„Reikia girtis savo nuopelnais“
Semeniškių kaime Biržų rajone, kur gimė avangardinio kino kūrėjas ir eilėraščių, tarp jų „Semeniškių idilės“, autorius Jonas Mekas, plyti miškai ir driekiasi aparti laukai. Čia belikusi viena gyvenama sodyba.
Bet kitapus Rovėjos upės, Neciūnų kaime, aplankome J.Meko dukterėčią. Tai brolio Kostanto dukra Lidija Miliauskienė.
Per sodą pasukus į moters kiemą, už vartelių ima piktai loti sargūs šunys. Netrukus pasirodo ir šeimininkė.
L.Miliauskienė iš karto perspėja, kad papasakoti apie garsųjį dėdę ji nelabai ir turi ko. Po ligos atmintis prasta, o tėvas su J.Meku nelabai bendravęs.
Po dėdės mirties L.Miliauskienę, kaip giminaitę, užgriuvo dėmesys – ir aplinkinių gyventojų, bet ypač žurnalistų.
„Man svetimos garbės nereikia. Savos užtenka, nėra kur dėti. Kiekvienas savo nuopelnais turi girtis“, – tarė moteris, paklausta, ar šis dėmesys jai malonus.
Ir dar pridūrė, kad lengviau dirbti nei kalbėti.
Nežinojo, kur siųsti laišką
L.Miliauskienė patikino, kad į kiemą sugužėję korespondentai ir jų klausimai ją trikdo, šito dėmesio ji nebegalinti ir atsiginti.
O kartą nutiko dar gražiau – iš automobilio ėmė lipti žurnalistai iš sostinės, gal kokie penki. Apsidairė, tarė: „Ai, nėra čia ko filmuoti“, sulipo atgal į mašiną ir išvažiavo.
„Manė, amerikono brolis, tai stebuklus, rūmus pamatys. Antra vertus, niekas jų ir nekvietė“, – nusijuokė L.Miliauskienė.
J.Mekas kelissyk buvo atvažiavęs į Neciūnus pasisvečiuoti. Bet labai trumpam ir iš anksto neįspėjęs.
„Laba diena“, – svečias jau kieme. Bet niekada nebuvo vienas, be žurnalistų, tai ir nuoširdžios kalbos nebūdavę.
Tik – apie reikalus, kaip sekasi. Išvažiavus – ir vėl tyla. Vienintelis iš brolių Petras buvo nuvykęs į Ameriką pas Joną ir Adolfą.
„Tėvas gal ir norėjo palaikyti ryšį, bet kad niekas nebendravo... Su kitais giminaičiais Jonas gal artimesnis buvo, gal labiau sueidavo, gal kalba tiko. O mes net neturėjome jo adreso ir negalėjome parašyti laiško. Nerašysi gi Jonui, Amerika“, – vos vos šyptelėjo moteris.
Bet tėvas labai ir nesureikšminęs šios giminystės. Nebuvę taip, kad „oi, čiagi Jonas Mekas!“ Brolis, ir tiek.
Sodyba – ta, ties kapais
Niujorke gyvendamas ir kurdamas, J.Mekas labai skaudžiai išgyveno mamos netektį ir Semeniškių kaimo išnykimą. Jis rašė, kaip vienatvė skaudžiai čaižo botagu, kaip jiedu su broliu užsidaro buto langus ir šokinėja basomis, o kojos mena gimtą žemę.
L.Miliauskienė dėl to tik gūžtelėjo pečiais – toks gyvenimas.
„Koks jau čia mums stebuklas. Gyvename, ir tiek“, – santūriai ištarė. Štai pavasaris atėjo, norėtų imtis darbo, bet ranka sulaužyta.
Pirmosios sodybos prie Rovėjos upės, kurią žymi paminklinis akmuo, ji nepamena. Nebuvo gimusi, kai šioji sudegė.
„Mums sodyba ta, tie kapais. O pirmoji – tiesiog laukas“, – prisipažino moteris.
Užtat močiutę – Elzbietą Mekienę mena, kaip ji vaikščiojo su lazdele.
L.Miliauskienės tėvas mirė prieš dvejus metus. Brolis Jonas į laidotuves neatvyko.
