Nebuvo vėžių, užtat apie juos svajojo
Velžio herbe pavaizduotas žalias vėžys, žnyplėmis laikantis raudoną obuolį su šakele. Tokį jį prieš dešimtmetį sukūrė dailininkas ir heraldikos ekspertas Arvydas Každailis. Kūrėjas atsižvelgė į tai, ką matyti savo kaimo simbolyje pageidavo velžiečiai.
„Pašonėje Nevėžis, jo švariuose vandenyse anksčiau veisėsi vėžiai, o aplink Velžį gausu sodų“, – žmonių pasirinkimą komentuoja bendruomenės pirmininkė bibliotekininkė Birutė Kronienė.
„Ne, čia vėžių niekada nebuvo, tai liudija ir upės pavadinimas, sudarytas iš žodžių „ne vėžys“. O tai reiškia, kad jei ir plaukiojo kas vandeny, tai tikrai ne vėžys, kitaip sakant – upė be vėžių. Ir dabar vėžių Nevėžyje nėra. Trūko mums vėžių, todėl tokio simbolio ir norėjom“, – užginčija jos sutuoktinis, žinomas kalvis tautodailininkas Saulius Kronis.
Kai Velžys gavo herbą, kalviui atsirado ir klientų, prašančių nukaldinti geležinį kaimo simbolį, kai kas tokiais darbais pasipuošė ir namus.
„Mes irgi savo vėžį pasidarėm“, – sako bibliotekininkė. Ir paaiškina, kad didelį žalią vėžį iš faneros išpjaustė vaikai per bibliotekos organizuotą vasaros stovyklą – „Senovinių lietuviškų žaidimų dirbtuves“. Dabar tą lengvai nešiojamą simbolį jie vežasi į visokius sąskrydžius, bendruomenės susiėjimus – kad būtų labiau matomi.
Bažnyčioje apsigyveno bitininkai
„Nevėžyje ties Velžiu švarus vanduo, maudomės, tik upė labai nusekusi, gylio mažai, vos iki kelių“, – aiškina į biblioteką užsukę mažieji skaitytojai Ieva ir Deivydas.
Taip, tokia jau ši vasara – visos upės nusekusios.
Deivydas atėjo pasikeisti knygų, o Ieva atnešė skolą – naują knygą vietoj šuns sugraužtosios. Net nežino, kaip toji į šuns nasrus papuolė, ar nukritusią rado, ar pats gyvūnas ant lovos užšoko, bet kai pamatė, jau buvo vėlu, taksas leidinį suniokojo nepataisomai.
Vaikai mus palydi iki išskirtinio istorinio Velžio namo – tarpukariu buvusios bažnyčios. Tame name dabar gyvena garsūs vietos bitininkai Balžekai. Gaila, kad ten nieko nerandame.
Pagal dabartinę namo išorę net neįtartum, kad tas būstas statytas kaip bažnyčia.
Velžiečiai pasakoja, kad senoji Balžekienė svečiams ne kartą rodžiusi vietą, kur buvęs altorius.
Bažnyčia Velžyje buvo pastatyta tarpukariu ant ūkininkės Uršulės Valentinavičiūtės žemės. Dievo namams ji skyrė 4 hektarus, lėšų statyboms suaukojo gyventojai. Pinigų užteko ir mažai klebonijai – joje įsikūrė du nebejauni kunigai.
Sovietmečiu bažnyčią privatizavo, nuo stogo nuardė kryžius, ji buvo paversta gyvenamuoju būstu. Čia įsikūrė dvi senos davatkėlės. Vienai mirus, kitai iškeliavus į senelių prieglaudą, į namą atsikraustė bitininkai.
Istorikams – lyg juoda skylė
„Prisimenu, kai buvau vaikas, bažnyčia jau nebeveikė, bet pavasariais kaimo žmonės ten patys rengdavo gegužines pamaldas, pasidarydavo altorėlį ir jį išpuošdavo“, – pasakoja Velžio gimnazijos lituanistė Irena Kairevičienė.
Pedagogė yra tremtinių vaikas, gimė Sibire. Kai tėvai grįžo ir įsikūrė Velžyje, jai buvo 5 metai.
Dabar gi I.Kairevičienė yra pagrindinė Velžio istorijos metraštininkė.
Ėmusi domėtis savo kaimo istorija, ji įsitikino, kad žinių apie šią vietovę beveik nėra.
„Net istorikas Petras Juknevičius mums yra sakęs, kad esam lyg juoda skylė: Velžio istorija neapčiuopiama“, – papildo B.Kronienė.
Pirmąkart Velžio vietovė rašytiniuose šaltiniuose, kryžiuočių kronikose, paminėta net 1371 metais. Juose sakoma, kad karališkąjį kaimą Velžį, kaip ir tuo laiku garsią Upytę, nuniokojo Livonijos ordino magistras.
