Vietiniai bijo atvirauti
Kokiomis nuotaikomis charkiviečiai pasitiko ketvirtus karo metus, nusprendžiau praeivių gatvėje paklausinėti į ranką pasiėmęs ryškų mikrofoną. Mat vietiniai bijo atvirauti dėl draudimo viešinti strateginius objektus, žuvusių bei sužeistų karių kiekį ir įsivyravusio nepatiklumo.
Prisistačius, kad esu karinę akreditaciją turintis lietuvis ir darau įrašą neklausdamas pavardės bei nefotografuodamas pašnekovo, gerokai didesnė tikimybė, kad išgirsiu tikrą nuomonę.
Ketvirtus karo metus Ukraina pasitiko traukdamasi mūšio lauke ir prarasdama vis daugiau teritorijų, mažėjant vienybės, o pasauliui ginčijantis dėl JAV pradėtų keistų taikos derybų.
Apie karo eigą objektyvų vaizdą susidaryti nėra lengva, nes Kyjivas ir Maskva apie mūšius dažnai specialiai skleidžia melagingą informaciją siekdami suklaidinti priešininką.
Turčiai išsisuka nuo armijos
„Tai, kad JAV dėl taikos tariasi su Rusija ignoruodama mus, labai skaudu ir neteisinga. Tiek laiko buvo kalbama, kad giname ne vien savo šalį, bet ir visą Europą bei pasaulinę demokratiją nuo autokratinės Rusijos, o dabar paaiškėja, kad mūsų tikrai nepriims į NATO, o Trampui Maskva yra svarbesnė už Kyjivą“, – pareiškė 38 metų Ženia.
Šis vyras iš pakalbintų keliolikos praeivių buvo vienintelis, pareiškęs, kad Ukraina turi nesutikti pasirašyti taiką, jeigu nebus grąžintos Kremliaus užimtos žemės.
Santechniku dirbantis Ženia per karą prarado šeimą, nes žmona su dukra išbėgo į Vokietiją, ten susirado kitą partnerį. Vyrui į savo butą teko priimti gyventi tetą, nes šios namas sudegė per priešo apšaudymą Kupianske.
„Esu piktas ant daug ko. Ant Putino, ant žmonos, ant Vakarų, kad delsė su ginkluote, o dabar nori mus išduoti – priversti pasirašyti taiką atiduodant penktadalį teritorijos užpuolikui. Esu piktas ant prezidento Zelenskio, kad netesėjo pažadų suvaldyti korupciją, dėl to nuo armijos išsisuka turčiai ir politikų vaikai, o verčiami kariauti seniai ir invalidai. Aš turiu įgimtą regos ligą, seniai esu atleistas nuo armijos, tačiau dabar kviečia į karinį komisariatą, nors viena akimi beveik nieko nematau. Kasdien vykstu į iškvietimus ir bendrauju su žmonėmis, tad galiu tvirtinti – dauguma Charkive pasilikusių yra vargingi arba pensininkai. Vos suduria galą su galu ir labiausiai trokšta karo pabaigos, nes Rusija už 30 kilometrų, o stresas dėl kasdienių apšaudymų visus pavertė ligoniais“, – apibendrino Ženia.
Deda viltis į Trampą
„Fronte žuvo pusbrolis bei geriausias draugas, aš studentas, bet bijau, kad vis vien gali tekti kariauti, jei nesusitars dėl taikos. Į Trampą dedu dideles viltis, noriu, kad karas skubiau pasibaigtų. Teritorija nėra pats svarbiausias dalykas, pirmoje vietoje turi būti žmonių gyvybė.
Be užimtų teritorijų pragyvensim, esam didelė valstybė, tad taiką reikia pasirašyti kuo greičiau, kad nebežūtų kariai. Pritariu dėl Ukrainos stojimo į ES, bet ne į NATO, nes tai karinė organizacija, tai reikštų tolesnį karo eskalavimą“, – pareiškė 26 metų Romanas.
„Viliuosi, kad karas baigsis per artimiausius 3–4 mėnesius, nes Trampas to siekia, ir, kaip suprantu, tam neprieštarauja Rusija. Jei užsispirs mūsų prezidentas ir jį palaikys ES šalys, tada derybos gali įstrigti arba sužlugti.
Turim pamiršti planus dėl stojimo į NATO, nes Rusija padarys viską, kad to nebūtų. Iš pat pradžių man buvo aišku, kad šansų laimėti neturim, pas juos daugiau karių, šaud-menų ir atominis ginklas, kurio baiminasi net Vakarai. Jei karas užsitęs, kaip Donbase, Charkivas liks pustuštis ir degraduos, nes iš čia išsikels įmonės, universitetai. Norim taikos, pavargom nuo karo“, – pasakė 63 metų Vadimas, inžinierius.
„Širdyje labai nenoriu palikti okupantams užgrobtų žemių, tačiau spėju, kad jų neatgausim. Užsienio šalys dėl Ukrainos nesiaukos, nesijungs kariauti, o mūsų vyrai nebenori į frontą, slapstosi. Esu pensininkė, buvusi pedagogė, po kiekvieno pranešimo apie kritusį auklėtinį nemiegu,
geriu vaistus ir meldžiu taikos. Nebenoriu mirčių, nebenoriu pavojaus sirenų“, – kalbėjo 69 metų Oksana.
