Pateko bent jau į rojaus kampelį
„Pusiasalyje gyvena, kiek skaičiavome, šešta sentikių karta. Bet tikėjimo nepakeitėme. Tuo džiaugiamės ir didžiuojamės“, – kalbėjo prie Bobriškio cerkvės Rokiškio rajone susirinkusios vietinės gyventojos Agafija Pčėlina, Eugenija Veselova, Ana Nikitina ir Jenafa Grigorjeva.
Ši cerkvė – pirmieji sentikių pastatyti maldos namai – įtraukta į kultūros paveldo sąrašą ir buvo restauruota. A.Pčėlina šypsodamasi prisiminė savo žento ištartus žodžius, kad kol gyvuoja cerkvė, tol ir kaimas gyvas bus.
Bobriškis įsikūręs Kriaunų seniūnijoje, itin vaizdingoje vietovėje. Iš visų pusių ją supa Sartų ežeras. Iš pusiasalio yra tik vienas išvažiavimas.
Daugiau kaip prieš tris šimtus metų čia buvo atblokšti sentikiai iš carinės Rusijos. Pirmieji bėgliai prisiglaudė ir šaknis įleido būtent šiame Rokiškio krašto įstabiame kampelyje.
Gimtus namus sentikiai turėjo palikti po 17 amžiaus viduryje Rusijoje įvykdytos reformos suskilus cerkvei. Prasidėjo žiaurus jų persekiojimas. Palikę tėviškę ir užgyventą turtą, jie atsigabeno tik ikonas, liturgines knygas ir rankraščius.
Dėl ikonos kai kas ir nužudytų
A.Pčėlina prisimena, kad ir Bobriškio cerkvėje buvo dvi eilės knygų, žmonės atsinešė savo ikonas.
Bet dabar maldos namuose nebėra šių vertybių, vien tik ypatinga aura.
„Ikonų pilna buvo. Bet pasikeitus laikams vagys viską išnešė. Naktimis niekdariai ateidavo“, – apgailestavo J.Grigorjeva.
Moterys užsimena apie paslaptingus septynis vyrus. Kažkas atrakinęs jiems duris ir į cerkvę įleidęs. Po jų apsilankymo netrukus ikonos dingo, liko tik keturios didžiausios. Tos, kurios į automobilį netilpo. Pastarosios, jų manymu, greičiausiai dėl saugumo buvo perkeltos į Rokiškio maldos namus.
Kaip jautėsi, kai atvėrę maldos duris išvydo, kad viduje tuščia, nebėra ikonų?
„Širdį labai skaudėjo. Net karo metu niekas nelietė...“ – prisipažino A.Pčėlina.
Nuo to laiko sentikiai savo ikonas saugo namuose.
Ar jos brangios?
Moterys patikino, kad kai kas dėl jų galėtų ir žmogų nužudyti. Bet sentikiams ikonos turi ne tik piniginę vertę, bet ir sakralinę. Tai – šeimos relikvijos, didelė vertybė.
Kirviu tašyti rąstai
Cerkvė restauratorių sulaukė po nelaimės, kai prieš šešerius metus, vasaros vidury, pakilo baisus viesulas ir pusiau perskėlė pastato kupolą. Dar uraganas apgadino stogą, lietaus vanduo veržėsi į vidų.
Reikėjo cerkvę gelbėti. Restauratoriai pakeitė grindis, kai kur – lubas. Jas padažė, ir maldykla dar labiau atgijo, pašviesėjo.
Malonu, gera ranka paliesti kirviu tašytus sienų rąstus. Jie palikti tie patys, buvę nuo pradžių, tik impregnuoti.
„Restauratoriai sakė, kad mūsų cerkvė pati gražiausia, pati jaukiausia. Mums irgi taip atrodo“, – šypsojosi E.Veselova.
Kultūros paveldo departamentas tam skyrė 52 tūkst. eurų, prisidėjo savivaldybė ir patys sentikiai.
Jeigu ne skilęs kupolas, cerkvė būtų dar ilgai stovėjusi be jokių remontų, nes būklė nebuvo kritinė. Gyventojai, kiek sugebėjo, patys patvarkydavo, dalgiu žolę apipjaudavo.
A.Pčėlina kalbėjo, kad jų cerkvė labai panaši į statomas Rusijos gilumoje. Gal protėviai iš ten atvykę?
Bet apie tai, iš kurių Rusijos vietų atkeliavo protėviai, moterys nežino.
Nebarzdoti – tai prisiplakėliai
J.Grigorjeva pasakojo, kad cerkvė pirmiausia buvo pastatyta Pusčios, lietuviškai – Girelės, kaime 1719 metais. Šiam sunykus, po šimtmečio, atkelta į Bobriškį. Maldos namų balkonėlyje sentikių liturginis atributas – į pamaldas kviečiantį varpą atstojantis geležinkelio bėgis.
Pamaldas veda vadinamasis popas, arba batiuška – nes taip į jį visi kreipiasi. Arba aukštesnius mokslus baigę dvasios tėvai, vadinami „nastavnikais“.
Ant sienos kabo ir nuotrauka, joje – barzdoti vyrai.
