Amžininkai badė pirštais

Rokiškio rajono Audronių (anksčiau – Dačiūnų) viensėdyje, kur veikia dailininko Justino Vienožinskio memorialinis muziejus, kartu su pražydusiais sodais sušurmuliavo kultūriniai renginiai. Juos užkūrė muziejaus šeimininkė bei žymiojo tapytojo anūkė Nijolė Šiaučiūnienė.

Šiemet minimos 140-osios J.Vienožinskio gimimo metinės. Būtent šio dailininko, gimusio visai netoliese, Mataučiznos kaime, pastangomis šalyje prieš gerą šimtmetį pradėta rengti profesionalius meno kūrėjus, o į šalies dailės mokymo programą įtrauktas aktų piešimas.

Už aktus jis buvo amžininkų smerkiamas ir pirštais badomas kaip nepadorių dalykų propaguotojas.

Laikas vis dėlto parodė, kad skeptikus pranokęs menininkas žiūrėjo teisinga kryptimi, o N.Šiaučiūnienė kartu su obeliečiu dailininku Rimvydu Pupeliu surengė viensėdyje aktų sesiją.

Be memorialinio muziejaus, Vilniuje veikia Justino Vienožinskio dailės mokykla.

Rūpinosi, kad tik nuogalė nesušaltų

Akmeniniais stulpais sutvirtintame, medinėmis gontomis dengtame klojime vėsią pavasario dieną tvoskė tokia šiluma, kad molbertus susistačiusioms tapytojoms teko išsirengti iki marškinėlių.

Prie nemažo formato drobių palinkusios profesionalios menininkės teptukais vedžiojo pozuotojos kūno linijas. Kiekviena – vis kitu rakursu, skirtingomis spalvomis, asmenine stilistika, kaip kuri matė ir įsivaizdavo.

„Mūsų prašė klėtį prikūrenti iki 30 laipsnių šilumos, bet prišildyti pavyko tik iki 25 laipsnių. Vis laksčiau ir klausinėjau, ar pozuotojai nešalta, ji juk nuoga“, – pasakojo muziejaus šeimininkė.

Pozuotoja – ne idealių formų podiumų modelis, o brandaus amžiaus moteris. Tokį kūną tapyti daug įdomiau, nes jis išraiškingesnis, kiekvienas linkis kalba apie jau nugyventus gyvenimo periodus ir patirtis.

Gimė visiškai skirtingi kūriniai. Vienuose užteko štrichų anglimi, kitoje drobėje kūno siluetas ryškėjo romantiškame pasteliniame rūke, trečioje drobėje sunkios krūtys švietė saulės geltoniu ir ant pilvo metė rausvus vakarinės žaros šešėlius.

Naujovių prisirankiojo Europoje

Aktų tapymas – vienas iš N.Šiaučiūnienės sumanyto kultūrinio ciklo renginių, savotiška duoklė senelio J.Vienožinskio atminimui.

„Kai jis Kaune statė meno mokyklą ir sudarinėjo mokymo programas, nuogo kūno tapymą įtraukė kaip mokymosi dalyką. Galima sakyti, jis aktą atvežė į Lietuvą“, – žėrė faktus iš senelio biografijos.

Visokių naujovių dailininkas prisirankiojo, kai mokėsi Krokuvoje, važinėjo į Paryžių ir kitus Europos didmiesčius. Iki tol pas mus aktų niekas nepiešė, nebuvo net profesionalaus dailės mokymo.

Anot pašnekovės, tarpukariu dėl senelio diegiamų naujovių dailės mokyme buvo kilęs didelis triukšmas. J.Vienožinskio pamokas piešiant nuogą kūną amžininkai skeptikai prilygino pornografijai, jo elgesį vadino neetišku, nepadoriu, patį menininką visaip negražiai vadino.

Nuogybių propaguotojo šleifas J.Vienožinskio nepaliko ir pokariu. O Vilniaus dailės institute, kur dėstytojavo, jo nemėgo dar ir už tai, kad sakė, ką galvojo. Tada jis jau turėjo profesoriaus vardą, bet buvo išmestas iš darbo už žodžius, kad kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra didis menininkas.

Išvarytas iš instituto profesorius turėjo pragyventi iš mažos pensijos, bet netrukus ir ji buvo atimta už viešus pasisakymus. Iki pat mirties gyveno labai sunkiai.

Reikia nuolatinės praktikos

Aktų tapymas J.Vienožinskio muziejuje organizuojamas antrą kartą. Pirmąkart piešti nuogo kūno būrys menininkių į sodybą buvo suvažiavęs praėjusį pavasarį.

Ir pernai, ir šiemet renginio organizatoriumi buvo vietinis kūrėjas R.Pupelis. Jis sukvietė tapytojas, surado modelius.

„Vienožinskis buvo tobulas aktų piešėjas. Muziejuje visas kambarys skirtas jo pieštiems aktams. Aš esu didelis šio menininko gerbėjas“, – korespondentei sakė R.Pupelis.

