Darbą vadina „kaifu“
Jam tik 39-eri, tačiau jis jau žinomas ir patyręs tiek, kad gali gyvenimiška ir profesine patirtimi dalytis su jaunimu. Nuo 16 metų pradėjęs klajoti po pasaulį, Arnoldas Pranckevičius jau 3 metus „nusėdęs“ Vilniuje, čia vadovauja Europos Komisijos atstovybei Lietuvoje.
„Ne darbas, o „kaifas“, – visiškai ne diplomatine kalba dabartines pareigas apibūdino 11 metų Europos Parlamente praleidęs vyras.
Buvęs Europos Parlamento pirmininkų Ježio Buzeko ir Martino Šulco patarėjas Rusijos, Azijos, Balkanų, Šiaurės rytų šalių užsienio politikos klausimais, A.Pranckevičius tik dabar artimiau susipažįsta su savu kraštu – Lietuva.
Vizitų smaigalyje – Laikinoji sostinė
Per pastaruosius 3 metus Europos Komisijos atstovybės vadovas aplankė daugiau nei 100 progimnazijų ir gimnazijų, kuriose kalbėjosi su moksleiviais apie Europos Sąjungos ateitį, migracijos krizę, Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš Europos Sąjungos, Lietuvos aktualijas.
„Jaučiuosi tik dabar suradęs save, nes labai patinka bendrauti su jaunimu. Ypač su mažesnių miestų ir miestelių. Tai nereiškia, kad sostinės moksleiviams neįdomu padiskutuoti įvairiausiomis temomis, tačiau jie turi didesnį pasirinkimą negu kiti“, – kalbėjo A.Pranckevičius.
Dirbdamas Briuselyje, A.Pranckevičius grįždavo į gimtąjį Panevėžį, užsukdavo į Vilnių, bet prisipažįsta apie rajonų, kaimo žmonių gyvenimą nelabai žinojęs. Ir dabar kolegos juokauja, kad jis neišlenda iš Panevėžio, tačiau jo paties užrašai byloja ką kita.
„Labai myliu Panevėžį, dabar atradau jį visai kitokį, negu buvo anksčiau. Į gimtąjį miestą ir 5-ąją gimnaziją kelią rasčiau ir užrištomis akimis, bet vis dėlto mano vizitų smaigalyje pirmauja Kaunas. Čia didžiulė akademinė bendruomenė ir gal aktyvesni gimnazistai“, – manė pašnekovas.
Per mažai pamokų apie Europos Sąjungą
A.Pranckevičius – įdomus lektorius, paprastai kalbantis apie sudėtingus dalykus, jo karjeros istorija įkvepia jaunimą, todėl jo laukia visoje šalyje. Ir nors sunku atsisakyti mylimai 5-ajai gimnazijai, tačiau jis stengiasi dalyvauti susitikimuose ir kitur.
„90 procentų moksleivių mane kviečiasi patys. Jeigu kokiame mieste susitinku su vienais gimnazistais, žiūrėk, netrukus atskrieja kvietimas iš kitos to miesto gimnazijos“, – sakė pašnekovas.
Jis pripažįsta, kad moksleiviai dabar visai kitokie, labai skiriasi nuo jo kartos žmonių.
Jaunimas nori žinoti, ko tikėtis iš pasaulio, kai jame vis labiau įsigali dirbtinio intelekto produktai, kaip veikia demokratijos dėsniai. Visi domisi paties panevėžiečio karjeros istorija, tačiau jis nenori daug ir ilgai pasakoti apie save, visuomet stengiasi pakreipti diskusiją Europos Sąjungos link.
„Matau didžiulę problemą švietimo sistemoje, nes programoje labai mažai dėmesio skiriama Europos Sąjungai. Vidutiniškai per 12 mokslo metų moksleiviai turi tik vieną pamoką ta tema, o ką galima per 45 minutes papasakoti, kaip Europos Sąjungoje veikia įstatymų sistema, kokia jos istorijos pradžia, kokia jos ateitis. Ar gali jaunas žmogus per tiek laiko susivokti ir, pavyzdžiui, žinoti, už ką balsuoti renkant Europos Parlamento narį?“ – stebėjosi A.Pranckevičius.
Užverčia klausimais
Kita vertus, Lietuvos jaunimas ne toks jau „žalias“, kaip kam nors gali atrodyti. Jeigu jiems svarbu, jie susirenka informaciją socialiniuose tinkluose, todėl susitikimuose jaunas vyras sulaukia ir netikėtų klausimų.
