„Girdžiu, gerai groji“
Prieš kelerius metus Biržuose koncertavo žinomas pianistas Petras Geniušas.
Atsitiko taip, kad tuo metu, kai prieš koncertą jis miklino rankas, šalia repetavo ir vietos muzikos mokykloje fortepijono klasę lankantis Pijus Valotka. Penktaklasis tada smaginosi grodamas džiazą.
Mokinukas net nepajuto, kai prie jo priėjo nepažįstamas vyras, prisistatė, kas esąs, ir tarė: „Girdžiu, gerai groji...“
Pijaus muzikos mokytoja – jo močiutė Ina Valotkienė tuo metu kaip tik buvo išėjusi išgerti arbatos. Kai ji grįžo, abu suaugusieji nuėjo pasišnekėti. P.Geniušas net nesuabejojo, kad šito vaiko laukia puiki ateitis.
Vėliau tai pakartojo ir kiti žinomi muzikai, o pelnyti tarptautiniai apdovanojimai įvairiuose konkursuose – tarsi papildomas to įrodymas.
Pagavo lankantį krepšinį
Močiutė ir pati jau seniai buvo pajutusi, kad anūkas turi ypatingų gabumų, tik vis neišdrįsdavo garsiai apie tai šaukti. Kita vertus, ji, 30 metų vaikus mokanti muzikos, puikiai žinojo, kad bet koks talentas bus pasmerktas nunykti, jei tik pratisai nelenks nugaros prie instrumento.
Pirmą kartą Pijų jai teko atsikovoti nuo krepšinio. Pradinėse klasėse jis net dvejus metus slapta lankė jo treniruotes. Močiutė klastą užtiko netyčia, kai pamatė krepšį su sportine apranga.
„Tada teko derėtis“, – neslepia I.Valotkienė.
O juk krepšiniui jis irgi tiko. Reakcija, reikalinga tiek muzikoje, tiek ir sporte, – šitam vaikiui buvo tikra prigimties dovana.
O pagundų taigi daug
Dabar Pijus devintokas, be kelių mėnesių – šešiolikmetis vaikinas. Tačiau net ir dabar jis dar tvirtai nežino, ar tikrai pasuks profesionalaus muzikanto keliu. Pagundų yra įvairiausių, o norint siekti karjeros reikia pasiaukoti ir darbui.
„Kalėdų vakaras pas senelius, o močiutė jau ir prašo: „Pijuk, pagrok!“ O man taigi irgi norisi švęsti!“ – juokiasi pašnekovas.
Aišku, jis sugroja visada, kai tik močiutė prašo. Supranta, kad ne tik dėl artimųjų džiaugsmo, bet ir dėl to, kad tai ir gera proga privalomai pirštus pamiklinti.
Slėpdavosi po laiptais
Per tuos beveik 10 metų, kai nuo 6-erių jis ėmė mokytis muzikos, visko buvo. Vaikas vikrus, temperamentingas, visko norintis – pabandyk nusėdėti prie pianino, kai kiti bendraamžiai smaginasi sau kieme.
„Yra ir pabėgęs, pasislėpęs, po laiptais palindęs“, – neslepia močiutė.
Kaip iš ten ištraukdavo, dabar jau nebeatmena. Bet gudrybių visokių tikrai tekdavo imtis.
„Dabar jis mane gudrumu moka paimt“, – šypsosi I.Va- lotkienė ir pasakoja, kaip Pijus moka pralinksminti ją visokiais pasakojimais, anekdotais, kad tik nereikėtų sėsti repetuoti. Tada jai tenka priminti anūkui, kad štai abu visą valandą prašnekėjo, o laiko groti ir neliko.
Iš jos gali siūlus vyti
Tai, kad esi ir močiutė, ir mokytoja kartu – gal net sunkiau. Reikia suderinti ir griežtumą, ir nuolaidumą – vienu metu ir glausti, ir bausti.
„Taip, iš močiutės galima siūlus vyt“, – vaizdingai pakomentuoja anūko pranašumą jų santykiuose I.Valotkienė.
Tačiau moteris turi pripažinti, kad ir pati su juo augo. Kai mokinys stiprus, tenka intensyviai plušėti – rengti jį konkursams, parinkti kūrinius, preciziškai viską šlifuoti.
Dabar I.Valotkienė baigia parengti naują natų knygelę – ją skirs... kam gi daugiau, jei ne anūkui.
Per daug metų – tik du
Mokytoja mena, kad beveik prieš 20 metų turėjo dar vieną labai gabų mokinį. Jį tiesiog nuo pianino tekdavo krapštyt, kaip norėdavo groti.
