Iš senų močiutės audinių
Daugiau nei dešimtmetį Panevėžyje gyvenanti Genovaitė Kačkienė susirado malonią veiklą – siuva medžiaginius maišelius.
Moteriai tai ir pasimėgavimas, ir naudingas užsiėmimas – ką nors sveikinant niekad nereikia galvos sukti, kaip pakuoti dovaną. Jau ir pats maišelis tampa miela staigmena, o dar gali į jį ką nors įdėti.
Kiekvienas medžiaginis maišelis yra išskirtinis, antro tokio niekur nepamatysi.
Paklausta, o kurie gi maišeliai jai pačiai labiausiai prie širdies, G.Kačkienė rodo siūtuosius iš natūralių medžiagų, senovinių staltiesių ar rankšluosčių, ir dar pagražintus nėriniais ar mezginiais. Tai ir kadaise nertos servetėlės – apskritos arba drugelio, pelėdos formos.
Nerta pelėda puošia rudos medžiagos maišelį, tarsi paukštis slėptųsi medžio drevėje.
„Kai kurie maišeliai pasiūti iš mano močiutės rankomis austų staltiesių, o prie jų priderinti nėriniai – tetos“, – aiškina auksarankė.
Negi negaila sukarpyti tokius giminės lobius?
Moteris šypsosi, kad priešingai – slogu žiūrėti į medžiagas, dešimtmečiais dūlančias spintose ar stalčiuose. Jų liko ir nuo sovietmečio, kai parduotuvių lentynos buvo tuščios ir žmonės pirko bet ką, kas buvo parduodama, tikėdamiesi, gal kada nors prireiks. Tuomet daugelis kaupė atsargas, bet vėliau beveik viską išmetė.
Anūkas veža į užsienį
„Draugės man ir sako, kad taip pat turi senų audinių, bet juos saugo. O tai kam juos saugoti? Taigi po mirties vaikai vis tiek į konteinerius išmes“, – gūžteli pašnekovė.
Užtat jos pasiūti maišeliai iškeliauja ne tik į įvairias šalies vietoves, bet ir į kitas šalis. Užsieniečiai kur kas labiau negu lietuviai vertina autentiką ir rankų darbą.
Moteris savo siuviniais vis stengiasi pradžiuginti atostogų iš Nyderlandų kaskart sugrįžtantį anūką Arną. Jis studijuoja Hagos karališkojoje menų akademijoje. Jaunuolis su mielu noru išsiveža močiutės pasiūtų maišelių, nes šie labai patinka studijų draugams.
Moteris rodo ir kitokių maišelių, pavyzdžiui, su Heloviną primenančiais ornamentais, siūtų iš margo baldinio audinio atraižų ar medžiagos japoniškais motyvais.
Jai malonu, kai žmonės ją pavadina auksaranke arba palinki: „Sveikatos jūsų rankoms.“ Bet pati kuklinasi, sako, kad tai ne menas, o malonus laiko praleidimas.
Be to, ar gali būti kas baisiau nei dar ne taip seniai buvę gan populiarūs plastikiniai maišeliai? Būdavo, eina moteris su suknele, su aukštakulniais – ir bac! – visą įvaizdį gadinantis plastikas.
Į bendraklasių susitikimą moterys atvyko su pačių gamintais patiekalais, o G.Kačkienė – su savo siūtomis prijuostėmis ir maišeliais. Klasiokės, pasidabinusios jos prijuostėmis, nešė į stalą gardžius patiekalus.
Šnekėtųsi ir su šunimi
Jaunystėje G.Kačkienė pasisiūdavo drabužių, kurių tuomet reikėjo, bet tik tiek. Tai nebuvo jos pomėgis.
Pašnekovė yra žagarietė, ten mokėsi, grįžo po studijų, prižiūrėjo pieninės cecho biologinius vandens valymo įrenginius kaip inžinierė, vadovavo cechui. Buvo griežta ir reikli, gavo Tečer, vadintos Geležine ledi, pravardę.
Žagarėje sukūrė neįgaliųjų ir pagyvenusių žmonių klubą „Švėtė“, rengdavo ir dalyvaudavo šventėse, renginiuose, taip pat ir garsiuosiuose Žagarės vyšnių festivaliuose.
Bet kai mirė vyras, o pati išėjo į pensiją, dukra įkalbino persikelti arčiau jos, į Panevėžį.
G.Kačkienė sutiko, bet netrukus savo sprendimu labai nusivylė.