„Jie užverčia mane klausimais nuo asmens duomenų apsaugos iki intelektinės nuosavybės teisių. Ypač smalsūs „jutuberiai“, jiems aktualu, ar jų kuriami produktai nebus uždrausti. Kartais sulaukiu labai konkrečių klausimų apie konkrečias Europos Sąjungos direktyvas, labai nustembu ir apsidžiaugiu, kad jauni žmonės patys pasidomi tuo, kas jiems svarbu“, – dalijosi įspūdžiais pašnekovas.
Arnoldas išskyrė dar kelias temas, kuriomis domisi visi moksleiviai. Tai – klimato kaita, lyčių lygybė, vartojimo kultūra, Europos Sąjungos teisės viršenybė, kova su dezinformacija.
„Ypač juos domina kova su „melagienomis“, „plepalienomis“ – kaip reikia atskirti tikrus faktus nuo melagingų žinių. Jaunimas su tuo susiduria kiekvieną dieną, nes jie skaitmeniniai čiabuviai, kasdien lindintys visuose įmanomuose socialiniuose tinkluose, kur apstu netikros informacijos. Ją atsirenkant ypač svarbu ir visos visuomenės kritinis mąstymas“, – aiškino A.Pranckevičius.
Pasak jo, XX amžiaus Europoje dezinformacijos filtrą atlikdavo žiniasklaida, tačiau kuo toliau, tuo mažiau ji išlaiko monopolį. Pats žmogus tampa filtru: tuo, ką jis skaito, kuo tiki, kuo netiki, dalijasi socialiniuose tinkluose.
„Dalijimasis perskaityta žinia irgi yra atsakomybės prisiėmimas sau. Pastebėjau, kad jaunimo atsakomybės jausmas yra didesnis negu vyresnės kartos. „Eurobarometro“ tyrimai rodo, kad vyresni nei 45 metų žmonės visoje Europos Sąjungoje dažniausiai patiki netikra informacija. Tai yra ta karta, kuri viską priima už gryną pinigą, o jaunimas linkęs viską patikrinti“, – įsitikinęs pašnekovas.
Atsikrato prašytojo ir išlaikomojo mentaliteto
Tačiau ir A.Pranckevičiui kartais tenka suklusti išgirdus klausimą iš mažai žinomos srities, nes dirbdamas Europos Parlamente jis daugiau domėjosi politika, tarptautiniais santykiais negu žemės ūkiu, energetika, aplinkosauga ar užsienio prekybos karais. Todėl vizitai pas jaunimą kartais jam tampa tikru iššūkiu, priverčia prisipažinti sau, kad nėra visažinis, ir daug skaityti bei gilintis į įvairias sritis.
Pašnekovas juokiasi, kad per 3 metus kalbėdamas apie Europos Sąjungą daug daugiau apie ją sužinojo, negu dirbdamas Parlamente.
Kai jis paklausia moksleivių, ką jiems reiškia gyventi Europos Sąjungoje, dažnai išgirsta minčių apie laisvę mokytis, keliauti, kalbėti, džiaugsmą bendra valiuta ir Šengeno erdve. Vyresni gi žmonės pirmiausia klausia apie Europos Sąjungos investicijas ir kaip jos panaudojamos Lietuvoje.
„Europos Sąjunga 14–15-mečiams jau yra duotybė. Mane tai džiugina: kuo toliau, tuo labiau turėtume išgyvendinti iš savęs prašytojo ir išlaikomojo mentalitetą. Mano nuomone, reikia daugiau kalbėti jaunimui apie istorijos pamokas, partizanų karą, trėmimus, gulagus, kad jie įvertintų, ką turime dabar“, – manė A.Pranckevičius.
Po „virtuvės pokalbių“ – tikra bėda
Važinėdamas po šalį Europos Sąjungos valdininkas sutinka ne tik aktyvių, pozityviai nusiteikusių jaunuolių, bet ir skeptiškų, jau spėjusių viskuo nusivilti. Jų užduodamus klausimus jis vadina „suaugusiųjų lūpomis suformuluotus virtuvės pokalbiuose“.
„Nepriklausomybei jau 30 metų, bet vis dar egzistuoja keli nacionaliniai mitai, kurių neįmanoma sugriauti, kad „prie ruso buvo geriau“, „Landsbergis sugriovė kolūkius“, „skiepai yra blogai“, „euras pakėlė kainas“, – vardijo panevėžietis.
Tokiems jauniems skeptikams jis bando sužadinti viltį, kad ne viskas taip blogai Lietuvoje, jog reikia ieškoti savo kelio, stengtis kuo daugiau visko patirti patiems, o svarbiausia – mokytis. Ypač daug yra apie ką pakalbėti su Vilniaus, Švenčionių, Šalčininkų rajonuose gyvenančiu jaunimu. Ten, kur kasdieniame gyvenime vyrauja lenkų ir rusų kalbos, bendraujant su jais reikia pasitelkti diplomatiją ir kantrybę.
