Dovanotam arkliui į dantis nežiūri. Ir tai tikra tiesa.
Net 21 metus Panevėžio valdžia rimtai nepasižiūrėjo į medžio skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus dovaną – unikalią 39 skulptūrų kolekciją.
Vargu, ar daug žmonių ja grožėjosi, nes dovana tiesiog stovėjo užrakinta Santuokų rūmuose.
Dabar tegalime paklausti 11 metų valdančio miestą visuomeninio komiteto „Atsinaujinančiam Panevėžiui“ tarybos narių, kodėl taip buvo, kodėl nė vienas nekrūptelėjo išgirdęs, kad medžio drožėjas nori dovaną atsiimti. Gal net nepaklausė, kodėl?
Dabartinė merė Loreta Masiliūnienė, atrodo, tik ir laukė, kad menininkas ją atsiimtų. Nes jei būtų kitaip, būtų iškart nesutikusi, domėjusis, kodėl taip atsitiko. Ir tada būtų išgirdusi labai jau nemalonią tiesą.
V.Ulevičius turi kietą liežuvį ir kerta juo nežiūrėdamas į žmogaus statusą. Net keista, kaip jis sugebėjo save suvaldyti ir nepasakyti visko merei į akis, o sudarė tokį įspūdį, kad esą ekspozicijos reikia būsimam muziejui Krakėse.
Ar tai gero tono ženklas – grąžinti dovaną dovanotojui? Kodėl ekspozicijai neatsirado vietos nė vienoje miesto erdvėje?
Merė kartoja – mes rastume, kur padėti. Tai kodėl nepadėjo iki šiol?
Štai Kėdainių savivaldybėje V. Ulevičiaus dovana eksponuojama antrame aukšte, visi norintys gali laisvai ten patekti.
Kodėl toks akivaizdus skirtumas tarp dviejų menininkų? Plakato meistras Stasys Eidrigevičius, taip pat kaip ir Vytautas Ulevičius, yra gimęs Panevėžio rajone. Tik negyvenęs Panevėžyje kaip V.Ulevičius. Bet garbinamas, muziejus jam gyvam pastatytas.
Taip, jų kūryba skiriasi, tik skirtumų ar privalumų nenagrinėsiu. Bet elgesio skirtumų yra. S.Eidrigevičius savo darbus miestui pardavė brangiai, kaina įslaptinta. Jis gyvena Varšuvoje ir vis skundžiasi muziejaus vadovės Vaidos Andrijauskaitės darbu bei elgesiu. Dar prisiminkime gėdingiausią laikotarpį Panevėžio meno istorijoje – kaip S.Eidrigevičius teismams užsiundė savo bičiulį Stasį Petrauską.
V.Ulevičius savo kūrinius dovanojo, gyvena mažame miestelyje, bet neabejotinai yra Lietuvos patriotas. Jis dargi ne paprastas bemokslis tautodailininkas, o aukščiausios prabos medžio meistras, vertinamas menotyrininkų ir kolegų.
Panevėžyje dar yra menininkų, bet kažkodėl valdžia mato tik savo favoritus, miestas apstatytas vien jos ir pramonininkų finansuotomis Vytauto Tallat-Kelpšos skulptūromis ir skulptūrėlėmis.
Ar merė su savo trimis pavaduotojais, trimis patarėjais bei administracijos vadovais bent jau matė tą kolekciją, kurios miestas per valdžios aplaidumą netenka?
Ir kodėl Panevėžio valdžiai, einančiai tik atsinaujinti ir tapti šiuolaikiniu ir moderniu miestu, vis tiek niekaip nepavyksta atsikratyti provincijos sindromo? Nes ne kiniškomis gatvių trinkelėmis tokios diagnozės atsikratoma.