Brangino giminės lizdą
Pasvalio pašonėje, ant vaizdingo Mūšos upės vingio, stūksančiame Vytartų dvare kadaise šmėžavo garsių moterų siluetai.
Čia, savo močiutės Šarlotės Osten Saken Chodakauskienės namuose, dažnai buvodavo pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona Sofija Smetonienė bei jos sesuo Jadvyga Tūbelienė, anuomečio ministro pirmininko Juozo Tūbelio sutuoktinė.
Vytartuose dažna viešnia buvo ir S.Smetonienės krikštamotė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, taip pat iš Chodakauskų giminės. S.Smetonienės senelis ir Bitės tėvas buvo broliai.
Anuomet Vytartų dvaras net pravardžiuotas kilmingų panelių pensionu.
Vytartų ponios davusios toną ir pasvalietėms. Vienos tik madas mėgdžiojo, kitos, kaip tos giminės panelės, troško šviestis ir mokytis.
Sofijai, Jadvygai ir Bitei Vytartai buvę ne šiaip poilsiavietė, o brangintinas giminės lizdas, kuriame vertintas protas bei išsilavinimas.
Samdinių vaikui pasiuvo tautinį kostiumą
Pasvalio krašte Chodakauskų giminė buvo plačiai išsibarsčiusi, bet šįkart mus domina Vytartuose bajorų turėtas dvaras.
Ten mus palydi Pasvalio muziejaus darbuotojos Sigutė Kučienė ir Rasa Lalaitė.
Važiuojant per Mūšos upės tiltą, nuo kurio jau matosi ūksmingi Vytartų dvaro medžiai, muziejininkės prisimena šimtametės pasvalietės Julijos Kalvėnienės pasakojimą. Patys močiutės pasikalbinti jau negalime, ji prieš pusmetį mirė.
J.Kalvėnienės tėvai tarnavo Vytartų dvare.
Pati močiutė, būdama dar vaikas, buvo susidūrusi ir su poniomis, ir su pačiu prezidentu.
Buvo 1928 metai, per Mūšos upę ką tik pastatytas naujas arkinis tiltas ir visas Pasvalys ruošėsi jo atidarymo šventei. Juliją, tuomet dešimtmetę mergaitę, S.Smetonienė ir J.Tūbelienė paėmė į tilto atidarymo šventę. Mergaitei teko laikyti juostą.
Kaimo vaikas tokioms iškilmėms neturėjo tinkamų rūbų, tad ponios Julijai specialiai pasiūdino tautinį kostiumą.
Į tilto atidarymą atvyko ir prezidentas A.Smetona, jis sakė kalbą, paskui perkirpo juostą.
Toji diena mažajai Julijai taip įsirėžė į atmintį, kad visą gyvenimą apie ją vis pasakojo savo vaikams ir anūkams.
Išsimokė siuvėja, bet išvarė į kolūkį
„Julija mums pasakojo, kad privažiavo labai daug žmonių, jai tai padarė didžiulį įspūdį. O bendravimas su prezidentiene ir jos seseria tiesiog pakerėjo. Elegantiškos, puošnios, malonios ponios sužavėjo ir kaime nematytais apdarais. Julija net ėmė pavydėti tų gražiųjų poniškų suknių“, – pokalbį su šimtamete prisiminė muziejininkės.
Gal paveikta tų prisiminimų Julija išėjo mokytis siuvėjos amato. Tik pagal specialybę nedirbo, mat sovietų valdžia plušėti į kolūkį išvarė.
Pernai vasarą, kai J.Kalvėnienė šventė šimtąjį gimtadienį, jos anūkai jubiliatei parengė įspūdingą siurprizą: išnuomojo senovinį automobilį, močiutę kaip tarpukario laikų ponią papuošė skrybėlaite bei kailine apykakle ir iškilmingai ją pervežė per tą patį arkinį tiltą, kurio atidarymo akimirką senoji atmintyje saugojo visą gyvenimą.
„Norėjome išpildyti močiutės vaikystės svajonę nors trumpam pasijusti anų dienų ponia“, – „Panevėžio kraštui“ sakė šimtametės anūkas.
Ponišką gyvenimą liudija tik durys
Dvarvietę pasiekiame duobėtu ir užžėlusiu keliuku.
