Sodybos traukia akį
Atokus Bagdoniškio kaimas Rokiškio rajone pasiekiamas tik žvyrkeliais. Jame – 92 metų Jono Juodelės giminės lizdas,
Baltų plytų mūrinuko kiemas išpuoštas tautodailininko kurtais drožiniais ir iš visokių senų padargų sukonstruotomis instaliacijomis, žydinčių gėlių vazonais.
Šalia stovi gerokai didesnis medinis namas, jo kiemo puošyba labai panaši į pirmojo, įvažiavimas į abi teritorijas vienas, tad suabejojame, kur sukti.
Ką tik smarkiai nulijo, vis dar lašnoja, tad kieme žmonių nematyti. Tikriausia per langus išvydę svetimus tuoj atbėga paauglės mergaitės ir nurodo, kad senelis yra savojo mūrinuko viduje.
Iš koridoriaus matyti kelios pravertos kambarių durys. Tarpduryje išdygsta jauna moteris, deda pirštą prie lūpų, rodo, kad eitume tyliai, baltame mediniame lopšyje miega jauniausioji giminės atžala – 4 mėnesių Ąžuolas.
Visi gyvena po senelio sparnu
Šeimos galva J.Juodelė sėdi prie lango ir žiūri į kiemą, kurian po lietaus renkasi šeimyna dirbti pamestų darbų.
Ant palangės stovi žydras žaislinis arkliukas, ant visų kambario sienų kabo ryškių spalvų žirgų atvaizdai. Senolis paaiškina, kad anksčiau augino sportinius žirgus, kol buvo jaunesnis, nuolat dalyvaudavo lenktynėse ant Sartų ežero, kartą net pirmą vietą užėmė. Iki šiol Arklio muziejuje tebėra jo ir nugalėtoju tapusio ristūno Bujano fotografija.
Paties susikonstruotos pirmosios jo lenktyninės rogės dabar stovi namų kieme, prie pavėsinės, jos tinka proanūkiams palaipioti.
J.Juodelė paaiškina, kokio gausumo jo šeimyna: sūnus, duktė, 7 anūkai ir 19 proanūkių.
„Visi gyvena čia, prie manęs“, – nustebina žilagalvis.
Tuoj patikslina, kad ne po vienu stogu.
„Supirkau vienoj vietoj namus ir visi čia gyvena. Sūnaus namas šalia, duktė pakalnėj, visi anūkai aplink“, – mosteli ranka į gražias apylinkes.
Jis vardija, kad sūnus Vidmantas užaugino 5 vaikus ir jau turi 14 anūkų, duktė Irena susilaukė 2 atžalų ir džiaugiasi 5 anūkais.
Bagdoniškyje, be netoliese stūksančios dvarvietės, kur šeimininkauja jos savininkai, kitokių gyventojų ir nėra, visame kaime gyvena tik Juodelių giminės palikuonys.
Senolio dienoraštis – jau istorinis dokumentas
Seneliui suprastėjusi klausa, ne visus žodžius išgirsta, tad susikalbėti padeda anūko Remigijaus žmona Sandra.
Senolio gimtinė už 5 kilometrų, ant Kriaunos upės kranto esantis Vakarių kaimas. Į Bagdoniškį persikraustė 1958 metais, būdamas 30-ies, ėmė namą statytis. Atėjo ne į svetimą vietą, čia gyveno seneliai. Mūrinuką statėsi šalia senosios gryčiutės.
Pašnekovo atmintis puiki, bet kad ties kokiu skaičiumi nesuklystų, pasižiūri į savo dienoraštį. Tie užrašai – grynas istorinis dokumentas.
Dienoraštį jis ėmė rašyti atsikraustęs į šitą kaimą. Kruopščiai suregistravo 7-ių aplinkinių kaimų gyventojus, aprašė jų ūkius, kiek kuris turėjo žemės ir vaikų. Paskutiniai įrašai apie kaimų gyventojus daryti 2019 metais.
Štai 1958 metais Vakarių kaime buvo 15 sodybų. Strielčiūnai turėjo 5 hektarus žemės ir augino 4 vaikus, Balčiūnai – tiek pat žemės ir 6 vaikus, jo tėvas Juodelė gyveno ant 8,32 hektaro, o šeimyną sudarė net 11 atžalų. Rimša karaliavo 12-oje hektarų ir turėjo tik vieną vaiką, Putra valdė 7 hektarus ir augino 2 atžalas.