Subruzdusios moterys ima ją atidžiai apžiūrinėti. Pasirodo, A.Nikitinos, draugių švelniai vadinamos Anuška, uošvis buvo popas. Gal ir jo atvaizdas nuotraukoje yra? Gaila, bet jo neranda.
A.Nikitina, iki ligos buvusi šnekutė, daugiakalbė, dabar ištaria tik būtinus dalykus.
Paklaustos, ar barzda iki šių dienų sentikiui tiesiog būtina, nes batiuška nelaidos, moterys patvirtina: jei sentikis barzdos neaugino, į cerkvę nėjo, tai veltui artimieji po jo mirties į popą kreipsis. Šis tikrai nelaidos.
O kodėl nuotraukoje va šitas ir dar šitas – nebarzdoti, kas per išimtis?
Į tokį korespondentės nustebimą moterys tik gūžteli pečiais: „Gal prisiplakėliai kokie?..“
Gydytojo prašė kalbėti lietuviškai
Moterys prisiminė, kad jų jaunystėje cerkvė būdavo pilna žmonių. Moterys – vienoje pusėje, vyrai – kitoje. Vaikai priekyje susirikiuodavo dviem eilėmis.
„Pasistumdė berniukai kartą, tai, kaip dabar atsimenu, batiuška su gumine rykštele prie jų priėjo... Gavo, ramūs po to stovėjo. Pas mus griežta tvarka“, – kalbėjo A.Pčėlina.
Ar niekad negalvojo grįžti į Rusiją? Čia jau savos jaučiasi? Ar neskersakiuoja žmonės, kai jos ima rusiškai kalbėti?
E.Veselova prisipažino, kad nemalonūs būna žvilgsniai, kai pradeda šnekėti rusiškai su kitais sentikiais.
„Bijome parduotuvėje ir išsižioti. Tuoj atsisuka pasižiūrėti, kas čia tokios“, – antrino J.Grigorjeva.
Tik A.Pčėlina dėl to neišgyvena, esą lietuviškai juk visos puikiai šneka. Jei lietuviškai kalbėsi, tai niekam ir neklius.
Ji pasakojo istoriją, kaip gydėsi ligoninėje sostinėje. Palatos draugė ėmė klausinėti, kas ji tokia. A.Pčėlina atsakė, kad rusė, sentikė.
„Negali būti. Kažkaip keistai kalbi, gal ukrainietiškai?“ – neatstojo ta.
A.Pčėlina dar kartą pakartojo ką jau sakiusi.
Tuomet atėjo gydytojas ir ėmė kalbinti rusiškai.
„Nustokit taip kalbėti! Kalbėkite lietuviškai. Man taip lengviau“, – pašnibždomis, bet griežtai pareikalavo A.Pčėlina.
Bėgo pažiūrėti į Jenafą
Lietuviams neįprasti sentikių vardai – pagal Bibliją. Gimei, tėvai Bibliją atsivertė – ir še tau vardas.
J.Grigorjeva didžiuojasi, kad jos Jenafos vardas vienas toks visame rajone.
Moteris prisimena, kaip kartą nuvažiavo į Daugpilį ir išgirdo moterį, šaukiančią savo dukrą tokiu pat kaip jos vardu.
„Mano vyras taip nustebo, kad bėgo pažiūrėti, kas ta mergaitė Jenafos vardu“, – juokėsi sentikė.
O A.Pčėlina anksčiau liūdėdavo dėl savo vardo. Vadindavo ją Agafonia, Gania. Tai nepatiko, skaudino.
J.Grigorjeva prisiminė, kad nuėjusi į pirmą klasę nemokėjo lietuviškai nė žodžio. Po mėnesio jau laisvai kalbėjo.
Bet vyresnėse klasėse lietuviukams vis vien užkliūdavo. Šie apmėtydavę akmenimis, pravardžiuodavę „maskolka“. Nors jau tarybiniai laikai buvo.
Gaila, kad kenčia riešutas
Cerkvė duris atveria tik dukart per metus, nes sentikių kaime – tik keletas belikę. Melstis jie važiuoja į Rokiškį.
Ar susirenka žmonės bent arbatos atsigerti, pasidalinti šiltais jaunystės prisiminimais?
„Labai retai. Visi savo rūpesčiuose paskendę. Nors cerkvė – šventa vieta, bet pasimeldžiame namuose“, – sakė moterys.
Ir ima viena kitą klausinėti, ar jau sodino pomidorus, kada agurkus sėti, kuo užkloti ir kada sudygs.
O svogūnėlių kaina šiemet – net baisu! Bet apdairiosios po pusantro euro nusipirko, nereikėjo mokėti už kilogramą 12 eurų ar dar daugiau.
Bulvių pasisodino. Rytais, kol saulė nespigina, ravės.
Moterys aptaria ir kaip žydėjo kriaušės, obelys. Apgailestauja, kad žiedus šalna nukando. Nes jau sodams žydint rytą atsikėlė, o lauke šalna – net balta. Kenčia ir riešutas.
Korespondentei gražu į jas – cerkvėje ramiai besikalbančias, niekur neskubančias – iš šono žvelgti ir klausytis.
Filmą apie Bobriškio kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
