Skaitytojoms bet ko nepaduosi
Juodpėnai, vienas didžiausių Kupiškio krašto kaimų, ir per didžiulius vasaros karščius kruta. Gatve nuburzgia traktorius, kažkas šienauja upelio pakrantę, moterys suka į parduotuvę, dviračiais pralekia paaugliai, iš bibliotekos išeina naują spaudą perskaitę žilagalviai.
Bibliotekininkė Rita Liogienė į vietas sudėlioja ką tik vartytus žurnalus ir laikraščius, ruošia knygas vėliau užsuksiančioms skaitytojoms.
Su aplinkiniais, šonais prie Juodpėnų prilipusiais, kaimais šiandien priskaičiuojama 328 gyventojai, o bibliotekos klientų yra per 200.
„Jaunimas mažai beskaito, jiems knygas atstoja naujosios technologijos, o vyresniam žmogui tebereikia tikro knygos lapų šiugždėjimo, popieriaus kvapo“, – sako R.Liogienė.
Vyriausios skaitytojos jau perkopusios 90-imt, jos išrankios, bet ko nepaduosi.
Gyvena geriau, bet triukšmo pasiilgsta
Kelintą dešimtmetį bibliotekos duris varstančias skaitytojas bibliotekininkė itin brangina, gerai žino jų skonį, nes daugelį pažįsta nuo mažumės.
R.Liogienė gimė gretimame kaime, buvo metinukė, kai tėvai atsikraustė į Juodpėnus, čia ir augo, paskui baigė lietuvių kalbos ir literatūros mokslus Vilniaus universitete – ir vėl į gimtinę.
Bibliotekininkė prisimena, kad vaikystės ir jaunystės metais Juodpėnuose gyvenimas kunkuliuote kunkuliavo, buvo per 500 gyventojų, visi namai pilni, daugiabučiai užkišti.
„Čia buvo gausu jaunų žemės ūkio specialistų, kontoros pilnos, valgykla per pietus sausakimša, veikė buitinio aptarnavimo kombinatas, vaikų darželis, mokykla, medicinos punktas. Kai darbymetis, čia zujo, ūžė, dulkėjo. Vieni pas karves važiuoja, kiti grįžta, susitikę „rekina“ (garsiai kalba), technika su šienainiu važiuoja, pienvežiai. Dabar gyvenimo lygis aukštesnis, bet kaimas tylesnis, pasiilgtu to triukšmo“, – vaikystę prisimena R.Liogienė.
Ji sako, kad Juodpėnai gyvena nei geriau, nei blogiau už kitus kaimus, visur panašios bėdos. Kas nori, tas darbų randa ir pluša galvos nepakeldamas, kas nenori – kasdien švenčia.
Nemažai šeimų savo atžalas užsieniuos išleidę.
„Ir mano dukra jau 9 metai Norvegijoje gyvena. Netekėjusi, anūkų neturiu, todėl yra viltis, gal šeimos kurti į tėviškę grįš. Tik labai pykstu, kad mano vaikas kupiškėniškai nešneka, tarmės nebemoka“, – apgailestauja bibliotekininkė.
Susės po kaimo liepa
Anot bibliotekininkės, dabartinio kaimo išskirtinumas – ypač stipri ir veikli bendruomenė.
Kai prieš dešimtmetį uždarė mokyklą, bendruomenė ėmėsi iniciatyvos, kad pastatas neliktų apleistas, jį renovavo, dabar naudoja bendruomenės reikmėms.
„Kultūriškai mes neatsilikę, daug kas čia koncertuoja, rengiam tradicines šventes. Turim laisvalaikio salę, bet piktinamės, kad nėra visu etatu dirbančio meno vadovo. Dabar atvažiuoja tik ansamblio repeticijai, o jokių renginių organizavimu neužsiima“, – sako moteris.
Juodpėniškiai jau ruošiasi tradicinei vasaros šventei „Po liepa“, į ją suvažiuoja kraštiečiai, giminės. Visas veiksmas iš tiesų vyksta po plačiašake liepa paupy, ten sustatomi lino staltiesėm dengti stalai ir suolai.
„Su sriubom, laužais, košėm. Vaikai duodasi ant batuto, net visas kaimas skamba“, – pasakoja moteris.
Rudenį irgi būna tradicinės linksmybės per „Rudens mozaika“ pavadintą kaimo susibūrimą. Tada pasveikina ir tų metų jubiliatus.
Nori, kad deivė Milda vaikų pagausintų
Juodpėnuose, kur bepasisuksi, pilna medinių skulptūrų. Jų pridygo po medžio drožėjų plenerų.
Menininkai pridrožė gervių, mat jos kaimo simbolis. Šalia yra Kepurinės pelkė, draustinis, ten pilna gervių. Auštant kaimo apylinkes nugula tų paukščių debesys. Ūkininkai net pyksta, mat gervės nulesa derlių.