„Dabar iš Vakarių nė žymės neliko. Tėvai ir vaikai išmirė, vaikų vaikai išsibarstė, žinių apie juos nesulesiojau“, – sako senolis.
Jei yra duonos, tai iš džiaugsmo dainuoja
Tėvų sodybai atminti J.Juodelė toje vietoje pasodino liepų ir du ąžuolus, prisakė anūkui Remigijui tuos medžius žūtbūt išsaugoti kaip giminės šaknų atminimą.
„Dabar gyvenu labai gerai, nė vienas iš savųjų niekur nepasimetė. Visi namiškiai labai geri, nė vienas niekad blogo žodžio nepasakė. Kiek meilės mažiems atiduodi, tiek sugrąžina suaugę“, – kalba šeimos vyriausiasis.
Jis prisimena savo vaikystę, gausi šeimyna vertėsi sunkiai.
„Būdavo, einam iš mokyklos, jei duonos pluta yra, tai iš džiaugsmo dainuojam“, – pasakoja jis.
Jo tėvas tarnavo Pakriaunio dvare, o senelis buvo Bagdoniškio dvaro grytelninkas. Per žemės reformą, kai apkarpė dvarininkų žemes, tėvas gavo rėžį Vakariuose.
J.Juodelė pasakoja, kad vaizdingai rašyti išmoko armijoje. Tuo metu joje tarnavo sočiai mažaraščių, tad jis draugams rašydavo laiškus į namus, gautuosius perskaitydavo.
Senolis juokiasi, kad po tarnybos grįžo vos ne literatas, kolūkis iš karto jį priėmė dirbti lauko brigadininku. Iki pat kolūkių žlugimo juo ir dirbo.
Kūrė eilėraščius ir pasakėčias
Gebėjimai raštu gražiai dėlioti mintis nepražuvo, J.Juodelė ėmė kurti eilėraščius ir pasakėčias. Jų prirašyti keli sąsiuviniai.
Vienu atsikvėpimu jis atmintinai išpyškina keletą savo kūrinių.
Polinkį kūrybiškai išraiškai paveldėjo ir anūkai, vieną traukia metalo, kitą medžio darbai, jei ką konstruoja, tai meniškai.
„Su žmona Verute daug dainų mokėjom, abu padainuodavom. Dabar, kai jos jau nebėra, padainuoju vienas“, – sako jis.
Lietus liaujasi, senolis ištrepsi į lauką.
Teritorija ties ūkiniu pastatu užtverta tinkline tvora, ten vištų karalystė. Jas lesina sūnus Vidmantas Juodelė. Jo marti Sandra rodo ką tik surinktus šviežius kiaušinius, jie švelniai žalsvos spalvos. Tuos spalvotuosius deda viena vištų rūšis.
Paukščių dabar yra 110, buvo daugiau, bet neseniai lapė buvo įsisukusi. Saugantis nuo plėšrūnų teritorija ir aptverta tvora, bet lapės per ją lipa kaip katės.
V.Juodelė dar aprodo ir karvelidę su 200 augintinių. Dekoratyvinius balandžius augina savo malonumui. Jo specialybė – zootechnikas.
Meilės žirgams iš tėvo nepaveldėjo, senolis vienintelis iš giminės mėgo žirgų sportą.
„Kumelytė, karvė, bitynas“, – savo veiklą vardija V.Juodelė.
Visi senolio anūkai ir proanūkiai ūkininkauja, dar važinėja ir į samdomus darbus.
Stogo tvirtumą išbandė pulkas vyrų
Lauke darbuojasi ir anūkas Renaldas, greta sukiojasi ir proanūkiai, svetimam sunku atsekti, kas iš kurio kiemo.
Kaip, tokiai plačiai giminei gyvenant drauge, įmanoma sugyventi?
Vyrai šypsosi.
„O ko čia pyktis? Kirvį pasigalandi, eini ir dirbi darbus“, – kvatoja R.Juodelė.
Jaunas vyras dirba „Lašų duonoje“, šiandien jam išeiginė, tad pluša ūkyje. Jam prie širdies medžio darbai, tad turi užmojų visokioms kiemo konstrukcijoms. Medžiagų jau yra privežta, bet trūksta laiko.
