Kariai perspėjo, kad kelyje aukų nuolat tyko diversantai

Reikia saugotis diversinių grupių

Ilgas buvimas Ukrainoje leidžia geriau perprasti situaciją, tačiau turi ir nemažai minusų. Vienas iš jų yra toks, kad per laiką tiek pripranti prie kasdienių pavojų, jog imi jų nebepaisyti.

Tai iš naujo suvokiau, kai vykdamas link Kupiansko, kur vyksta aršūs mūšiai, sustojau prie krūmokšnių nusilengvinti. Netrukus šalia stabtelėjo karinė mašina ir vairuotojas draugiškai perspėjo: „Patarčiau tokiam reikalui stoti vien degalinėse, o po vieną geriau nevažinėkit. Nežinau, ar žinote, tačiau apylinkėse yra prasiveržusių diversinių priešo grupių, jos kol kas ne visos sunaikintos, tad būkit atsargus.“

Padėkojau kariui už perspėjimą, o tądien vykdamas į priekį ir atgal į Charkivą daugiau pakelėje nebestojau, lėkiau dideliu greičiu. Nes taip čia daro dauguma kariškių – maksimaliai spaudžia greičio pedalą. Vieni galbūt skuba vykdyti užduotį, kiti tikisi, kad tai padės išvengti dronų atakos.

Pasiekęs išvykos tikslą pažįstamo kariūno paklausiau apie prasiveržusius diversantus.

„Okupantai į Kupianską pateko per neveikiantį dujų vamzdyną, todėl armija miestą uždarė – nieko neįleidžia ir neišleidžia, kol įsiveržėliai nebus surasti ir sunaikinti. Spėjama, kad keliolika mažų diversinių grupių po kelis žmones prasiveržė ir giliau į užmiestį, jie gali būti persirengę civiliais“, – išgirdau tokį paaiškinimą.

Vėl teks žiemą šalti

„Žvalgybiniai rusų dronai „Orlan“ kabo kelių kilometrų aukštyje, bet turi galingą optiką ir viską mato. Mato ir ant mašinos lango esantį užrašą „Press“, ir kas atvyksta į humanitarinį centrą.

Manęs kartais naujai atvykę kariai prašo leisti čia permiegoti, bet griežtai atsisakau, nes rusai greitai subombarduotų. Todėl humanitarinis centras dirba tik dvi valandas per dieną, kad rusai iš viršaus matytų, jog neturim nieko bendro su kariškiais, o vien priimam atvežtą paramą ir ją kieme arba lyjant po pastoge dalijam civiliams. Garantijos, kad mūsų nesubombarduos, vis vien nėra, bet viliamės, kad nežūsime“, – pasakojo humanitarinio centro vadovė Tetjana.

Moteris sakė žinanti apie prasiveržusias iš Kupiansko diversines grupes, todėl į centrą atėjusių nepažįstamų asmenų prašo parodyti dokumentus. Nematytų veidų ateina kasdien, nes iš Kupiansko apylinkių yra evakuojami vis nauji kaimai, o dalis žmonių apsistoja pas gimines ar pažįstamus jų gyvenvietėje. Mat ji įsikūrusi prie kelio į regiono centrą Charkivą ir kol kas priešo artilerijos nepasiekiama, todėl čia dar veikia ligoninė, parduotuvės, kavinės. Tiesa, dronų virš galvų dūzgia kasdien vis daugiau, o raketos kartkartėm irgi smogia.

„Praėjusią savaitę dronai sugriovė sporto klubą, o šią naktį trys raketos atlėkė į licėjų. Iš tikrųjų rusai abi mokyklas subombardavo pirmaisiais karo metais, o dabar taikėsi į likusią sveiką licėjaus dalį, kurioje veikė suremontuota katilinė, tiekusi šilumą aplinkiniams namams.

Žmonėms vėl teks šalti, vėl eis pas mus prašyti generatorių ar metalinių krosnelių. Kažkaip išgyvensim, pripratom prie sunkumų, humanitariniame centre šešios savanorės moterys ketvirtą žiemą dirbsim nešildomose patalpose“, – sakė Tetjana.

Džiaugiasi bet kokia parama

Moteris atskleidė, kad tarptautinis „Rotary“ klubas buvo atvežęs net kelis šimtus Lietuvoje pagamintų krosnelių, kūrenamų mediena bei anglimi. Juos žmonės labai gyrė, todėl humanitariniame centre buvo pakabinta Lietuvos vėliavėlė. Ši puikuojasi šalia Danijos, Suomijos, JAV, Italijos, Kanados, Vokietijos, Slovėnijos ir dar kelių šalių, iš kurių buvo gauta daug paramos, vėliavėlių.

Nesenai atkeliavo ir šimtas maisto dėžių iš Vatikano nuo popiežiaus Leono XlV.

Ši žinia suintrigavo, tad paprašiau vieną dėžę atidaryti, kad galėčiau lietuviams papasakoti, ką siunčia popiežius.

„Siuntiniai yra solidūs: juose miltai, makaronai, kruopos, kietasis sūris, aliejus, konservai, pomidorų padažas, saldumynai, todėl dalijame labiausiai nukentėjusiems, tiems, kurių namus sunaikino sprogimai. Šiaip, kadangi esame arti fronto, dauguma vietos žmonių dėl netekto darbo bei kitų priežasčių tampa vis vargingesni, todėl džiaugiasi bet kokia parama“, – sakė Tetjana.