Karą sukėlė JAV?
Esu tikras, kad pakalbinęs žmones Kyjivo ir ypač Vakarų Ukrainos miestų gatvėse būčiau išgirdęs kiek kitokius atsakymus nei Charkive. Didžiausiame Rytų Ukrainos mieste net baigiantis tretiems karo metams dominuoja rusų kalba, o gyventojai informacijos neretai semiasi Maskvos socialiniuose tinklalapiuose.
Tuo tą rytą įsitikinau gatvėje pakalbinęs 82 metų Olią. Buhaltere dirbusi pensininkė pareiškė netikinti, kad Trampas rimtai siekia taikos, nes Jungtinės Valstijos pačios esą sukėlė karą Ukrainoje ir pačios iš to pelnosi.
Senolė tvirtino, kad Krymas ir Donbasas nuo amžių yra Rusijos žemės, o Ukrainai nereikia stoti nei į ES, nei į NATO. Mat ES esą propaguoja įvairius iškrypimus, o NATO toliau provokuos Kyjivą kariauti su Maskva.
„Visų geriausia gyventi buvo tarybiniais laikais – butus gavom nemokamai, mokesčiai maži, maistas pigus, medicina nemokama. Jei Ukraina būtų likusi su Rusija, gyventume dabar ir geriau, ir taikoje“, – taip pokalbį užbaigė močiutė.
Trokšta taikos ir grįžti namo
Aišku, Charkive galima sutikti ir visai kitaip kalbančių žmonių, tačiau dabartinės žmonių nuotaikos labai skiriasi nuo vyravusių karo pradžioje.
Kai prieš metus ar dvejus pašnekovų užklausdavau, ar nereikėtų Ukrainai sekti Suomijos pavyzdžiu ir atiduoti dalį žemių Rusijai mainais į taiką, Charkive į mane pažiūrėdavo kaip į provokatorių ar net Maskvos agentą. Dabar jau patys teigia, kad tokia taika būtų priimtinas karo užbaigimas.
Miesto pakraštyje pakalbinau iš Lipcių fronto zonos grįžusį ir besiilsintį karį Kolią, jis kovoja viename padalinyje su dviem savanoriais kariais lietuviais.
31 metų vyro paklausiau, ar tiki greita karo pabaiga ir ką mano apie Trampo pareiškimą, kad karą pradėjo V.Zelenskis. Kolia pareiškė, kad yra išgyvenęs kelis sužeidimus, matęs draugų žūtis ir jaučiasi labai pavargęs po trejų metų kariavimo, kad trokšta taikos ir grįžti namo į šeimą, bet kartu yra pasiryžęs kariauti toliau.
„Nekvaršinu galvos dėl politikų sapalionių, nes turiu ruoštis naujam išėjimui į mūšio zoną, man svarbiausia nepraleisti priešo ir išlikti gyvam, kitkas fronte mažiau reikšminga“, – pasakė vaikinas ir paprašė padėkoti Lietuvai už nuolatinę paramą jų brigadai.
Įamžino žuvusį lietuvį
Vis labiau realu, kad Ukraina po šio karo liks praradusi penktadalį teritorijos, su daugybe užminuotų žemių, sugriautų namų, žuvusių bei suluošintų. Be to, į užsienį išsilakstė apie aštuonis milijonus žmonių, dauguma jų greičiausiai tėvynėn gyventi nebegrįš.
Šaliai bus daug darbo atkuriant ūkį, nuginkluojant visuomenę, įveikiant korupciją, tačiau gyvens laisvi ir nepavaldūs Maskvai.
Minėtas karys Kolia prie kelio, vedančio į Lipcių frontą, parodė pernai ant mūro tvoros išpaišytą žodį „Gara“.
„Tai jūsų tautiečio Tado Tumo įamžinimas, jisai žuvo pernai vasario 23 dieną netoli Bachmuto“, – paaiškino Kolia.
T.Tumas buvo aistringas Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo fanas, dėl aukšto ūgio draugų pramintas Milžinu. Nuvykęs į Ukrainą savo šaukiniu jis pasirinko ukrainietišką žodį „Gara“, lietuviškai jis reiškia kalną.
Grafičio užrašas puikuojasi ant mūro sienos šalia kitų piešinių, skirtų kariams bei kariniams daliniams pagerbti. Už minėtos mūro sienos stovi sudegę garažai ir namai su skylėmis vietoj langų, nes nukentėjo per priešo bombardavimus.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Su lietuviais viename būryje kovojantis Kolia svajoja apie karo pabaigą.
2. Prieš metus žuvusiam vilniečiui T.Tumui, kovine pravarde Gara, skirtas grafitis.
3. Už grafičio stovi sudegę garažai ir bombų apgadinti namai.
4. T.Tumo laidotuvių momentas. Lietuvis, dėl aukšto ūgio draugų pramintas Milžinu, žuvo pernai vasario 23 dieną netoli Bachmuto.
5. Prie T.Tumo karsto jo bendražygis Raimondas Urvikis.
6. Ukrainiečius baimina didėjantis žuvusių karių kiekis.
7. Šie pastatai langų neteko per neseną bombardavimą.
E.Butrimo nuotraukos
