Dėkojo už kartu nueitą kelią
Panevėžio Broniaus Vaidučio Kutavičiaus muzikos mokyklą bebaigianti Marija Briedytė jau gerai nepamena akimirkos, kai pirmą sykį lankėsi mokykloje, vaikščiojo po kabinetus ir apžiūrinėjo instrumentus.
Jai tuomet tebuvo 5 ar 6 metai, bet tąkart labiausiai iš visų instrumentų jai patiko kanklės. Ir nesvarbu, kad instrumentas vaikui tikrai nemažas, o stygas pasiekti gan sunku. Po pusmečio ji jau sugrojo nesudėtingą kūrinuką.
Nuo to laiko praėjo 12 metų, ir Marija su mokytoja Snieguole Alijošaitiene pakvietė mokytojus, artimuosius, bičiulius, muzikos mėgėjus į koncertą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.
Muzikos mokyklos bendramoksliai paįvairino koncertą savo pasirodymais, o Marija dar grojo su Rimos Mureikienės vadovaujamu ansambliu „Ašarėlė“.
Bibliotekos erdvėse suskambo įvairių epochų ir stilių kūriniai – J.Švedo, M.Mčedelovo, T.Hovhannisyan, G.F.Hendelio, B.Dvariono kompozicijos.
Prieš koncertą klausytojams pristatydama savo auklėtinę Marijos mokytoja graudinosi, o mama Jurgita Briedienė iš susijaudinimo irgi braukė džiaugsmo ašaras.
Jai ir Marijos tėvui Bronislovui Briedžiui mokytoja dėkojo už kartu nueitą 12 metų kelią, kuriame buvo daug koncertų, repeticijų, palaikymo, jaudulio, laimėjimų respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose.
Mama vadina visiška tiksliuke
Po koncerto Marija korespondentei prisipažino, kad paauglystėje ne viskas taip jau sklandžiai klostėsi. Kai jai buvo 10 ar 11 metų, tarsi tiršti debesys galvoje užplaukė – nebenorėjo nei kanklių, nei muzikos mokyklos.
Ji su dėkingumu prisimena, kaip kantriai tėvai ją tuomet įkalbinėjo neskubėti, nemesti muzikos.
Išties, tai būtų buvusi didelė klaida, nes dabar muzika Marijai labai svarbi. Tokia ji liks ir ateityje.
Pašnekovė juokėsi, kad aplinkiniai nuolat klausinėja, ar rinksis toliau studijuoti muziką. Bet ji negali tiksliai atsakyti, nes pati dar neapsisprendusi.
Paklausta, ar tiesa, kad muzika padeda vaikams išsiugdyti kitų gebėjimų, Marija sakė, kad iš tiesų jai puikiai sekasi matematika.
„Mama mane vadina visiška tiksliuke. Dviem vyresniems mano broliams ji irgi pataria vaikus vesti į muzikos mokyklą, mane rodydama kaip pavyzdį. Mama labai džiaugiasi, kad aš kankliuoju“, – šypsojosi mergina.
Brolių vaikai nesimoko groti kanklėmis, bet šoka sportinius šokius, dainuoja chore.
Garsių muzikų jos giminėje nebuvo, tėvai su muzika irgi nesusiję.
Skambesys kilsteli nuo žemės
Per koncertą gera ne tik klausytis kankliavimo, bet ir stebėti Mariją bei „Ašarėlės“ ansamblio nares, kaip susikaupusios, jautriai ir plastiškai jos liečia instrumento stygas, stebėti jų ramius veidus. Taip pagirta Marija tiktai nusišypsojo.
„Draugai man irgi sakė, kad buvau labai susikaupusi, tarsi net akių pakelti, nusišypsoti nėra kada. Net nustebau: negi tikrai taip atrodžiau? Nes iš tiesų grodama jaučiausi visiškai laisva, panirusi į muziką, atsipalaidavusi“, – kalbėjo jaunoji muzikantė.