„Kur žmonės žiūri rusiškus kanalus, skleidžiančius neigiamą informaciją apie Lietuvą ir Vakarų pasaulį, daug yra netikrumo. Kartais vaikai nežino, kuo tikėti: ar iš tėvų išgirstais klaidinančiais dalykais, ar kažkokiu dėde, kalbančiu apie demokratiją, žmogaus laisvę. Tokiems susitikimams turi būti pasiruošęs, kad galėtum mandagiai paneigti dezinformaciją ir kalbėti labai nuoširdžiai bei įtaigiai“, – atskleidė A.Pranckevičius.
Jis neslėpė, kad būna nelengva.
Kaimo mokyklos tikrai apimtos depresijos
Labiausiai jį šokiruoja kaimo mokyklose pamatomas vaizdas. Mažos mokyklos su 200–300 vaikų, į kurias jie atvežami iš kaimų ir vienkiemių, dažniausiai skendi sąstingyje ir depresijoje. Gerai, jei ten dirba stiprus direktorius ar optimistas mokytojas, tuomet vilties kibirkštėlė dar rusena, bet dažniausiai pedagogų akyse svečias įžvelgia baimę.
Mokytojai dejuoja, kad mokyklą greitai uždarys, vaikai gyvena be ateities ir svajonių. Pabuvęs tokiose mokyklose, europinio lygio diplomatas grįžta namo išsunktas ir liūdnas, nes nežino, kaip konkrečiai gali tiems vaikams padėti.
„Aš galiu dažniau ten nuvažiuoti, bet kaip nors kitaip pakeisti tą situaciją ne mano jėgoms. Tokius vaikus prakalbinti labai nelengva, nes jie gyvena sunkiomis materialinėmis ir psichologinėmis sąlygomis. Tėvai pluša užsienyje, jie palikti su seneliais. Tokie vaikai neturi motyvacijos, neturi šalia žmogaus, kuris paskatintų juos išsiveržti iš slogios aplinkos, pasitikėti savo jėgomis, pagaliau – bet kokia kaina siekti savo svajonės“, – dalijosi nuogąstavimais pašnekovas.
Pyko, kad ne į tą mokyklą reikėjo eiti
Pats A.Pranckevičius dėkingas savo tėvams už pavyzdį. Pavyzdį, parodytą ne moralizuojant ar parenkant profesiją, bet konkrečiais veiksmais.
Jis prisimena, kaip jiedu su broliu pyko, kodėl tėvai liepia lankyti tuometę 5-ąją vidurinę, nes gyvenant Parko gatvėje ji buvo toli. A.Pranckevičiaus mama dirbo toje mokykloje anglų kalbos mokytoja.
„Iš pradžių su broliu pykome, kad mums reikia eiti ne į šalia esančią mokyklą, o 40 minučių važiuoti iki kitos. Kai esi antrokas ar trečiokas, nelabai supranti, bet vėliau suvoki, kad tai tėvų investicija į tolesnį tavo gyvenimą“, – sakė jis.
Kaip investiciją ir profesinės sėkmės garantą jis vardijo mokyklos mokytojus, mokykloje pasisemtas anglų kalbos žinias, stiprų diskusijų klubą, motyvuotus bendraamžius.
„Kai mokiausi Panevėžyje, siautė „tulpiniai“. Dabar pagalvoju, kiek pavojaus buvo mieste, kaip reikėjo saugiai pareiti namo, kad niekas tavęs neužkabintų. Netoli buvo Tulpių mikrorajonas, kur gyveno kai kurie nusikaltėliai. Būtent tokioje mokykloje galėjau išlikti žmogumi, nepasirinkti gatvės“, – daro išvadas pašnekovas.
Mokslai, mokslai, mokslai
A.Pranckevičius tai, ką turi dabar, pasiekė tik savo atkakliu darbu. Jis kaip niekas kitas žino, kiek iššūkių, kliūčių, nepatogumų reikia įveikti, norint įgyvendinti savo svajones.
Turėdamas vos 16 metų, Arnoldas metams pagal ASSIST mainų programą išvažiavo į Jungtines Amerikos Valstijas ir jau būdamas ten suvokė, kiek reikės stengtis.