Dabar gi Vytartų dvare nebėra jokios gyvybės. Pastatas avarinės būklės, lankytojai į jį neįleidžiami.
Prieš rūmo paradinį įėjimą auganti šimtamečių liepų ir kaštonų alėja atsimuša į tankiai sužėlusius šeivamedžių ir kitokius krūmus. Už jų turėtų būti upė, bet vandens nesimato.
Seniūnija kartkartėm nušienauja plotą aplink pastatą, nes, nors dvaras ir apleistas, jį vis tiek atranda turistai. Toji vieta turi kažkokią trauką.
Paradinės namo durys ne užrakintos, o užrištos laidu. Labai norint jį įmanoma atnarplioti ir pažvelgti vidun.
„Jei bus spyna, ją būtinai nuplėš“, – ironizuoja muziejininkės.
Pravėrus lauko duris žvilgsnis atsimuša į tikrą meno kūrinį: aukštas, dvivėres, ypatingai drožinėtas duris, iš prieškambario vedusias į gyvenamuosius kambarius. Likusi ir senovinė žalvarinė rankena su užraktu. Gražiosios durys – bene vienintelis neblogai išsilaikęs poniško gyvenimo liudininkas, daugiau nebėra į ką žiūrėti, lubos kambariuose įgriuvusios, sienos sueižėjusios, koklinės krosnys pusiau iširusios.
Turėjo išmokėti dalis
Dvaro gyventojų istorijas geriausiai žino Kaune gyvenantis Saulius Žaldokas, Chodakauskų giminės palikuonis. Jo prosenelis buvo senosios dvarininkės Šarlotės Osten Saken sūnus Jonas Andrius Chodakauskas, iš motinos ir paveldėjęs Vytartų dvarą.
Tik tai nebuvęs didelis turtas, nes pagal sutartį savininkas privalėjo išmokėti dalis 8 broliams ir seserims. Iki mirties skolų atiduoti taip ir nespėjo.
S.Žaldoko prosenelis apdairiai prieš žemės reformą vaikams ir anūkams išdalino žemes, visiems užrašė po 51 hektarą ir taip išvengė dvaro valdų nusavinimo. Vykdant žemės reformą prie dvarų galėjo likti ne daugiau kaip 80 ha, visa, kas buvo viršaus, atitekdavo valstybei.
Pasak S.Žaldoko, paskutinis dvaro šeimininkas 1936 metais jį pardavė Pasvalio savivaldybei. Dvare buvo įkurta pradžios mokykla.
Sovietai dvarą nacionalizavo. Po karo jame pradėjo veikti septynmetė, paskui aštuonmetė mokykla. Dvare buvo apgyvendintos ir mokytojų šeimos. Mokykla uždaryta 1967 metais.
Visa giminė išsimokslinusi
S.Žaldokas papasakojo ir apie garsiąsias giminės moteris.
Dvarininkė Šarlotė ir jos sesuo Cecilija buvo labai apsišvietusios moterys, abi mokytojos. Cecilija mokytojavo Mintaujos gimnazijoje.
Vienus metus Vytartuose gyveno Bitė, tuomet ji buvo dar paauglė, antros eilės močiutė ir teta ją visą žiemą mokė, ruošė stoti į gimnaziją.
Šarlotė su vyru Aleksandru užaugino 9 vaikus, tad artimųjų būrys buvo didelis, S.Smetonienė ir J.Tūbelienė turėjo daug tetų, dėdžių, pusbrolių ir pusseserių. Giminė buvo drauginga, gražiai sueidavo ir su tolimesniais giminaičiais.
Šarlotės dukra Marija Joana yra S.Smetonienės motina. Ji ištekėjo už pusbrolio Kazimiero Chodakausko. Tam buvo gautas specialus popiežiaus leidimas.
S.Smetonienės tėvai po tuoktuvių išsinuomojo netoliese, Pakruojo rajone, buvusį Gavenonių dvarą, ten prezidentienė bei jos sesuo ir augo.
Tačiau jaunosios panelės dažnai atvykdavo pas močiutę Šarlotę. Kadangi ši buvo vokietė, vokiškai laisvai kalbėjo ir jos vaikai bei vaikaitės.