Tikslių žinių, kodėl Velžys vadintas karališkuoju kaimu, nėra.
Dar kartą Velžys minimas 1554 metais Upytės valsčiaus inventoriaus knygose.
„Toliau – nežinios gabalas, kaip kaimas gyveno vėlesnius 3–4 šimtus metų, duomenų nėra“, – sako bibliotekininkė.
Kad nors kiek praskleistų užmaršties klodus, I.Kairevičienė suskubo su mokiniais rengti ekspedicijas. Eidavo pas seniausius velžiečius ir prašė pasakoti prisiminimus. Užrašė ir tai, ką prisiminė iš savo vaikystės.
Miškas Piktavalis ir pievoje nuskendęs prancūzas
Po kruopelę rinkdama Velžio istoriją I.Kairevičienė sužinojo įdomiausių dalykų, pavyzdžiui, kad Velžio apylinkės miškai senovėje vadinti labai įdomiais vardais: Piktavalis, Užugumbis, Medinos, Geležinis.
Spėjama, kad Nevėžio ir Juodos santakoje kadaise būta pagonių alkos – šventvietės, kur kriviai kūreno ugnį.
Didžiulė, net karštą vasarą neišdžiūstanti bala vadinta Linkiu. Joje žmonės išsikasdavo linmarkas.
Esą vienoje pievoje buvęs šaltinėlis, neužšaldavęs ir žiemą. Pievos irgi turėjusios vardus: Rošipis, Raupelis, Kevernis. Gyvuoja legenda, kad nuo šaltinėlio pažliugusioje pievoje nuskendo Napoleono armijos karys, didžiaūgis prancūzas. Esą vėliau jis vaidenęsis, vaikščiojęs po pievas.
Kontoroje raštininku dirbo lietuvis
XX amžiaus pradžioje Velžys minimas kaip valsčiaus centras. Ten, kur dabar prie įvažiavimo į kaimą veikia parduotuvė „Rugelis“, anksčiau stovėjo valsčiaus raštinė.
Tuomet, kai Lietuva priklausė carinei Rusijai ir daugelį valdiškų postų užėmė carinės imperijos statytiniai, valsčiaus kontoroje raštininku dirbo lietuvis.
Iki 1912 metų Velžyje tebuvo 12 sodybų, o Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę kaimas ėmė sparčiai augti, 1923-iaisiais čia jau registruoti 159 ūkiniai kiemai su 130 gyventojų. Dar 81 žmogus gyveno bajorams Kaizerlingams priklausiusiame Velžio dvare.
Pasak I.Kairevičienės, pirmoji mokykla Velžyje įkurta 1909 metais, joje dirbęs mokytojas rusas reikalavo, kad vaikai kalbėtų tik rusiškai. Už lietuvišką žodį grėsė skaudžios bausmės – kirsdavo liniuote per pirštus ar klupdė ant žirnių, todėl nelabai kas norėjo leisti vaikus mokytis.
Kai traukiantis rusų armijai rusas mokytojas išsidangino ir atvyko lietuviai pedagogai, mokiniai puolė eiti į mokyklą pulkais.
Įsimintiniausias ir šviesiausias tarpukariu Velžyje dirbęs pedagogas – Stasys Janauskas. Su jo atėjimu per kaimą nuvilnijo kultūrinio pakilimo banga.
Atsišaukė legendinio mokytojo sūnus
Paklibinti istoriją nusprendė ir velžiečių bendruomenė, ji atnaujino tarpukariu leistą meninį-literatūrinį savaitraštį „Velžio balselis“. Dabar jis išeina kartą per metus.
Toks leidinys Velžyje gyvavo mokytojo S.Janausko dėka. Su jauno bei energingo pedagogo atėjimu dirbti į Velžio pradinę mokyklą kaimui nuo 1920 metų prasidėjo pats šviesiausias laikotarpis – mokykla tapo visos apylinkės kultūros centru, veikė dramos būrelis, knygynėlis, viešoji biblioteka. Beje, knygos jai būdavo perkamos surinkus pinigų už bilietus į spektaklius.
„Anksčiau maniau: laikraštėlis nerimta, paskaitei, numetei ir užmiršai. Dabar manau, kad tai prasminga kraštotyriniu požiūriu, juk vėliau bus įdomu paskaityti, ką vienais ar kitais metais darėme. Dar „Velžio balselyje“ stengiamės priminti ir dalį istorijos, kad jaunoji karta žinotų“, – pasakoja B.Kronienė.
Ėmus leisti laikraštėlį atsišaukė legendinio mokytojo S.Janausko sūnus, jis velžiečiams padovanojo šeimos lėšomis išleistą tėvo prisiminimų knygą apie mokytojavimo metus Velžyje.
