Tokios pavardės nežinojo
Užėjęs į vieno miestelio biblioteką paklausiau, ar galėčiau rasti bent vieną Elenos Mezginaitės knygą. Įstaigos darbuotojos supuolė ieškoti savo interneto „kartotekose“, bet nė vieno egzemplioriaus nerado. Dar pasitikslino: „Koks vardas?“ Ir dar: „Ar iš poezijos?“
Tądien pageidaujamų knygų negavau. Bibliotekininkė paaiškino, kad šios autorės knygos turbūt jau nurašytos, tad man vertėtų kreiptis į kitą, didesnio miesto, biblioteką. Nesupykau. Darbuotojos – jaunos merginos, jos neprivalo be visagalio interneto pagalbos žinoti visų kūrėjų vardus, jų rašytinio palikimo svorį ir vertę. Gaila, dvi dešimtys metų jau gali ištrinti net ir ryškų žmogaus pėdsaką miesto grindinyje, paupio smėlyje, knygos viršelyje...
Netoli yra į tave panašių
Su Elena arčiau teko susipažinti 1979-ųjų rudenį, kai susiradau korektoriaus darbą Panevėžio rajono laikraštyje „Tėvynė“. Tiesa, vienu kitu žodeliu tekdavo persimesti ir anksčiau, kai mes, provincijos literatai, susibėgdavome į redakcijoje vykusius pasišnekėjimus, konkursėlius.
Elenos darbas redakcijoje buvo ganėtinai įvairus. Ji rašė rajono kultūros, švietimo temomis, buvo atsakinga už kartą per mėnesį pasirodantį literatų puslapį „Saulėtekio arimai“, prireikus pavaduodavo atsakingąjį sekretorių Visvaldą Tebeliškį, pagaliau akylai skaitė korektūrą (šio amato pamokė ir mane). Buvo reikli sau, gebėjo įžvelgti pradedančiųjų talentus, nusodinti perdėm susireikšminusius grafomanus. Kiek pamenu, neretai pagirdavo ukmergiškius Vytautą Jancikavičių, Vincą Lukšą, Romą Railą, uteniškį Vytautą Kazielą, anykštėnę Mildą Telksnytę, jonavietį Petrą Zlatkų, kupiškėnus Zitą Lukošiūtę, Rimantą Urboną, panevėžiečius Bronių Riboką, Veroniką Vildžiūnaitę, Nijolę Mackevičiūtę, Editą Misevičiūtę, Petrą Čiplį, kūrybingą savo draugę, buvusią politinę kalinę Anastaziją Sučylienę. Tiek ir dar daugiau sueidavo, suvažiuodavo į aukštaičių plunksnos bičiulių susirinkimus.
Manęs, pamenu, per daug negyrė, bet kai pasirodė jos antroji knyga „Skardis“, gražiai „paguodė“: „Mariau, tu irgi kada nors išleisi knygą.“ Ir brūkštelėjo autografą: „Gera žinoti, kad netoli yra į tave panašių žmonių.“ Ta knyga nuo 1982-ųjų saugoma mano brangiausių knygų lentynoje…
Arčiausiai poezijos meno turbūt buvo priartėjęs Ūsiškio vienkiemyje (Karsakiškio sen.) gyvenęs ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės memorialiniame muziejuje triūsęs Juozas Mėdžius. Tai buvo nepataisomas lyrikas, aukštaitiškų ketureilių meistras. Elena, vertinanti kiek modernesnes, savitesnes intonacijas, ne sykį su juo pasiginčydavo, patardavo rašyti kiek kitaip. Juozas gindavo savo nuomonę, ne sykį trenkdavo durimis, tačiau kitą dieną, žiūrėk, vėl pastuksendavo į kabineto duris, išsitraukdavo iš didelio portfelio savo sodo obuolių ir patikindavo, kad gailisi dėl to vakarykščio emocinio protrūkio, dėl jo, girdi, kalta jo nenuotaika ar psichinė sveikata. Čia pat pacituodavome jau gerai žinomą, „Hiperbolės“ daina tapusį Elenos kūrinėlį: „Mano senas drauge, kur laužai be dūmų? / Kur daina be skausmo, vynas be kartumo?“ / Kur tiesa kaip medis nemačiom užaugęs? / Kur geltonas javas, nepavirtęs šiaudu?“
Dukrai – šachmatų vadovėlį
Patiko jai šachmatai, nors pati nežaidė. Pamokė šio žaidimo taisyklių savo dukrą Mėtą, gimtadienio proga nupirko jai Ch. R. Kapablankos „Šachmatų žaidimo vadovėlį“.
Elenos šeima buvo mūsų kaimynė, Projektuotojų gatvėje gyveno vienu aukštu žemiau. Čia pat gimė jos antroji dukra Milda. Retsykiais užeidavome vieni pas kitus, o kai labai reikėdavo jai kur nors „pasprukti“, padalyvauti, paprašydavo mano žmonos „padaboti“ mažylę atžalą. Sutardavome, pasišnekėdavome ir apie buitinius reikalus, naujakurių komunalines problemas, ne vien apie poeziją. Juk reikėjo net nepatogiame triukšmingame devynaukštyje gyventi „su žmonėm, kurie gyvena, su žmonėm, kurie nakvoja / ant baltų, ramių pagalvių ir prie bėgančio vandens...“
Po įtempto darbo redakcijoje Elena mėgo atsipalaiduoti, išgerti taurę raudonojo vyno, pasiklausyti muzikos, pašokti. Ji nemažai rūkė, net ir darbe (tada tai nebuvo draudžiama), tačiau niekad nepliaukšdavo niekų, netuščiažodžiaudavo, nemėgo diletantų, garbėtroškų. Pamenu, kartą vieno vakarėlio metu vienas pradedantis redaktorius, beje, jau tada išleidęs vieną eilių knygą, paskaitė keletą savo „opusų“.
„Viešpatie, koks tu netalentingas...“ – atsiduso Elena.
...Sunku patikėti, kad jau dvi dešimtys metų prabėgo be Elenos.
Negerai, kad provincijos bibliotekos nurašo senas geras knygas, tarp jų ir tas keturias. Tačiau gerai, kad yra kita biblioteka – Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji biblioteka. Ji saugo poetės palikimą, vardą, tikriausiai ir visas knygas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. E.Mezginaitė su literate, lietuvių kalbos mokytoja Zita Mockute.
2. „Panevėžio ryto“ redakcijoje E.Mezginaitė kasryt lipdavo laiptais į savo kabinetą dirbti.
Redakcijos archyvo nuotraukos
