Nuo praėjusio pavasario pasivaikščioti nėkart neišvestos. Ir sijonai. Ir spalvoti šalikai. Ir kelios poros pernai pirktų, naujų buvusių ir tebesančių, nes nepranešiotų, žieminių batų.
Taigi tebesu ištempusi ausis. Manasis garderobas, kaip ir anos panelės, įsižeidęs turėtų ašaroti. Garsiai ir nepaguodžiamai. Nes visus metus „ant bangos“ tik pižamos, nuskalbti treningai, vilnonės kojinės ir kailinės šlepetės.
Einu link drabužinės.
Maniškis drybso lovoje ir spokso į „laptopą“, bet atplėšia akis ir klausia, kas ten, drabužinėje, virkauja?
Man lūpa atvimpa. Kur virkauja? Kodėl aš negirdžiu? Nejau jis girdi, kaip verkia mano suknelės? Verkia tas, kas verkti negali? Jis? Girdi? Kuris neskiria suknios nuo chalato, neskiria rožinės nuo persikinės spalvos?!
„Tu girdi?“ – klausiu apstulbusi.
„…kaip garsiai ir nepaguodžiamai verkia, nes visus metus nebuvo ant bangos“, – maniškis, lyg iš rašto, pratęsia mano ką tik ištartą klausimą.
Čia mano protas „nulūžta“. Tarsi būčiau mistiniame filme. Užkabino vaizdingas posakis, kuris su realybe neturi nieko bendro, o dabar maniškis girdi, kaip spintoje kažkas VERKIA?!
Ar aš kraustausi iš proto? Nuo tos minties pasidaro silpna, kojos sulinksta per kelius. O ką tik šaipiausi, kad kai kam karantinas ir ilgalaikė socialinė izoliacija trenkia per smegenis.
Dabar, matyt, man tas beprotybės vėzdas bumbtelėjo. Maniškiui irgi.
Kai ima linkt keliai, maniškis spėja stryktelėti iš lovos ir sugriebti, kad galva į kokį baldą netrinktelėčiau. Sodina į fotelį, subėgioja vandens.
„Kas pasidarė, ko čia griūvi?“ – klausia sunerimęs, bet išraiška kasdienė, jokių požymių, kad girdėjo žmogiškom ašarom raudančius drabužius.
„Ką girdėjai?“ – vos išlemenu.
„Ką girdėjau? Kad neskiriu suknios nuo pėdkelnių ar kažką panašiai“, – nuoširdžiu balsu atsako.
Dar kartą akys aptemsta. Jis ką, ta karantininė krizė tiek organizmą sutrikdė, kad tapo telepatu, mintis skaito?
Jaučiu, kaip plekšnoja per veidą ir bando prievarta pagirdyti. Ir vėl klausia: kas darosi?
„Ar girdėjai, kaip verkia suknelės?“ – išdejuoju klausimą.
„Ką čia paistai? Regis, nespėjai susitrenkti“, – matau, kad ne juokais išsigąsta.
Bandau klausimą suformuluoti aiškiau, iš kur jis žino apie verkiančias sukneles ir kaip perskaitė mano mintis.
„Kokias mintis? Atsipeikėk, moteriške! Vaikščiojai po kambarį ir su savim šnekėjai, ėjai link drabužinės ir sakei, kad ten rauda viskas, kas ne ant bangos“, – kai aiškiai paklausiu, tai aiškiai ir atsako.
Lengviau atsikvepiu. Vadinasi, karantininė beprotystė mane šįkart aplenkė.