Jos žodžių teisingumu įsitikinau stebėdamas, kaip žmonės kantriai stovėjo eilėje, kad gautų po kepalą pigios duonos ir mėsos konservų dėžutę. Sukrėstas vaizdo mintyse pagalvojau, kad tokią realybę būtų pravartu pamatyti tiems internautams, kurie komentaruose priekaištauja: „Kiek galima rašyti apie tą karą, kiek galima prašyti paramos?“

Ne vis tiek, kieno bus valdžia

Kad vietos gyventojų padėtis yra sunki, įsitikinau ir prie humanitarinio centro užkalbinęs 64 metų Konstantiną Sidorenką. Prisistatęs, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, vyriškio paklausiau, ar jis vietinis ir ko atvyko į centrą.

Konstantinas pasisakė dviračiu atvažiavęs iš kaimo, esančio už šešių kilometrų.

„Pas mus evakuacija dar nėra paskelbta, bet aplinkiniuose trylikoje kaimų jau paskelbė. Šeimas su mažamečiais vaikais išveža privalomai, o kitus trauktis ragina geranoriškai. Jei lieps ir mums, niekur nevažiuosiu, nes prižiūriu pasiligojusią mamą, o ši pasakė, kad numirti nori savo namuose“, – kalbėjo vyriškis.

Konstantino kaimelyje prieš karą gyveno 80 žmonių, o dabar tik 46, nes kiti jau išvyko. Išvyko po to, kai dronai sudegino dvi trobas, o gretimame kaime po raketos smūgio žuvo visa šeima. Darbo nėra, nes aplinkui dauguma įmonių užsidarė, tad pragyventi vis sunkiau.

Kai vyriškiui pasiūliau duoti už lietuvių suaukotus pinigus nupirkto maisto, šis paklausė, ar galėtų paimti ne vieną, o tris paketus. Mat nori nuvežti broliui bei kaimynei. Ši išgyvena gilią depresiją, nes fronte dingo vienturtis sūnus, visą pusmetį apie jį nėra jokios žinios.

„Anksčiau dronų dūzgimas trukdė ramiai miegoti, o dabar jie net dieną skrenda. Slepiamės, bijom, kad nenumestų granatos į trobą. Jei atvirai, nuo karo daromės vis labiau pavargę ir vis dažniau girdžiu kaimynus sakant: „Koks skirtumas – rusų ar ukrainiečių bus valdžia, kad tik viskas greičiau pasibaigtų.“

O man – ne vis tiek, aš ir per okupaciją, kuri užtruko pusę metų, rusų dalinamų maisto paketų neėmiau, mitau bulvėmis, bet ne-ėmiau. Gavęs pensiją dalį armijai visada atiduodu. Ačiū už dovanas. Iš kur sakei esi, iš Lietuvos? Nesu buvęs, bet turbūt esat geri žmonės, jei padedat mums.“ Pasakęs ačiū Konstantinas stipriai stipriai paspaudė ranką.

Iš mokyklos liko griuvėsiai

Grįždamas į Charkivą sustojau Čuhujivo mieste, kuriame tądien keturi Rusijos dronai atakavo naujai pastatytą mokyklą. Po paros turėjo vykti oficialus jos atidarymas, tačiau iš mokyklos liko griuvėsiai. Karo pradžioje mokyklą sugriovė jos kieme sprogusi raketa. Todėl buvo nuspręsta ją atstatyti su nauju priestatu. Po juo buvo įrengta slėptuvė bei kelios požeminės klasės. Pusę lėšų statyboms išskyrė Europos Sąjunga. Maskva tai žinojo ir mokyklą susprogdino.

Privačiame name arčiausiai mokyklos gyvenantis 57 metų fizinio lavinimo mokytojas Romanas Leščenka dronų atakos metu buvo kieme. Sprogimo banga jį nusviedė keletą metrų tolėliau, tačiau rimtų sužeidimų išvengė. Pasisekė dar keturiems suaugusiesiems ir dvylikos metų mergaitei – niekas nežuvo ir nebuvo sunkiai sužeistas.

„Negi tai ne terorizmas – sprogdinti mokyklas? Jos juk skirtos vaikams, kurie ir taip kare labiausiai kenčia“, – sakė R.Leščenka ir apsiverkė prisiminęs, kad nedaug trūko, jog būtų žuvęs.

Prierašai po nuotraukomis:

1. 2. Fizinio lavinimo mokytojui Romanui Leščenkai labai pasisekė – smūgio banga jį tik nubloškė tolyn, bet nesužalojo, tačiau mašina bei namas nukentėjo stipriai.

3. Šią mokyklą rusai susprogdino todėl, kad sunaikintų katilinę, tiekiančią šilumą gyventojams.

4. Humanitarinio centro, kuriame žmonėms dalinama parama, vadovė Tetjana neslepia baimės, kad raketa gali būti nutaikyta ir į juos.

5. Konstantinas Sidorenka dėkojo lietuviams už teikiamą paramą.

6. Tokie ženklai gyventojus perspėja, kad pakelės laukai dar neišminuoti.

7. Iš Vatikano popiežius Leonas XlV atsiuntė maisto produktų siuntinius.

8. Humanitariniame centre tarp kitų kabo ir Lietuvos vėliavėlė, nes iš mūsų šalies buvo atgabenta keli šimtai taip reikalingų metalinių krosnelių.

E.Butrimo nuotraukos