Gulėjo ir klausėsi varlių
„Kas į mūsų miestelį atkanka iš kalvotosios Anykščių krašto pusės ar nuo ežerais nusėtų Utenos apylinkių, tiems čia lyg ir nėra į ką akis paganyti, aplink Traupį jau prasideda Nevėžio lygumos“, – įspėja traupietė Ramunė Musteikienė.
Ji pati irgi kalnelių pasigenda, mat augo Utenoje.
Tačiau Traupis turi kitokio žavesio: neatskleistų istorinių paslapčių, virtusių legendomis, ir unikalų botanikos parką.
Ir dar į Raudonąją knygą įrašytų varliagyvių veisyklą.
Šiemet po karantino, pasiilgę iškylų ir gamtos, miestiečiai būriais traukė į Traupį pasiklausyti natūralių melodijų. Tam tiko ir kurkimas.
Atvykėliai prie tvenkinių tiesėsi paklotus, dėliojosi užkandžius ir sėdom ar gulom klausėsi varlių chorų.
Miestelio centre patupdė išverstakę
Varliagyvių rezervatas – specialiai tam iškasti tvenkiniai su suformuotomis sekliomis pakrantėmis ir žiemojimui įrengtais urvais Traupyje atsirado prieš 14 metų. To iniciatore buvo mokytoja Alytė Obelevičienė. Ji bendruomenės vardu rašė projektą ir varliagyvių veisyklai įrengti gavo lėšų.
Reti varliagyviai, tokie kaip žalioji ir nendrinė rupūžės, bei kelios rūšys į Raudonąją knygą įrašytų varlių šiose apylinkėse gyveno nuo seno, nerštavietė jiems anksčiau buvo suformuota ir mokyklos botanikos parke, dirbtinėje pelkėje.
Įkūrus varliagyvių veisyklą varlių ir rupūžių apylinkėse dar padaugėjo, dabar jų gausu kiekviename ir privačiai išsikastame tvenkinyje, tad pavasarį kurkimas, kvarkimas ir keisčiausios melodijos sklinda iš visų miestelio pusių.
„Kad jau garsėjam varlėm ir rupūžėm, tai šiemet taip ir pasipuošėm“, – A.Obelevičienė sako apie miestelio centre, gėlyne, nutūpusią medinę konstrukciją.
Varlės ir rupūžės išties prisideda prie apylinkių išskirtinumo, nes niekur kitur pavasarinio žydėjimo nelydi tokie unikalūs gamtos garsai.
Žinia apie varlių chorus sklinda iš lūpų į lūpas, turistai dėl balsingų išverstakių į Traupį traukia ir rudenį, nors tuo laiku varliagyvį jau retai pamatysi, jie kurkia tik pavasarį, veisimosi metu.
Bruknes ir vėžius vežimais vežė
Apie Traupio gamtą kalbamės su vietinės mokyklos biologijos mokytoju, Anykščių meru Sigučiu Obelevičiumi. Jis čia viską žino.
„Netoli Traupio, Dievulio raiste, savo vandenis pradeda kaupti Nevėžis. Ties upės ištakom stūkso Barboros akmuo...“ – pradeda jis pasakoti apie vietovės ypatumus.
Kol nebuvo praėjusi melioracija, Traupio apylinkės buvo pelkėtos, ištisi krūmynai ir gyvatynai su gausybe retų augalų.
Numelioravus čionykštės žemės tapo derlingiausios Anykščių rajone, bet biologinės įvairovės neliko, dabar tik vienoje vietoje, keliuose kvadratiniuose metruose, beauga retoji raktažolė pelenėlė.
„Link Kavarsko buvo didžiulė pelkė, tarpukariu ir po karo žmonės bruknes vežimais vežė į Rygą. Dabar ten dilgėlynai, bruknynai išnyko“, – sako jis.
Anksčiau artėdamas prie Traupio Nevėžis buvo labai vingiuotas, o žuvų jame tiek, kad kaip ir uogas, vežimais vežė į Rygą parduot.
„Tarpukariu Nevėžį pradėjo tiesinti, o sovietmečiu visai pribaigė – ištiesino“, – sako pašnekovas.
Upė buvo išvaizdi ir vandeninga neilgai, tik tol, kol nutiestu Nevėžio–Šventosios kanalu Kavarsko perpumpavimo stotis tiekė vandenį.
Nevėžį dirbtinai papildyti vandeniu reikėjo dėl išaugusios Panevėžio pramonės. Kai fabrikai ir gamyklos griuvo, nebereikėjo ir vandens.
Dabar Nevėžyje ties Traupiu vandens vos iki kelių, kai kur per žoles upės vagos išvis nematyti.
Kiekvienam iškilumui – po vardą
S.Obelevičius pateikia Traupio vardo kilmės versiją: jis kilęs nuo žodžių trys upės, kitaip sakant – triupis, nes čia į vieną sutekėjo Nevėžis, Nevėža ir Pienia. Sausinant laukus ta trišalė santaka išardyta.
