Kaip jie surado bokštą, mums, biržiečiams, yra mįslė – nuoroda, kaip važiuoti Kirkilų karstinių ežerėlių link, yra, o kur bokštas stovi – nė žodelio. Dulkės žvyrkeliu – mums irgi jokia naujiena, bet turistai, lipantys iš pabalusių mašinų, atrodė gerokai sutrikę.
Dar labiau veidai ištįso tiems, kas bandė patekti į tualetą. Tiesa, jį rasti – jau vienas juokas. Regioninis parkas labai rūpinasi turistais, kuriems pilvą suka, – nors tualetas už keliolikos žingsnių, visai šalia aikštelės, nuoroda yra, o kartu – ir skelbimas apie kuriamą šalies ateitį. Ar tai užuomina, kad kūrybingiausios mintys gimsta tualete?
Visi bandėme ant tupyklos prisėsti ir šiaip, ir taip, bet šioji misija – neįmanoma. Nebent nori sėsti į ankstesnių lankytojų jau paliktus „turtus“. Tik patartina pasikelti kelnes – antraip apačią teks plauti. Įdomu, šlapimą lengva išskalbti?
O ir popieriaus nuo sumuštinių neišmeskite – dar prireiks, parko būdelėse jo nė kvapo.
Vilma ŠVILPAITĖ, biržietė
