo vėjo gūsių nuolat keičiasi.

Tokiomis akimirkomis ir sustoja laikas. Antro tokio paties kadro pagauti neįmanoma. Tas pats būna ir su saulės spindulio apšviestu žolės stiebu, ant kurio žėri rasos lašeliai.

– Meninė fotografija labai skiriasi nuo jūsų darbo laikraštyje, kur turite užfiksuoti konkrečius vaizdus. Kuris fotografavimo būdas jums mielesnis?

– Negalėčiau vieno kurio nors išskirti, abi fotografavimo formos reikalauja kūrybiškumo. Laikraštyje nuotraukos turi atspindėti straipsnio esmę. Nesvarbu, ką befotografuočiau – pastatus, gamtą, žmones, visose fotografijose reikia perteikti emocijas. Dažniausiai skaitytojai, atsivertę laikraštį, pirmiausia atkreipia dėmesį į nuotraukas, todėl jos turi būti ne tik įdomios, bet ir kokybiškos.

– Prieš 6 metus „Lietuvos spaudos fotografijos“ konkurse jūsų nuotrauka „Sekminės Daujėnuose“ Portreto kategorijoje buvo įvertinta „Auksinio kadro“ apdovanojimu. Gal pamenate, kaip pavyko pagauti šį jums šlovę atnešusį momentą?

– Tada vyko tradiciniai Sekminių atlaidai. Karštą dieną bažnyčia buvo sausakimša. Žmonės klausėsi pamokslo, meldėsi, bet jų veiduose matėsi nuovargis. Aš mačiau tik mažas, baltomis suknelėmis pasipuošusias mergaites. Įsivaizdavau, kad jos trokšta šnekėtis ir žaisti, bet yra čia.

Pradėjau fotoaparato objektyvu jas sekti. Gaudžiau ir planavau mintyse kiekvieną mergaičių krustelėjimą. Tuo metu jaučiau, kad pavyks užfiksuoti ypatingą akimirką. Padariau begalę kadrų. Fotografuodama pati sustingdavau, rodėsi, kad tuo momentu net nekvėpuodavau.

Aplinkui nieko nebemačiau, tik tas baltai apsirėdžiusias mergaites. Ir tik baigusi fotografuoti pajaučiau, kad ne tik ranka, laikanti fotoaparatą, visa sustingusi, bet ir pirštai nutirpę.

Tada pirmą kartą dalyvavau konkurse, tad labai jaudinausi siųsdama nuotrauką. Kaip tyčia, tądien strigo konkurso nuotraukų priėmimo sistema. Sūnus pajuokaudamas guodė, kad teks palaukti kitų metų, bet aš tvirtai žinojau, kad turiu tai, kas privers komisiją nelikti abejinga. Taip ir nutiko!

– Ar yra tokių temų, kurių nenorėtumėte fotografuoti, ir kodėl?

– Negalėčiau fotografuoti tokių vaizdų, kai yra aiškiai peržengtos meno ribos. Kartais, žiūrėdama kolegų darbus, kaip jie pavaizduoja seną žmogų, tikrai nenorėčiau, kad man artimas žmogus būtų taip nufotografuotas. Sumokėdami kelis eurus sunkiau gyvenančiam senoliui, vadinamieji menininkai juos fotografuoja murzinus ar net nuogus.

Iš patirties žinau, kad kiekvienam žmogui svarbu, kad jis būtų gražiai įamžintas. Ypač tai labai svarbu senoliams. Kai fotografuoju laikraščiui, visuomet senjorai skuba apsirengti gražesnius rūbus, susišukuoti. Dažnai nori būti fotografuojami prie jiems brangaus augalo ar gyvūno.

Taigi nereikia gyvenimo saulėlydyje menkinti žmonių orumo. Šitokio meno aš nesuprantu ir tikrai nesiimčiau tokių fotografijų.

– Jūs nuo pat pirmųjų susikūrimo dienų priklausote Pasvalio rajono menininkų klubui „Rats“. Kas prieš tris dešimtmečius paskatino rajono menininkus burtis draugėn?

– Tai buvo Atgimimo pradžia, menininkai, kaip ir visa Lietuva, pajuto laisvės skonį. Rengėme savo kūrybos parodas, nes grupei bendraminčių yra kur kas lengviau surengti parodą nei kiekvienam atskirai.

– Įsidarbinusi vietos laikraštyje dar ilgą laiką fotografuodavote juostiniu fotoaparatu. Ar didelis skirtumas tarp juostinės ir skaitmeninės fotografijos?