„Čia lygumų kraštas, tai žmonėms brangus kiekvienas kalnelis, kiekvienam iškilumui duotas vardas“, – kalbą sukam prie piliakalnių.
Tuoj už Traupio, link Troškūnų, laukuos matyti vos įžiūrima iškiluma, žmonės ją vadina Paršelio kalneliu. Tose vietose kadaise gyveno išeivijos rašytojo Juozo Parojaus, kurio tikroji pavardė buvo Paršelis, tėvai ir seneliai.
Kitapus Nevėžio yra irgi vos įžiūrimas Napoleono kalnas. Seniau jis buvęs ryškesnis, dabar, nuolat ariamas, tarsi apibyrėjo.
Legenda byloja, esą per Traupį žygiavo prancūzų kariuomenė ir gretimais vyko kovos. Viena versija, jog tą aukštumėlę kepurėmis supylę kareiviai, kad vadui būtų kur pasilipti apylinkes apžvelgiant, kita versija, kad tas iškilumas jau buvęs, čia stabtelėjęs prancūzų karvedys ant to kalnelio pietavo. Kalbama, kad kalnelyje rasti ir anų laikų kario palaikai.
Kitoje Traupio pusėje stūkso gerokai didesnė iškiluma – Levaniškių piliakalnis. Padavimuose jis – milžino supiltas. Esą užtekę tik trijų kepurių smėlio.
Piliakalnio šlaitai gan statūs, apaugę žolėmis, aplink jį plyti aptvertos ganyklos. Smalsuoliai gali kabarotis viršun, ties viena vieta paliktas praėjimas.
„Visi Aukštaitijos piliakalniai nenatūralūs, dirbtinai supilti, vadinasi, čia stovėjo gynybiniai įtvirtinimai, gal nedidelė pilis“, – sako S.Obelevičius.
Levaniškių piliakalnį 1969 metais žvalgė Istorijos institutas, jis datuojamas pirmu tūkstantmečiu, radiniai saugomi Nacionaliniame muziejuje, piliakalnis paskelbtas kultūros paminklu.
Meilės kankinė ir velnio pamestasis
Respublikinės reikšmės geologijos paminklas – legendinis Barboros akmuo stūkso tolėliau nuo Traupio esančiame Butleriškių miške. Jį pasiekti sudėtinga, keliolika kilometrų pavingiavus žvyrkeliu automobilį reikia palikti ir pusantro kilometro brautis per brūzgynus pelkėtu jaunuolynu.
Entuziastai tokiam žygiui – vietinė moksleivija, vaikai su mokytoja kartais aplanko akmenį.
Barboros akmuo primena namo stogą, yra 4 metrų pločio ir 4,2 metro ilgio, aukštis 2,67 metro.
Legenda pasakoja, kad šituo akmeniu nelabasis ketino sudaužyti Troškūnų bažnyčią. Kaži kur nutvėręs atsibogino iki šitų vietų, o braunantis per pelkę akmuo iš velnio nagų ėmė ir išsprūdo. Kad ir kaip stengėsi, raguotasis nebepajėgė jo išlupt, pelkė riedulį tarsi įsiurbė, tokiu būdu ir bažnyčią išgelbėjo.
Vėliau nuo to akmens į tyrus šoko ir nusiskandino nelaiminga bajoraitė Barbora. Esą tėvas jai neleidęs tekėti už beturčio mylimojo.
Retus medžius ėmė kaupti mokytojai
Didžiausias Traupio apylinkių lobis – dendrologinės kolekcijos.
Pirmąjį retų medžių parką šalia savo sodybos Levaniškiuose pasodino chemijos ir biologijos mokytoja Ona Janulytė su broliu Anupru Januliu. Reti augalai jų sodyboje imti kaupti jau tarpukariu.
Prieš 52 metus 6 hektarų plote išskirtinių medžių kolekciją užveisė ir pradinių klasių mokytojas Paulius Glemža.
Sovietmečiu Traupyje atsirado ir keli skvereliai, juos pasodino anuometis agronomas Alfonsas Baravykas.
Dabar Traupis galėtų drąsiai matuotis žaliausio miestelio karūną, nes anas kolekcijas dar papildė vienintelis toks šalyje 1989 metais įkurtas mokyklos botanikos sodas. Šiandien jame veša 11 tūkstančių pavadinimų augalai.
Botanikos sodo įkūrėjas – S.Obelevičius, 15 metų vadovavęs mokyklai ir iki šiol joje tebemokytojaujantis bei kasmet vis pildantis kolekciją.
„Čia Amerika, ten Japonija, kitoj pusėj Kinija“, – vedžiodamas po augalų karalystę aiškina jis.
Prie mūsų klimato prisitaikė ir mamutmedis
Anksčiau iš užsienio gauti sėklų ar sodinukų buvo sunku, tad sodas prasidėjo nuo vietinių retų augalų, o po Nepriklausomybės jau sparčiai pildėsi ir egzotiškais tolimų šalių augalais.
Makio ievos kamienas žvilga lyg bronza, maža jos sėklelė atkeliavo iš Amūro Kamčiatsko rezervato.