Pernykštis susibėgimas aktų tapybai nesibaigė kūrybine stovykla muziejuje, bet pašnekovas visus metus organizavo nuogo kūno piešimo dienas Obelių bendruomenės namuose.

Anot pašnekovo, kiekvienas dailininkas privalo gerai mokėti nupiešti nuogą žmogų. Jei to nebus išmokęs, tai nesugebės ir apsirengusio nupiešti.

Piešti aktą būsimieji menininkai mokosi Dailės akademijoje, bet ją baigus tobulintis nebėra kur, tik individualiai.

„Nėra jokių būrelių, kur modeliai ir tapytojai galėtų praktikuotis, o be nuolatinės praktikos nėra ir profesinio augimo“, – aiškino jis.

Jo manymu, Rokiškio krašte organizuojamos akto tapymo dienos užpildo tą spragą.

Pozuoti retai kas drįsta

Šįkart muziejuje aktus tapė vilnietės Stanislava Baronienė, Asta Sabaliauskienė, Giedrė Švėdienė, Asta Adomonytė ir Guoda Varžgalytė, pandėlietė Aušra Viduolienė, viešnia iš Zarasų Ramunė Sladkevičiūtė-Danienė ir pats R.Pupelis.

Drobes ir dažus atsivežė patys. Nutapytus darbus pasiėmė namo.

N.Šiaučiūnienė ir R.Pupelis audžia mintį iš visus metus vykusių akto tapymo dienų išleisti katalogą ir muziejuje surengti aktų parodą.

„Esame privatus muziejus, lėšų valstybė neskiria. Rašau projektus, bet finansavimą gaunu retai“, – pasidejavo šeimininkė.

Muziejaus erdves meno akcijoms ji suteikia nemokamai. Nemokamai priima ir lankytojus. Sodybos teritorijoje leidžia net pasistatyti palapines ir čia pavasaroti.

Tai daro dėl sklaidos apie senelio nuopelnus mūsų šalies dailei.

„Mano supratimu, menininkai turėtų veržte veržtis tobulėti piešiant aktą, juk niekas nieko panašaus nesiūlo. Vis dėto didelio susidomėjimo nėra“, – stebėjosi pašnekovė.

Sodyba kūrėjus galės priimti jau ir žiemą, nes dalyje klėties įrengtas šildymas, tualetas, įvestas vanduo.

Atverti klėtį tapytojams nėra sunku, daug sunkiau rasti pozuotojus. Retas drįsta nusimesti drabužius prieš auditoriją, o dar reikia ir fizinės ištvermės vienoda poza išbūti kelias valandas.

Pernai R.Pupelis buvo atvežęs net du pozuotojus, vyrą ir moterį, šiemet prikalbino tik moterį.

Palikuonys atstatė griuveną

Pašnekovė tikino, kad norintys apžiūrėti muziejų įleidžiami visada, nors ji pati sodyboje būna tik keturias dienas per savaitę. Moteris gyvena Zarasuose, ten dirba geografijos mokytoja.

Sodyboje, tame pačiame name, kur ekspozicijos, nuolat gyvena jos sūnus Petras Šiaučiūnas su žmona, jiedu ūkininkauja, augina avis. Šios laisvai vaikšto po kiemą, leidžiasi glostomos, o svečiams tai labai patinka.

N.Šiaučiūnienė priminė, kad muziejus duris atvėrė prieš 15 metų. Pagrindinis jo kūrimo entuziastas buvo J.Vienožinskio kūrybos gerbėjas, Dailės akademijos dekanas Arvydas Šaltenis.

Sovietmečiu nacionalizuotą J.Vienožinskio sodybą palikuonys atgavo 1988 metais. Tiksliau, ne atgavo, o nusipirko iš kolūkio. Tuo metu joje gyveno septynios šeimos, pastatas buvo avarinės būklės. Valdžiai geriausia išeitis buvo iškelti gyventojus ir parduoti griuveną.

„Mano tėvai Aldona ir Vincas Vienožinskiai metė darbus Vilniuje ir persikėlė čia, nes iškart prasidėjo plėšikavimai, sodybą reikėjo saugoti. Namą tėvai remontavo 20 metų iš savų pensijų“, – pasakojo pašnekovė.

Ji apgailestavo, kad sodybą apiplėšė prieš pat muziejaus atidarymą. Ji prisiminė, kaip tuomet įskaudintas ir nusivylęs tėvas sakė, kad muziejaus nebereikia.

Ne sau naudos žiūrėjo

N.Šiaučiūnienė nežino, kam pirmam šovė mintis kurti muziejų – jos tėvams ar A.Šalteniui.

Ji pamena, kad A.Šaltenis dažnai atvažiuodavo į sodybą, senelio baldus iš buto Vilniuje pats nuvežė restauratoriams į Telšius, pats kalė vinis į sienas ir kabino paveikslus bei istorines nuotraukas ekspozicijai ir visaip palaikė šeimą.

