Dvi paros – tai tas laikas, kai vaiko pasigedo kiti žmonės ir jis buvo surastas. O girta mamelė tuo metu dar nebuvo atsigodojusi. O jeigu išvis būtų neatsigodojusi? Arba kiti būtų susivokę per vėlai, tai nuo bado ir siaubo nusikankinęs vaikelis, dar vienas Matukas, jau ir karstelyje gulėtų.
Kas tada būtų kaltas? Žinoma, gegutė. Bet jai ir taip viskas „kukū“. Šiuo atveju ne mažesnė kaltė kristų ant visų tų valdiškų tarnybų, kurios jau ne pirmi metai puikiai žinojo apie tokią padėtį, bet tik imitavo savo rūpestį vaiku.
Ir nusikalstama dabar jos atstovams postringauti, kad būtent tai, jog ši šeima yra prižiūrima specialistų, galbūt ir išgelbėjo mažylį nuo dar didesnės nelaimės. Ne, tikrai neišgelbėjo. Faktas – palikto vaiko po dviejų parų pasigedo giminaitė, o ne visi tie specialistai. Taigi tik jai ir turime dėkoti, kad išvengta tragedijos. Tarnybos gi pražiopsojo.
Užtat dabar tos pačios tarnybos deklaruoja begalinį rūpestį. Tik ir vėl ne į tą pusę – rūpinasi ne vaikučiu, o palaidūne gimdytoja. Nuo tų jų šūkių – „Mes ir dabar dirbame, o ir toliau dirbsime, kad ji taptų gera ir atsakinga mama“ – darosi koktu. Juk iš tiesų per 5 metus tokio „rūpesčio“ nieko ir nepadarė: gegutė, valdiškai tariant, vis dar „neturi motinystės įgūdžių“, „stokoja galių“, o nevaldiškai sakant – tebelaksto girta su pirmais pasitaikiusiais patinais. Dėl tokio jos „gyvenimo būdo“ kenčia ne tik mažylis, bet ir didesnė dukra, tomis lemtingomis dienomis palikta pas močiutę.
Bet ar ta „graži, rami, prislėgta ir kenčianti dėl savo poelgio“ jaunoji gimdytoja iš tiesų nėra tik instinktų valdoma gudri jauna laputė, apgalvojanti visus variantus, kaip geriau praslysti nepagautai ilgesniam laikui, nes jeigu paliksi abu vaikus užrakintus kartu, tai ir visu garsu paleista muzika nepadės – didžiajai mergaitei jau pakaks proto kaip nors greičiau išsikviesti pagalbą.
Vienintelis iš visų tarnautojų J.Panka kalba be patoso ir logiškai – blaiviai ir aiškiai įvertina situaciją, suabejoja, ar beįmanoma išauklėti tokią „asabą“. O ir kaip auklėti, jei visos jai skirtos bausmės nepadėjo?
Tačiau ne savivaldybės koordinatoriaus žodis dėl šio vaiko likimo bus paskutinis. Spręs tarnyba, įpareigota ginti vaiko teises. Spręs ne pagal sveiką protą, o pagal įstatymus. O įstatymai, kaip žinome, valdančiųjų valstiečių dėka Seime gerokai pakoreguoti. Į tą pusę, kuri naudinga smurto prieš silpnesnius už save propaguotojams. Kartu – ir girtuoklių šeimoms, nesusitupėjusioms vienišoms mamoms.
Po Matuko tragedijos įstatymai buvo labai sugriežtinti. Tačiau tada mitinguose sukilo visokie „pliaukštelėjimų rykštele“ gynėjai, ir vėl viskas grįžo į savo vietą. Netgi į blogesnę. Dabar jau visiškai susiplakė į vieną krūvą liaudiška pedagogika ir degradavusi motinystė. Po viso to vaiko teisių gynėjai aiškiai suprato naujai nubrėžtą liniją: reikia laikytis švelnesnės pozicijos. O tai labai gerai apibūdino D.Nevardauskis: „Kad motina girtauja ir vaiką palieka vieną – ne veiksnys. Vadovaujantis tokia logika iš pusės šalies tėvų tektų vaikus atimti.“
Netikiu. Tokių, kaip Kupiškio gegutė, tikrai ne pusė Lietuvos. Tiesiog valdininkas aiškiai atskleidžia valdžios politikos esmę, prie kupiškėnės egzemplioriaus priplakdamas ir tas doras motinas, kurios prispirtos bėdos ar skubaus reikalo turi išbėgti iš namų kelioms minutėms palikdamos vaikutį vieną, kurios prie vaiko pakelia vyno taurę kokioje šventėje.
Jeigu ir toliau gyvensime pagal tokius vaikų gynimo įstatymus, tai ir toliau kiekvieną mielą dieną aiškiai matysime ties bedugne ropojančius vienišus mažylius ir nieko, nieko nedarysime, kad jie į tą prarają nenukristų. Kliausimės likimu, o ne tarnyboms.
Jei, neduok Dieve, paslys kojelė ir kokio angelo žvaigždelė amžiams užges, ką gi, valdininkai visada ras pasiaiškinimą, o socialinės apsaugos ir darbo ministrui atsiras proga televizijos kameroms plieskiant prie naujai supilto kauburėlio išsipusčius pastovėti.
Jei pastebėjote, šiandien mūsų laikraštyje dominuoja blogos motinystės, tėvystės tema. Net trys straipsniai apie tai. Pasakojame ir apie atsikratymą naujagimiu Anykščiuose, dar tęsiame pasakojimą ir apie auklėjimo ypatumus, motinos ir dukters santykius, kurie galbūt nulėmė sunkią anūkių vaikystę. Ir taip – iš kartos į kartą?
Šią savaitę rašėme ir apie Panevėžyje, tiesiog laiptinėje, numestą naujagimį, teko prisiminti ir įtarimus vienai šeimynai seksualiniais nusikaltimais, kol kas laikinai atimtus iš jos vaikus. Tiek skaudžių temų ne mes sugalvojome, gyvenimas padiktavo. Nerašyti negalėjome.