Baigęs mokyklą jis Vilniuje mokėsi žurnalistikos, tačiau suprato, kad šios specialybės žinių jam bus per mažai, todėl ją metė ir išvažiavo į Amerikos „Colgate“ universitetą studijuoti tarptautinių santykių specialybės, stažavosi JAV Senate. Paskui grįžęs jis strimgalviais išlėkė studijuoti politikos mokslų Paryžiaus Sorbonos universitete, ten pirmiausia turėjo išmokti prancūzų kalbos. Po to vaikinas stažavosi UNESCO būstinėje Paryžiuje ir Europos Parlamente Briuselyje ir tada jau stačia galva nėrė į politiką: tapo prezidento Valdo Adamkaus patarėju, vėliau – Europos Parlamento pirmininkų patarėju.
„Nežinojau, kuo noriu tapti, kur dirbti. Suktis nacionalinėje ar tarptautinėje diplomatijoje? Galiausiai supratau, kad patinka dirbti Europos Parlamente. Tėvai visą laiką skatino nenuleisti rankų ir nepasiduoti. Nejausdamas tėvų palaikymo, nebūčiau pasiryžęs studijuoti užsienyje, palikti tėvus, draugus, valstybę“, – prisipažino pašnekovas.
A.Pranckevičius dažnai sulaukia klausimų, kaip tapti tokiam kaip jis.
„Visuomet sakau: nesistenkite tapti jokiu Pranckevičiumi. Būkite savimi, nereikia kopijuoti kito žmogaus, bet žmogaus istorija gali suteikti naudingų patarimų. Pasinaudojus geru pavyzdžiu, galima sukonstruoti savo istoriją“, – tikino jaunas vyras.
Mena politikos liūtus
Idealai, iš kurių mokėsi, sėmėsi patirties ir kuriais pasikliauja dabar, norėdamas priimti svarbius sprendimus, A.Pranckevičiui yra jau minėti jo buvę vadovai, taip pat buvęs Europos Parlamento vadovas Patrikas Koksas, buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvašnievskis.
„Jeigu man stinga įkvėpimo, prisimenu moralinės ir politinės kultūros įsikūnijimą V.Adamkų, jei trūksta argumentų, prisimenu politinių derybų ir kompromisų meistrą J.Buzeką ar A.Kvašnievskį. Jeigu reikia žaibiškai nuspręsti, pagalvoju, o kaip pasielgtų ryžtingas ir stiprus lyderis, politikos žvėris M.Šulcas, o jei pristinga įtaigumo oratoriniame mene, prisimenu P.Koksą“, – sakė A.Pranckevičius.
Jaunimui jis irgi pataria rasti sau gyvenimo pavyzdį. Tai gali būti ir močiutė, kurios gyvenimo patirties padiktuotos tiesos yra tikras kelrodis. Ir tokia patirtis bus neįkainojama jokia pinigine išraiška.
Linki nuolat žiūrėti į žvaigždes
Paklaustas apie ateitį, kuriuo keliu – diplomato ar politiko – ketina pasukti, pašnekovas atsakė, kad ateitis nenuspėjama. Jis linki sau išlikti smalsiam ir atviram pasauliui, nes ir pasaulis nenuspėjamas.
A.Pranckevičius neslėpė, kad jį jaudina pasaulio ateitis, nes niekaip nepalieka britų mokslininko Stiveno Hopkinso paskaitose išgirstos įžvalgos.
„Jis išvardijo ateities iššūkius dėl dirbtinio intelekto produktų, galinčių dar labiau padidinti žmonių atskirtį, o klimato kaita gali padaryti mūsų planetą negyvenamą. Jis mokė stengtis nežiūrėti į žemę, žiūrėti į žvaigždes, išlikti smalsiems, nes šis pasaulis yra be galo gražus ir nuostabus. Aš taip pat linkiu sau ir jaunimui daugiau žiūrėti į žvaigždes“, – baigdamas pokalbį sakė buvęs panevėžietis.
Autografas
„Jaučiuosi tik dabar suradęs save, nes labai patinka bendrauti su jaunimu. Ypač su mažesnių miestų ir miestelių.“ (A.Pranckevičius)
Prierašai po nuotraukomis:
1. Vienas naujausių Europos Komisijos atstovo susitikimų – su Panevėžio kolegijos darbuotojais ir studentais. Nuotr. iš asmeninio albumo
2. A.Pranckevičius taip ragino balsuoti rinkimuose į Europos Parlamentą.
3. Diskusijų festivalyje „Būtent“ Birštone vyravo pakili nuotaika.
4. A.Pranckevičius 2004–2005 m. buvo prezidento V.Adamkaus patarėju.
5. Pirmieji 13-mečio A.Pranckevičiaus eilėraščiai Panevėžio spaudoje.
6. A.Pranckevičius.
"Panevėžio kraštas", 2019 12 10