Ji tęsė, kad tai – tik įvaizdis, nes kasdienybėje yra linksma, mėgsta papokštauti, todėl jai labiausiai tinka greiti ir smagūs kūriniai.
Marija groja ir solo, ir su ansambliu. Vienai repetuoti – paprasčiau, lengviau, su ansambliu daugiau darbo. Užtat, kai stygas paliečia visos kanklininkės, suskamba visos kanklės, kūrinys suskamba aiškiau, garsiau, intensyviau, klausytojams dažniausiai labai patinka.
„Kanklių skambesys tarsi kilsteli nuo žemės, visiškai užsimirštu, lieka tiktai muzika“, – kalbėjo Marija.
Dabar „Ašarėlėje“ su Marija iš viso groja 6 narės, bet kitose, jaunesnėse, ansamblio grupėse mokosi apie tris dešimtis mažųjų kanklininkių.
Ant pirštų susidaro pūslės
„Visų grojimo technikų toli gražu nemoku, to reikėtų mokytis metų metus“, – aiškino Marija.
Galima groti arba pirštais, arba brauktuku.
Pirštais išgaunamas ramesnis, lyriškesnis skambesys, o brauktuku – ryškesnis ir sodresnis.
Pašnekovė sakė, kad daugiau grojant pirštais visko pasitaiko – net ir pūslės susidaro, tuomet tenka groti per skausmus.
Todėl kanklininkėms, kaip ir daugeliui kitų muzikantų, pirštus reikia ypač saugoti.
Marija yra laimėjusi apie šešias dešimtis respublikinių ir tarptautinių konkursų. Į pastaruosius paprastai nevykstama, užtenka nusiųsti vaizdo įrašą.
Jaunoji muzikantė tikino, kad pergalių per daug nesureikšmina, jai svarbu mėgautis muzika, ja gyventi, nes būtent kankliavimas padėjo bręsti, išsiugdyti meno suvokimą ir tam tikras charakterio savybes – jautrumą, kantrybę, užsispyrimą baigti tai, ką jau esi pradėjęs.
Varžosi su smuiku, violončele
Tarptautiniuose konkursuose dažniausiai varžosi ne tiktai kanklininkai. Čia taip pat dalyvauja jaunieji muzikantai, grojantys itin populiariais instrumentais – smuiku, violončele ar fortepijonu, ir tarp dalyvių būna tikrai labai gabių jaunuolių.
„Kanklėms konkuruoti su šitais instrumentais sudėtinga, užtat smagu, kai į bendrą visumą įsilieja ir primiršti lietuviškieji skrabalai, birbynės, kanklės“, – šypsojosi pašnekovė.
Tik dalyje konkursų varžosi vien tik kanklininkai.
Ji tęsė, kad mokytojos pasitikėjimą ne taip jau lengva nusipelnyti, viską reikia įrodyti savo darbu ir rezultatu.
Juk mokytojai taip pat atsakingi, kad į konkursą nuvykęs mokinys gerai pasirodytų. Kam pavyksta gerai sugroti, to laukia kiti konkursai. Kam sekėsi prasčiau, tas turi dar mokytis.
Pašnekovė prisipažino, kad per konkursus būna nemažai jaudulio. Tenka susiimti ir nurimti, nes drebančiomis rankomis kanklėmis niekaip nepagrosi.
Paklausta, ar labai jaudinosi prieš pastarąjį koncertą bibliotekoje, Marija patikino, kad labiau džiaugėsi galėdama savo mokytojams, bendramoksliams, draugams ir artimiesiems įteikti šią nuostabią – kanklių skambesio – dovaną.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Marija su mokytoja S.Alijošaitiene nuėjo dvylikos metų kelią.
2. Kai šešios „Ašarėlės“ ansamblio narės palietė instrumentų stygas, klausytojams užgniaužė kvapą – tokia galinga muzikos jėga.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos nuotr.