„Kam man reikia šito muziejaus? Aš čia esu dėl idėjos. Smagu, kai sodyba gyva, kai yra lankytojų“, – paaiškino ji.

Čia vėl priminė senelį, kad jis niekad nesiekė sau naudos, o žiūrėjo, kad būtų naudinga šalies švietimo sistemai. Kiti dailininkai garsino save ir savo kūrinius, o jis ieškojo galimybių, kaip kokybiškiau ugdyti jaunąją kartą. Nežiūrėjo, kaip pačiam į užsienį išvažiuoti, o ieškojo, kur gauti pinigų, kad būtų už ką išsiųsti studentus tobulintis.

„Kiti gali priekaištauti, kad Lietuvai jis paliko nedaug, ne tūkstantį, o tik kelias dešimtis kūrinių. Bet jis paliko meno mokyklą“, – didžiavosi protėviu.

Audėjoms staklių neužtenka

N.Šiaučiūnienė tikisi, kad muziejaus erdvėse nuolat virs kultūrinis gyvenimas.

Šis pavasaris Audronyse prasidėjo gausiu jaunimo susibūrimu. Į muziejų suvažiavo 40 mokinių iš Rokiškio, Kamajų ir Obelių gimnazijų. Vaikai išsibarstė po teritoriją, išsirinko patinkančias vietas ir ten atsisėdę tapė peizažus.

Liepos mėnesį iš jų darbų bus sudėliota paroda.

Muziejaus šeimininkė gegužės pabaigoj, o paskui ir birželį priims menininkus į kūrybinius plenerus.

Vasaros viduryje klojime sutaukšės staklės. Net penkias savaites tekstilės menus kurs audėjos.

N.Šiaučiūnienė turi nupirkusi aštuonias mokomąsias audimo stakles, o dar dvejas gavusi dovanų iš garsiausios šalies audėjos, dabar jau 92 metų Palmyros Domijonaitienės.

Ji vilnietė, bet gimusi gretimame kaime, o jos mama draugavo su J.Vienožinskio seserimi.

Muziejininkei didelis džiaugsmas, kad norinčių austi ieškoti nereikia, jų yra daugiau, nei gali priimti. Pernai audėjos čia gyveno visą mėnesį, dirbo keturiomis pamainomis, keitėsi kas savaitę. Šiemet numatyta užsiėmimus pratęsti iki penkių savaičių.

Nuopelnai meno raidai didžiuliai

Justinas Vienožinskis (1886–1960) – lietuvių tapytojas bei dailėtyrininkas, palikęs ryškų pėdsaką mūsų šalies meno raidoje. Jo kūrybai būdingas formos struktūrizavimas ir dekoratyvumas, subtili spalvinė gama, vibruojantis potėpis. Jis laikomas vienu stipriausių lietuvių XX amžiaus moderniosios dailės kūrėjų.

Jaunystėje jis buvo kalinamas už anticarinę veiklą.

Baigė Krokuvos dailės akademiją. Po studijų trumpai ūkininkavo tėvų ūkyje Dačiūnuose (dabar Audronys).

Buvo Rokiškio ir Zarasų gimnazijų direktorius, vedė piešimo ir šokių pamokas.

1920–1939 metais gyveno Kaune. Vadovavo M.K.Čiurlionio galerijos meno komisijai, prisidėdamas prie Kauno dailės muziejaus įkūrimo.

1922 metais įsteigė Kauno meno mokyklą ir kurį laiką jai vadovavo, vėliau dirbo tapybos mokytoju.

Buvo meno tarėjas prie Švietimo ministerijos, paskirtas knygų ir vadovėlių leidybos tikrinimo komisijos pirmininku, Kaune įkūrė aukštesniuosius piešimo kursus.

Pirmą kartą savo darbus eksponavo 1928 metais Kaune surengtoje parodoje.

1939–1960 m. gyveno Vilniuje, dėstė Vilniaus dailės akademijoje.

Tapytojo kūriniai saugomi įvairiuose muziejuose: Lietuvos dailės, Lietuvos nacionaliniame, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės, Vytauto Didžiojo karo, Maironio lietuvių literatūros, Rokiškio kraštotyros, Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniame, Balio Sruogos memorialiniame, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje, Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Muziejus tapytojams pasiūlė unikalią galimybę tobulintis piešiant nuogą kūną iš natūros.

2. N.Šiaučiūnienė deda daug pastangų, kad mūsų šalies meno raidai nusipelnęs jos senelis Justinas Vienožinskis nebūtų pamirštas.

3. Šaltuoju metu didžiulis J.Vienožinskio tėviškės Audronyse namas būna nutykęs, bet vasarą čia šurmuliuoja ir muziejaus lankytojai, ir kūrėjai, vyksta plenerai, kūrybinės stovyklos ir įvairios edukacijos.

4. Aktų tapymo organizatorius R.Pupelis kartu su dailininkėmis taip pat stojo prie molberto ir praktikavosi piešti nuogą kūną.

Nuotraukos iš asmeninio albumo