Po vieno plenero liko nestorų medžio gabalų. Juodpėniškiai paprašė, kad menininkai iš jų pridrožtų jaunimo.
„Čia sportininkas, mokslininkas, muzikantas“, – bibliotekininkė vardija, kas stovi medinukų būrelyje.
Vietiniai vaikai tą kompoziciją pakrikštijo „išeiviais“, mat daug jaunimo išvykę uždarbiauti į užsienius.
„Labai norėjom, kad Juodpėnuose būtų daugiau vaikų“, – moteris aiškina, kodėl atsirado deivės Mildos skulptūra. Per jos atidarymą juodpėniškės rengė apeigas: degino žolynus ir deivę smilkė.
„Gal ir padėjo, kitąmet Mildos dienoj, gegužės 13-ąją, vienai moteriai gimė mergaitė“, – juokiasi R.Liogienė.
Kožną rytą su viedreliu
Pievoje šalia bibliotekos, medžio pavėsyje, sėdi Vanda Šimonytė su anūku. Senoji skaito spaudą, vaikas čia pat žaidžia. Priešais, per kelią, – bijūnų žieduose paskendusi V.Šimonytės sodyba.
„Gyvenu viena. Namui šimtas metų. Senasis per gaisrą sudegė, tai senelis pastatė naują“, – paaiškina ji.
Sūnus gyvena atskirai, bet netoli, Juodpėnuose. Šiandien visi užsiėmę, tai ji vaiką saugo.
Daug metų V.Šimonytė dirbo pašte, paskui dispečere.
„Dabar savo darželius raviu, kožną rytą su viedreliu apie gėlynus. Anais metais sveikata buvo sugriuvus, o dabar jaučiuosi labai gerai“, – gyvenimu džiaugiasi žilagalvė.
Paklausta, kaipgi juodpėniškiai gyvena, V.Šimonytė tikina, kad gerokai sumažėjo „pijokų“.
„Tiem, kas mašinas turi, nėra kaip gert, o kas darbus turi, irgi svaigintis negali“, – dalijasi pastebėjimu.
Žiemą bibliotekoje buvo V.Šimonytės rankdarbių paroda – šimtas porų raštuotų pirštinių.
Dirbt nebegali, tai rašo
„Mažai kur beeinu, prastai girdžiu, prastai matau“, – pasidejuoja V.Šimonytė, bet į kraštietės Elenos Minkevičienės knygos „Atsiminimai“ pristatymą ėjo.
E.Minkevičienė, savam krašte žinoma audėja, gyvena prie Juodpėnų prisiglaudusiame Obonių kaime. Jai 96 metai.
Anuomet Juodpėnai ir Obonys buvę kaip viena, vaikai Juodpėnų mokyklą lankė, čia ir abiejų kaimų visos šventės vyko, tad E.Minkevičienės knygoje pasakojama apie juodpėniečius ir jų gyvenimą.
„Tokių talentų reta, kalba eilėraščiais, vis ką nors cituoja, apie įvykius ir žmones irgi eilėmis šneka“, – knygos autorę apibūdina bibliotekininkė.
Įdomiai gimė senolės knyga.
Ji jau kurį laiką guli patale, bet dar gali save apsitarnauti. Visą gyvenimą dirbusi, tremties baisumus iškentusi, net pasiligojusi nemoka būti be darbo, tad turi po ranka popieriaus ir tušinuką ir kasdien vis ką nors užrašo. Iš tų užrašų knyga ir susidėliojo.
Senolė garsiai skelbia ilgaamžiškumo receptą: daina–malda–darbas. Sako, gyvenime nesutikusi nė vieno pikto žmogaus, jai visi geri.
Nusistebėjus, kad garbaus amžiaus būdama knygą parašė, tarsteli: „Žmonės parašo didesnių knygų, o čia mažutė, bet tik.“
Pastatė nors koplyčią
XX amžiaus pradžioje Juodpėnai pagal gyventojų skaičių jau buvo pats didžiausias Kupiškio krašto kaimas, 1903 metais turėjo 337 gyventojus.
1913 metų surašymo duomenimis, kaime buvo 31 žemės savininkas, tačiau dauguma jų mažažemiai.
Bibliotekininkė pasakoja, jog Juodpėnų ypatumas – ypač tankus apgyvendinimas. Praktiškai kaimas buvo išsidėstęs palei kilometro ir šimto metrų ilgio kelią, namai rikiavosi vienas prie kito, beveik kaip mieste.
Dėl to, kai tik kildavo gaisras, supleškėdavo pusė kaimo. Ypač dideli gaisrai Juodpėnus nusiaubė 1916 ir 1918 metais.
Po gaisrų žmonės nesikraustė kitur, šalia arba ant tų pačių pamatų rentė naujus trobesius.
Kad ir didelis kaimas, bet istoriškai taip susiklostė, jog ilgus šimtmečius Juodpėnai neturėjo bažnyčios, pamaldieji vykdavo į Adomynės ar Šimonių Dievo namus.