Kininei pterokarijai, riešutmedžio giminaitei, dar tik 20 metų, bet ji sparčiai auga, jos grožis – dideli, į žirginus panašūs žiedai, kybantys iki pat rudens.
Iš Čilės atkeliavusios Rikartono fukcijos uogos valgomos, šiemet pirmas kartas, kai jos subrendo.
Einam pro milžiniškus žolinius augalus iš Kalifornijos, juos ėda prerijų bizonai, o dabar jie adaptuojasi mūsų klimato sąlygomis.
Biologas rodo į dar nedidelį, niekuo neįsidėmėtiną medelį. Tai mamutmedis, didžiausias ir ilgaamžiškiausias pasaulio medis, gali sulaukti net 5 tūkstančių metų.
„Kai vaikai klausia, koks jis bus vėliau, sakau, kad po dviejų tūkstančių metų bus storumo kaip šis namas, jei išgyvens ir nežus nuo mūsų šalto klimato“, – sako jis.
Mokyklos sode sukaupta 120 rūšių tujų kolekcija yra viena didžiausių Europoje.
Japonijos augalams skirtame plote auga 100 rūšių hortenzijų ir apie 70 rūšių magnolijų.
Ekskursijos vadovas nuskina ant ilgo kotelio kabančias, į milžiniškas avietes panašias uogas. Jos saldžios ir sultingos. Tai japoninės sedulos vaisiai.
Ant palangės gulintis žaltys čia norma
Einam pro dirbtinę pelkę, šalia kurios įrengtas alpinariumas. Po juo yra žiemojimo landos varlėms ir rupūžėms, čia pat pavasario laukia ir žalčiai.
Šitam botanikos sode jau užaugo ne viena mokinių karta, jiems gyvūnai ir augalų įvairovė lyg namų aplinka. Būna, žaltys užsliuogia ant pirmokų palangės ir guli ten visą dieną, šildosi. Niekas nesistebi ir neišsigąsta.
Kai po mokyklos botanikos sodą vaikšto svetimi, vaikai labai žiūri, kad tie kultūringai elgtųsi. Sodas neturi jokių tvorų, atviras visiems, bet nėra buvę, kad vietiniai gyventojai ką nors nuniokotų.
S.Obelevičius prisiminė įvykį, kai kartą į mokyklos valgyklą produktus atvežė naujas vairuotojas. Buvo labai anksti, penkta ryto. Vos vairuotojas mokyklos kieme išlipo iš automobilio, jį apsupo vietinių vaikinų būrelis. Pasirodo, jaunimas netoliese kažką šventė ir, pamatę nepažįstamą automobilį prie pat parko, atbėgo žiūrėti, ar čia ne koks į retus augalus besikėsinantis vagis.
„Iš pradžių žmonės žiūrėjo į mane kaip į durnelį“, – prisipažįsta S.Obelevičius.
Tuomet visi gyveno ūkiškai, laisvame žemės lopinėlyje augino daržoves, pievose ganė gyvulius, o čia atsirado kažkoks keistuolis, kuris sodina jokios naudos neduodančius medžius.
Kiekvieną sodinuką ar sėklas jis pirko už savo pinigus, kai ką gaudavo mainais.
„Kiekvienas hobis kainuoja“, – šypteli pašnekovas.
Dabar gyventojai botanikos sodą vadina miestelio lobiu, jei pas ką atvyksta svečiai, būtinai veda aprodyti retų medžių ir gėlių kolekcijų.
Filmą apie Traupio miestelį žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. S.Obelevičius daug prisidėjo prie Traupio apylinkių grožio, prieš trisdešimt metų jis įkūrė unikalų botanikos parką.
2. Vaizdingose apylinkėse užaugusi R.Musteikienė Traupyje pasigenda kalvų, bet jau pamilo ir vietines lygumas.
3. S.Obelevičius mokyklos parke pasodino mamutmedį ir sekvoją, storiausius ir ilgaamžiškiausius pasaulio medžius.
4. Šios dekoratyvios uogos dar ir valgomos.
5. Traupio botanikos sodas patrauklus ir rudenį.
6. Vienas parko kampelis skirtas įprastoms ir retų rūšių daugiametėms gėlėms.
7. Jeigu jau įrengtos varlių veisyklos, tai miestelis pasipuošė ir medine varlės skulptūra.
8. Traupio vaikai nuo mažumės lanko botanikos parką, tad pažįsta daugelį augalų.
9. S.Obelevičiaus dėka retų augalų kolekcijos kasmet pasipildo naujais želdiniais.
10. Per miestelį tekantis Nevėžis šiandien yra visiškai nusekęs, lengvai perbrendamas, kai kur vagą visai užgožia žolės.
11. Levaniškių piliakalnis, kaip ir daugelis Aukštaitijoje, buvo dirbtinai supiltas.
12. Specialiai varlėms veistis iškastas tvenkinys yra gan seklus, su pakrantėse įrengtomis landomis šiems gyviams žiemoti.
13. Napoleono kalnelis jau vos įžiūrimas, nuolat ariant laukus jis vis žemėja. A.Švelnos nuotr.