– Tai tarsi diena ir naktis. Fotografavimas juostiniu fotoaparatu labai sudėtingas ir atsakingas procesas. Kadras padaromas vieno mygtuko paspaudimu ir nieko nebegali daugiau pakeisti. Vienam straipsniui galėjome skirti tik du ar tris kadrus. Pavyzdžiui, fotografuojant skaitovą, reikėdavo kone susitapatinti su juo. Privalėjome pajausti, kada jis atsikvėps, kada atsimerks ar sujudės, nes klysti buvo per brangu.

Kai šiais laikais žmonės visko pertekę, tai gali leisti pasidaryti sau pramogą laukdamas, kol juostelėje išryškės užfiksuotas vaizdas. Manau, dabar juostinė fotografija yra skirta meninėms nuotraukoms. Pati dar turiu trisdešimties metų senumo juostelių, vis planuoju pasiimti seną fotoaparatą ir pasisemti adrenalino gaudydama išskirtinius kadrus.

Skaitmeninėje fotografijoje nereikia taupyti kadrų, tereikia surasti tinkamą kampą, šviesos kritimą ir mėgautis procesu.

– Dabar vasara. Kaip planuojate praleisti atostogas?

– Nežinau, kas yra atostogos. Tiesiog niekur neinu be fotoaparato, tai tarsi darbas, tik kitoje aplinkoje. Fotografavimas, nesvarbu, laikraščiui ar sau, man yra maloniausias užsiėmimas.

– O kas jus atvedė į fotografijos pasaulį?

– Atsimenu, dar būdama paauglė mėgdavau vartyti žurnalus ir žiūrėdama į juose išspausdintas nuotraukas dažnai pagalvodavau, kad aš galėčiau žymiai geriau nufotografuoti. Tėtis turėjo fotoaparatą „Smena“, juo ir buvo pagauti mano pirmieji kadrai. Tuomet geriausias fotografijų modelis buvo mano jaunesnė sesuo. Būdama dar vaikas jau siekiau pagauti emociją. Bet tada maniau, kad nufotografuoti yra tik juokų darbas, o „stebukladarys“ yra tas, kuris atspaudžia nuotrauką ant fotopopieriaus.

Man iki šiol labai patinka piešti, o mokydamasi vyresnėse klasėse svajojau apie dailės ir braižybos studijas. Tuo metu Pasvalyje nebuvo dailės mokyklos, tai autobusu važinėdavau į Panevėžį.

Mano studijų planus gerokai pakoregavo vienas įvykis. Besimokant 11 klasėje, į mokyklą dirbti atvyko jaunas, iškalbus, charizmatiškas fotografijos būrelio vadovas. Meilė pakeitė ateities planus, piešimą atidėjau į šalį ir puoliau į fotografijos pasaulį.

Menininko vizija

Už bijūno spalvų – tas svarbiausias kažkas

Poetės E.Pažemeckaitės artimiesiems buvo labai svarbus sodyboje daugybę metų augęs bijūno krūmas. Negalėjau nueiti ir tiesiog jį nufotografuoti, kur nuotraukos fone matytųsi namas, medžiai, žolė. Tarp dokumentikos ir meno yra viduriukas, kurį ir norėjau išgauti. Turėjo išryškėti tik tie nuostabieji bijūnai.

Parodoje eksponuojamos dvi nuotraukos, kuriose įamžintas tas pats augalas, tačiau nuotraukos atrodo skirtingai. Tai yra meninė išraiška, o monitoriuje galima pamatyti ir trečią dokumentinę fotografiją, kaip iš tiesų atrodo vaizdas prie sodybos.

Eini link krūmo ir bandai išsirinkti ypatingą detalę. Tuo momentu tarsi sustoja laikas, pati susitapatini su aplinka. Kad tik nepabėgtų vaizdas, pamiršti net kvėpuoti. Pati prarandu laiko pojūtį: ar praėjo kelios sekundės, ar net kelios minutės.

Nuotraukoje perteikiau spalvas: geltona, žalia, raudona, o už jų matosi kažkas, ką galima tik įsivaizduoti.

Visada stengiuosi išgauti tai, ko dažniausiai žmonės net nepastebi.

Prierašai po nuotraukomis:

1. 2. Menininkė A.A.Garastaitė daro ir nespalvotas fotografijas.

3. A.A.Garastaitės nuotrauka „Sekminės Daujėnuose“ „Lietuvos spaudos fotografijos“ konkurse, Portreto kategorijoje, įvertinta „Auksinio kadro“ apdovanojimu.

4. 5. 6. Menininkė pateikė tris skirtingas to paties žydinčio bijūno poetės E.Pažemeckaitės gimtinėje versijas.

V.Savickienės nuotraukos