Užvėrus vartus nebus tylos
Kol kas tiksliai nežinoma, kur bus laidojami J.Meko pelenai, galbūt čia, Semeniškiuose, giminės kape?
„Semeniškių idilėse“, eilėraštyje „Nuostabioji žemės muzika“, J.Mekas aprašė žmones lydinčius gimtinės garsus – nuo besidaužančių į stiklą musių būzgimo ir tylaus kojų čežesio aplinkui lopšį iki mirties. Ir net po jos. J.Mekas liejo ilgesį tokiais žodžiais:
„Ir kai ant kapinių, kai po žaliom pušim –
o, ir tada, ir paskutinėj tylumoj,
kai nutils kapų varpelio dindesys,
kietai uždaromi, užverti vartai –
ak, ne, tai ne tyla:
tai pažįstamas skambėjimas,
nepasibaigianti garsų pynė dainuoja tau į ausį,
tai skamba, aidi įstabioji žemės muzika
medžio šaknim, juodžemio rankom,
saulės stygom.“
Persipynė prieš porą šimtų metų
L.Miliauskienės tėvą Kostantą Meką gerai mena gretimame Gajūnų kaime, maždaug už trijų kilometrų, gimęs ir augęs dabartinis rajono meras Valdemaras Valkiūnas.
Pagal dokumentus išsiaiškinęs, kad Mekų ir Valkiūnų giminės prieš porą šimtų metų persipynusios, V.Valkiūnas nusprendė užsakyti genetinį tyrimą Amerikoje.
„Kostantas su tuo sutiko, ir mudu nusiuntėme seilių pavyzdžius pasaulinei kampanijai, nustatančiai giminystės ryšius. Atsakymas patvirtino, kad mes tolimi, bet giminės pagal mamos liniją“, – kalbėjo V.Valkiūnas.
K.Meką jis pamena kaip gyvenimo saulėlydyje apakusį, bet itin šviesaus proto žmogų.
„Akys buvo tamsios, bet pasakodavo taip, lyg viską pro lango stiklą matytų“, – kalbėjo V.Valkiūnas.
K.Mekas papasakojo V.Valkiūnui matęs jo senelio gražiai, naujai statytą namą. Bet per karą namas sudegė, senelis buvo nušautas.
Vienam – derlius, kitam – menas
Ką K.Mekas pasakodavo apie Joną?
„Kostantas buvo žmogus prie žemės. Arė, pjovė malkas, kirto mišką, grūdus kūlė. Jonas – visai kitoks. Sakydavo, kad Jonas tingėjo dirbti, susidėjo su kunigu Jašinsku, knygas po pažasčia – ir iškeliavo į platų pasaulį“, – prisiminė V.Valkiūnas.
Toks požiūris jo nė kiek nestebina, nes broliai buvo labai skirtingi. Vienam rūpėjo žemės darbai ir derlius, kitam – menas ir klajonės.
V.Valkiūnas dalyvavo K.Meko laidotuvėse.
O kaipgi su Biržų kraštą turėjusia reprezentuoti knyga su šiuolaikinių kūrėjų ir J.Meko tekstais? Juk V.Valkiūnas uždraudė ją išleisti.
„Ar mekas, ar petrauskas – aš už teisybę. Ji nebuvo tinkama“, – nuomonės nepakeitė V.Valkiūnas.
Prierašai po nuotraukomis:
1 J.Meko dukterėčia J.Miliauskienė kratosi svetimos garbės ir ją užklupusio dėmesio.
2 Snygis V.Valkiūnui primena J.Meką, juk jis taip ilgėjosi sniego ir baltumo.
3. Viena iš J.Meko „Semeniškių idilių“ – apie nuostabią žemės muziką, kietai užsivėrus kapinių vartams.
4. Priešais kapines, kitapus kelio, stovėjo antroji Mekų sodyba. Dabar liko užartas laukas.
5. Akmuo Semeniškių kaimui stovi šalia vieškelio, o J.Meko pirmi namai buvo toliau per lauką, prie pat Rovėjos upės.
6. Paminklui buvo pasirinktas verkiantis akmuo. Atrodo, tarsi iš jo tekėtų rūdžių ašaros.