Prie senelio namo, kuriame su žmona ir gyvena, jau yra pastatęs pavėsinę, sūpynes, stovus gėlėms, sumeistravęs ir vasaros namelį.
„Ant stogo buvom sulipę 30 vyrų, žiūrėjom ralį“, – aiškina, kokia stipri konstrukcija.
Šalia vasaros namelio stovi savadarbis triratis. Ne važiavimui – kaip dekoras. Vyras jį sukonstravo iš savo galutinai nudėvėto dviračio, kuriuo ne vienus metus iš Bagdoniškio mindavo į darbą Rokiškin.
Ranka nekilo išmesti ir senutėlio geležinio triratuko, ir pirmojo televizoriaus bei kompiuterio.
Visus tuos rakandus R.Juodelė užbogino ant sodybos pašiūrių.
Jei jie ir nelabai puošnūs, tai bent pralinksmina, visiems pamačiusiems sukelia šypseną.
Vyras turi polinkį rinkti senienas, į vasaros namelį yra sunešęs gausybę senovinių ūkio rakandų, verpimo ratelį, paties išaugtus minkštus žaislus. Gal kada nors čia bus mažas etnografinis muziejėlis, o dabar patalpa tarnauja kūdikio drabužėliams džiovinti.
Stengėsi, kad kaimas neišnyktų
„Pasistatėm kryžių, kad giltinė toliau nubėgtų“, – juokiasi senolis. Ir prašo prie jo nufotografuojamas.
Kai senelis fotografuojasi prie namo, subėga visi lauke triūsę namiškiai, stojasi šalia patriarcho.
Jei per šventes reikėtų prie vieno stalo susodinti visą giminę, suolus tiesti tektų per kelis kiemus. Tik nėra taip buvę, kad absoliučiai visi vienu metu galėtų susirinkti į vieną užstalę, nes jei vieniems laisvadieniai, tai kiti dirba.
„Bagdonišky vien Juodelės, bet ir gretimuose kaimuose jau tolimi mūsų giminės karaliauja, namus šalia tėvų statosi ar perka vaikai bei anūkai“, – sako V.Juodelė.
Jis sako nė nesvarstęs, iš kur toks giminės sėslumas. Gal tėvų auklėjimas buvęs toks, kad nesinorėjo atsiskirti, toli išlėkti, vieniems apie kitus nieko nežinoti.
Senolis paaiškina, dėl ko norėjęs, kad savieji šalia gyventų: ogi kad bent vienas kaimas išliktų gyvybingas.
Iš savųjų dienoraščių mato, jog 1958 metais Rūkelių kaimas turėjo 12 sodybų, šiandien nė akmens jų vietoje nelikę, Buniuškių kaime iš 24 kiemų gyvi bėra tik 10, Busiškyje iš 25 namų gyvenamų dabar 11, Jonavos kaime stovėjo 15 sodybų, liko tik 2.
Bagdoniškis anuomet turėjo 41 gyvą sodybą, šiandien likę 10. Ir tai tik senolio rūpesčiu.
„Laiminga mano senatvė“, – šypsosi senolis ir vaišėms atneša paties kopinėto medaus kibirėlį.
Prierašai po nuotraukomis:
1. J.Juodelė pasirūpino, kad vaikai ir anūkai gyventų čia pat, gretimuose namuose.
2. Anūkas R.Juodelė (dešinėje) ir nagingas, ir kūrybingas, senų daiktų neišmeta, juos pritaiko sodybos puošybai.
3. Marti Sandra, kaip ir visi šeimynykščiai, klauso giminės vyriausiojo.
4. Nebenaudojama žemės ūkio technika dabar – kaip puošmena.
5. Anūkai sumeistravo patranką, o sargybinį išdrožė tautodailininkas.
6. Sūnaus V.Juodelės namas skendi gėlynuose, tuo grožiu pasirūpina marčios.
7. Senelio namas padabintas ir drožiniais, ir mediniais senoviško vežimo ratais.
8. Molio puodynės labai puošia kiemą.
9. V.Juodelė augina daugiau nei šimtą paukščių, plačiai giminei tiek nė kiek ne per daug.
10. Sodyboje užtenka vietos ir dekoratyviems balandžiams, jie V.Juodelės širdies džiaugsmas.
11. Juodelių valdos – visas kaimas, tad sunku besusigaudyti, kur vienas kiemas baigiasi, kitas prasideda. A.Švelnos nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2020 09 22