Tačiau šeima išsikraustė į Šiaulius, o vaikas buvo be galo gabus ir kitiems dalykams – gal net keturis egzaminus vien šimtukais išlaikė. Kiek mokytojai teko girdėti, jis pasirinko karininko kelią ir kariuomenėje padarė didelę karjerą. Kariuomenėje, bet ne muzikoje.
Prašau mokytojos palyginti tą mokinį su jos anūku. Katras talentingesnis?
„Tas buvo be galo darbštus. Bet kažkokios ugnies daugiau turi Pijus“, – nedrąsiai ištaria pašnekovė.
„Skaniau“ už Bachą nieko nėra
Kartais pati mokytoja nebesuvokia, kaip tas jos vaikas šitaip sugeba groti.
Kartą improvizavo. Ansamblis groja, o atėjęs į sceną Pijus bet kurioje koncerto dalyje gali įsijungti ir pataikyti taip puikiai, kad niekas net nepajunta to perėjimo.
„Pijui labai patinka Raimondas Paulas – jis irgi improvizuoja. Ir taip tiksliai! Klausiu jo, kaip jam taip pavyksta. Atsako, kad ir pats nežino“, – prisipažįsta pašnekovė.
Kartais ji net nebežino, kas jam labiau tiktų – rimtoji muzika ar džiazas.
Bet juk ir Bachą jis jau dieviškai groja. Dar penktokiukas jai yra išsitaręs, kad nieko nėra „skaniau“ groti, kaip Bachą.
Betgi jį groti – tai kaip matematikos sunkiausią užduotį atlikti – tol plušėti, kol visus balsus kūrinyje išgirsti.
Pirštą nusilaužęs zulino viena ranka
Jaunasis muzikantas džiaugiasi sėk-mingais praeinančiais metais – iš konkurso Italijoje jis parsivežė pirmos vietos laurus, poroje su kauniete Kotryna Mordaite laimėjo antrą vietą.
Jo močiutė gi atitaria, kad užpraėjusieji buvo dar geresni – dar daugiau būta konkursų, pasirodymų, Paryžiuje pelnyta antroji vieta, o ten irgi buvo suvažiavę daugybės šalių atstovai. Jai net silpna darėsi konkursantų sąrašą išvydus.
Vaikinas pripažįsta, kad renkantis muziko kelią groti teks be jokių atostogų. Pernai štai kurį laiką buvo negrojęs, tai vienam koncertui rengiantis pajuto, jog niekas nebepavyksta. Paskui kelias dienas nieko net nesakydamas močiutei taip uoliai dirbo, kad koncertuoti sėdo jau kaip ir pasirengęs. Bet vis tiek vienoje vietoje suklydo ir pradėjo iš pradžių. Tik, atrodo, niekas net nesuprato. Aišku, išskyrus močiutę.
Prieš keletą metų buvo mažąjį pirštelį susilaužęs. Manot, negrojo? Ne, zulino viena ranka.
Pijus sako, kad tėvai – Lina ir Gintas Valotkos jo prie muzikos nespaudžia, jis pats gali rinktis ką tik nori.
Visi iš eilės groja
Ar iš balos tie vaiko gabumai muzikai?
I.Valotkienė kuklinasi, bet turi prisipažinti, kad išties užaugo su natomis ir klasikinėmis ar liaudiškomis melodijomis.
Jos tėvas Antanas Pipikas plėšdavo armonika, o kartu su jos motina Eugenija gražiausiai grodavo ir dainuodavo. Mama, besirengdama būti pradinių klasių mokytoja, išmoko groti mandolina. Ir dabar šią porą tebelydi muzika.
Sesuo Asta groja akordeonu, moko pradinukus, jai patikėtas visas mažųjų mokinukų muzikinis auklėjimas.
Pati Ina į muzikos mokyklą visada lėkdavo laiminga, o paskui baigė studijas ir tapo fortepijono mokytoja.
Abu jos sūnūs irgi lankė muzikos mokyklą. Gintas virkdo akordeoną, o Ignas susižavėjo kažkada Biržuose koncertavusiais trimitininkais ir jau vaikystėje griebė tik trimitą. Dabar jis – garso režisierius.
Prierašai po nuotraukomis:
1. P.Valotkai daug kas prognozuoja puikią pianisto ateitį.
2. A. ir E. Pipikus visą gyvenimą lydi muzika, tai persidavė ir jų dukterims, anūkams bei proanūkiui.
3. Anūkas ir močiutė – darni muzikantų sąjunga. Nuotr. iš asmeninio albumo
"Panevėžio kraštas", 2019 12 31