„Kas čia žino, dėl ko bažnyčios nebūta. Nuo senų laikų Juodpėnuos daug revoliucionierių gyveno, gal dėl to?“ – svarsto bibliotekininkė.
Tik 1997 metais Juodpėnuose buvo pastatyta nedidukė mūrinė koplyčia. Ji atsirado kunigo Povilo Svirskio rūpesčiu ir žmonių aukų dėka.
Koplyčią juodpėniškiai nusprendė statyti vietoj senos parduotuvės, maldos namai ir iškilo ant jos pamatų.
Dūbos nelabasis kėlė baimę
Kad ir kaip tankiai Juodpėnai apgyvendinti, pagrindinėje gatvėje, nuo kurios kaimo gyvavimas ir prasidėjo, yra tuštokas tarpas.
Nuo seno ta vieta vadinama Dūba, kitaip tariant, dauba. Seniau, kai namai vos ne šonais lietėsi, Dūboj niekas nedrįso trobesių statytis. Toji vieta buvo slėnesnė, pelkėta, apaugusi krūmokšniais, o seni žmonės sekė legendas, kad ten pats nelabasis įsitaisęs.
Kai žvyrkelį asfaltavo, Dūbą užlygino, tarsi ir nebeliko žemumos, bet toj vietoj vis tiek niekas kurtis nepanoro.
Tiesa, Dūboje dabar stovi vienintelis, į vaiduoklį panašus aptriušęs namas, jame – socialiniai būstai. Juodpėniečiai tvirtina, kad teritorija, nors ir nebepelkėta, vis tiek kelia baugulį.
Tebegyvuoja pasakojimas, jog kadaise per Dūbą ėjo moteris vilkdama pavogtą eglę. Pačiam Dūbos vidury esą pajuto, kad medį kažkas tempia atgal, atsisuko, o ten pats velnias į šakas įsitvėręs.
„Kai vaikai būdavom, Dūbą bėgte prabėgdavom, nes sakydavo, kad ten vaidenasi. Apibėgti aplink negalėjom, kito kelio nebuvo – toji Dūba gi per gatvės vidurį“, – prisimena R.Liogienė.
Kokių tik pavadinimų nebūta!
Prieš 6 metus kaimo bendruomenė išsileido knygą „Mūsų Juodpėnai ir mes“. Joje sudėtos žinios apie kaimo ištakas dar XVI amžiuje ir tai, kaip juodpėniškiai gyvena dabar.
Anot istorikų, Juodpėnai formuotis ėmė per Valakų reformą, kuri prasidėjo 1557 metais, jos tikslas buvo padidinti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės iždo pajamas, tolygiai valstiečiams paskirstyti feodalines prievoles. Reformos metu buvo permatuojami ir perskirstomi kaimai, kiekvienam ūkiui skiriant po valaką (apie 21,38 ha) žemės. Po reformos įsigalėjo baudžiava.
Iš pradžių kaimas vadintas Titulionimis, vėliau, pagal per kaimą tekėjusį Juodupės upelį, – Jodupiu, Jodupance.
Baudžiavos laikais buvo gavęs Atadavanų vardą. Tai nuo kupiškėniško žodžio „ataduotėn“, mat kaimo žmonės eidavo lažą Mirabelio dvare, kitaip tariant, atiduodavo sveikatą.
Anot juodpėniškio Juliaus Skemundrio, kadaise kaimas turėjo ir pravardę – Varnašikys, mat abipus pagrindinio kelio augo daug aukštų medžių, kuriuose varnos suko lizdus, retai pasisekdavo praeiti keliu „nepažymėtam“.
Vasaromis protėvių sodyboje gyvenantis ekscentriškasis klaipėdietis menininkas Benas Šarka pateikė dar vieną kaimo vardo kilmės versiją.
„Jei būtų nuo Juodupės upės, tai būtų Juodupė, o dabar: juodas penis“, – išraiškingai ir dviprasmiškai padalija žodį perpus ir siūlo šią versiją patikrinti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kai po plenero liko medžio gabalų, bendruomenė paprašė išdrožti jaunimą.
2. Mūrinė koplyčia išaugo ant buvusios parduotuvės pamatų.
3. Po drožėjų plenero kaimą papuošė avinukai, juos nudažė vėliau, kad nesupūtų.
4. Vietinės gyventojos ryte skubėjo į parduotuvę.
5. R.Liogienė sakė, kad drožinius vaikai praminė išeiviais, mat iš kaimo emigravo daug jaunimo.
6. Medžio skulptoriai išdrožė ir laikrodį, kaimui tai ir grožis, ir nauda.
7. Deivę Mildą juodpėniškiai statė, kad šioji vaikų pagausintų.
8. Lelijom nusėta Juodupė teka per kaimo vidurį.
9. Taip atrodo Juodpėnai iš paukščio skrydžio.