Dabar ištraukos iš tos knygos spausdinamos kiekviename „Velžio balselio“ numeryje.
Saugokis Velžio pakriautės
B.Kronienė su vyru – beveik gryni velžiečiai. Kai tėvai atsikraustė į kaimą, abu buvo visai maži, tad Kronių prisiminimai jau irgi yra istorija.
B.Kronienė augo kaimo pakraštyje, už jos plytėjo sodai.
„Iš šimtametės bobutės girdėjau, kad jos jaunystės laiku gyvavo posakis: saugokis Ramygalos ožkų, Jotainių bobų ir Velžio pakriautės“, – prisimena bibliotekininkė.
Senolė jai paaiškinusi ir posakio prasmę: anuomet kelias per Velžį link Panevėžio vingiavo žemai palei upę, pavasarį jį nuolat apsemdavo, lietingu metu kelias virsdavo sunkiai įveikiama klampyne. Turgun vykstančių ūkininkų arklių traukiami vežimai vis slysdavo vandenin, tą atkarpą būdavę sudėtinga įveikti.
Bibliotekininkė mena, kad senosios mokyklos namas jos vaikystės laikais buvęs žalias, todėl iki dabar, nors pastatas seniausiai perdažytas rudai, gyvuoja neišraunamas posakis: „prie žalios mokyklos“ ir visi supranta, apie ką kalbama.
„Žalioj mokykloj dar mano vyras mokėsi, brolis į ją ėjo, o aš jau lankiau naujai pastatytą mokyklą“, – sako B.Kronienė.
Į kaimo gimnaziją veržiasi miestiečiai
Pasak B.Kronienės, senasis Velžio kaimas buvo išsimėtęs sodybomis. Nėra žinių, kad Velžį kada nors būtų siaubę gaisrai, neaišku ir kur dingo senieji namai, patys sutrešo ar būdavo nugriaunami, kad jų vietoje iškiltų geresni statiniai.
„Vienas seniausių kaimo statinių – Tamošiūno sodyba. Ji jau atsidūrusi pačiame gyvenvietės viduryje, todėl spėju, kad Velžys nuo senovės ribomis niekur nepasistūmėjo, paprasčiausiai ant senų pamatų dygo nauji namai ir kaimas plėtėsi į šonus“, – įžvalgomis dalijasi bibliotekininkė.
O kurgi kraštotyros entuziastė I.Kairevičienė padėjo visą sukauptą istorinę medžiagą? Gal dabartinė Velžio gimnazija turi kraštotyros muziejėlį ar kokį kaimo istorijai skirtą kampą?
„Mokykloje nebeliko jokios laisvos vietos, ką ten kalbėti apie muziejų, jei ugdytiniai vos išsitenka“, – gimnazijos populiarumu džiaugiasi pedagogė.
Pasak I.Kairevičienės, mokytis į Velžį plūsta vis daugiau miestiečių. Mokiniai jai yra sakę, jog gimnazija patraukli dėl to, kad kaimo mokytojai vaikams skiria daugiau individualaus dėmesio.
Dar iš lūpų į lūpas sklinda žinia, kad Velžio gimnazistai nepatiria patyčių, nuolat važinėja po užsienius.
„Mūsų pedagogai rašo daug projektų, nuolat vykstame į tarptautinius mokymus įvairų šalių mokyklose“, – sako I.Kairevičienė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Prie įvažiavimo į Velžį tebestovi senoji pradinė mokykla, iki šiol velžiečių vadinama „žalia“.
2. Už ES lėšas baigiama tvarkyti Nevėžio pakrantė bus patraukli poilsiavietė.
3. Gatvėje prieš daugiabučius vyksta remonto darbai.
4. Nevėžis šiemet dėl sausros labai nuseko, maudykloje vandens vos iki kelių.
5. Kai atsirado herbas su vėžiu, kalvis S.Kronis irgi gavo užsakymų nukalti šį simbolį.
6. Labai patogu, kai upė čia pat, prireikus gali vandens pasisemti.
7. I.Kairevičienė su mokiniais rengė ekspedicijas pas senus kaimo žmones ir užrašinėjo jų prisiminimus.
8. Ne tik užrašas ant lentelės, bet ir simbolis rodo, kokia čia gatvė.
9. B.Kronienė su bendruomene atnaujino senojo laikraštėlio „Velžio balselis“ leidybą.
10. Buvusi bažnyčia dabar vadinama bitininkų namu, čia gyvena Balžekų giminė.
11. S.Kronis neprisimena, kad Nevėžyje kada nors būtų buvę vėžių.
12. Pasak I.Kairevičienės, į Velžio gimnaziją plūsta miestiečiai, nes čia labai gera atmosfera.
13. Rekonstruotoje senojoje kaimo mokykloje dabar gyvena žmonės.