Žagarėje, būdavo, kur tik ranka pamosi, visur pažįstami, draugai, su kiekvienu yra apie ką pasikalbėti, ką prisiminti.
O Panevėžys ir dabar jai atrodo šaltas. Nemanė, kad bus taip sunku ir kad jausis vieniša.
Kaimynė kartą nusistebėjo, kodėl ji sveikinasi su nepažįstamais žmonėmis, su jais kalbasi.
„Šnekėčiausi ir su šunimi, jei tik šis mokėtų“, – šypteli šeimininkė.
Vienodų siūti nesutiko
Iš liūdesio moteris pradėjo siūti, ir sielvartas pasimiršo. Įpratusioms rankoms maišelį pasiūti – vienas du, visai nesunku, bet pats įdomumas – sugalvoti, iš kokios medžiagos ir kuo papuošti, su pamušalu ar be, kokios tiktų rankenos. Siūles siuva ne po kartą, o po keletą, kad būtų tvirtas, nesuplyštų.
„Atsigulu ir mąstau, ką dabar siūsiu... Kai galvoje jau aiškus vaizdas, iš ryto atsikėlusi susitvarkau ir sėdu prie siuvimo mašinos“, – aiškina moteris.
Ji įsitikinusi, kad vyresnio amžiaus žmonės gali ir turi rasti sau mielą užsiėmimą. Tuomet nelieka nei vienatvės jausmo, nei slogių minčių, kiekviena diena įgyja prasmę. O tada ir nuotaika giedra, ir sveikata geresnė.
G.Kačkienė buvo gavusi pasiūlymą siūti maišelius pagal užsakymus. Bet moteris pagalvojo, kad turės siūti ne kaip nori, o pagal nurodymus, ir atsisakė. Be to, vienodus siūti būtų jau ne malonumas, o kančia.
Paklausta, ar nebandė siūti dabar labai populiarių skiautinių, tik juokiasi.
„Skiautiniai – jau peckelynė, reikia daug darbo ir kantrybės. O man patinka greitas rezultatas“, – šypsosi kalbėdama.
Širdis atsigauna nuo mažmožių
Moters namuose daugybė smulkmenų ir smulkmenėlių – spintelėse, ant sienų. Akys net raibsta nuo mažmožių.
Jai labai patinka visokie raštai, gėlių motyvai, ypač aguonų. Tik šypsosi korespondentei nusistebėjus, kodėl ne vyšnių – Žagarės simbolių.
Pagalvėlės, suknelė, kuria vilki, – irgi išsiuvinėti įvairiais raštais. Bet tai ne jos darbas.
Sovietmečiu indai būdavo visų vienodi, neįdomūs, užtat, pradėjus veikti antikvarinių daiktų turgums, G.Kačkienės širdis atsigavo.
„Sakydavau, kad einu žvejoti, ir išeidavau ieškoti įspūdingų indų“, – pasakoja moteris.
Čia ji randa mielų puodelių, lėkščių, taurių, cukrinių ar sviestinių. Gražūs indai – antroji aistra po siuvimo.
Sykį ji įsigijo rėmą paveikslui, nes tiesiog labai patiko. Vis svarstė, kokio paveikslo ji norėtų, o kartą pastebėjo išmestą paveikslą. Jame vaizduojami Tristanas ir Izolda.
„Rėmas ir stiklas buvo sudaužyti, o paveikslas sveikas. Tariau sau – tai Dievo dovana“, – šypsosi šeimininkė.
Jos kambaryje – senas, bet puikiai grojantis patefonas, glėbys plokštelių. Būdavo, kad vakare atsigulusi paleidžia muziką ir leidžia mintims plaukti, rimti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Įgudusi siuvėja medžiaginį maišelį viens du – ir susiuva.
2. Senas patefonas dabar jau daug kam yra egzotika.
3. Rastas paveikslas su Tristanu ir Izolda prilygo Dievo dovanai.
4. Jaunystėje moteris mokėjo siūti, bet tai nebuvo pomėgis.
5. Bendrauti mėgstančiai G.Kačkienei malonu, kai žmonės ją pavadina auksaranke.
6–13. Vieniems patinka maišeliai iš tvirto audinio, senos staltiesės ar užtiesalo, kitiems – su papuošimais, nėriniais arba netikėtais, pavyzdžiui, japoniškais motyvais.
A.Švelnos nuotraukos