Vytartų dvaras nebuvo prašmatnus, dvarininkai turtais nesišvaistė, čia labiau buvo vertinamas išsimokslinimas. Šios Chodakauskų giminės atšakos palikuonys tapo gydytojais, mokslininkais. Dvarininkės Šarlotės sūnus Liudvikas Chodakauskas, apsigynęs biologijos mokslų daktaro laipsnį, įkūrė Likėnų gydyklą.
Dvare sklandė ir tautinio judėjimo idėjos
„Sakoma, kad Vytartuose buvo gaminamas ypatingas vynas, suvažiavusios pusseserės jo ragaudavo“, – atskleidė S.Žaldokas.
Sofija ir Jadvyga, kaip ir priklausė dvarininkų vaikams, buvo mokomos muzikuoti, šokti, krimsti užsienio kalbas, užsiimti rankdarbiais. Jų tėvai daug bendravo su į tautinį lietuvių sąjūdį įsitraukusia bajorija, tad ir abi panelės užsikrėtė lietuvių tautinio judėjimo idėjomis.
Viešint Vytartuose tikriausiai buvo leidžiamasi į karštas diskusijas lietuvybės tema, ypač tuomet, kai čia atvykdavo ir Bitė.
„Bitė į nacionalinį judėjimą įtraukė ir jauniausią Šarlotės sūnų Boleslovą, senoji dėl to išgyveno“, – pasakojo S.Žaldokas.
S.Žaldokas prisipažino, kad faktus apie gyvenimą Vytartų dvare jis po kruopelę rinko archyvuose, o ne išgirdo iš giminaičių. Apie bajoriškas šaknis ir ryšius su dvarininkais ilgus metus jo artimieji nieko nepasakojo.
„Mano seneliai ir tėvai buvo išvežti į Sibirą. Senelis, Jonas Žaldokas, buvo Pasvalio pašto viršininkas, močiutė, Bronislava Chodakauskaitė, Pasvalio valsčiuje dirbo buhaltere. Patyrę stalinines represijas kaipgi jie galėjo ką nors pasakoti?“ – kalbėjo S.Žaldokas.
Protėvių valdų išpirkti nepanoro
Vytartų dvaras nebuvo grąžintas Chodakauskų giminės paveldėtojams, jis priklauso Pasvalio savivaldybei. Dvaro pastatas nėra valstybės saugomas paveldo objektas.
Aplinkinių kaimų bendruomenės ne kartą kėlė mintį, kaip dvarą prikelti, siūlė jį suremontavus čia įkurti pasvaliečių namus, erdvę jaunimo organizacijoms, kultūros ir meno renginiams ar kitaip pritaikyti visuomenės reikmėms.
Prieš dešimtmetį Tetirvinų kaimo bendruomenės vadovas Algirdas Mulevičius dvarvietėje organizavo talką.
Išdaužyti langai buvo užkalti medžio drožlių plokštėmis, vaikai ant jų buvo sukabinę piešinius. Po talkos buvo surinkta daugiau nei šimtas žmonių parašų, raštiškai išdėstytas dvaro gaivinimo planas ir medžiaga nusiųsta Pasvalio merui bei Seimo nariams.
Reikalai niekaip nepajudėjo, entuziastams buvo pasakyta – nėra lėšų.
Šiuo metu Vytartų dvarą ruošiamasi parduoti aukcione, vyksta žemės dokumentų tvarkymas.
Prieš pusantro mėnesio į dvarvietę buvo atvykęs Chodakauskų giminės palikuonis Kentas Robertsonas iš Kanados. Jis yra S.Smetonienės brolio, karininko Romano Chodakausko, anūkas.
Vyras apžiūrėjo buvusias protėvių valdas, tačiau tik tiek. Jis nepareiškė ketinimų dvarą išpirkti.
„Tai bent“
Senutė prikaišiojo taip, kaip tik ji viena mokėjo
G.Petkevičaitė-Bitė savo prisiminimuose apie Vytartų dvaro šeimininkę Šarlotę rašė: „Antra bobutė Chodakauskienė, Aleksandro žmona, labai mokslinta, doras žmogus, neapsakomai maloni tarnams, namiškiams, bet aristokratė vokietė... Šiek tiek buvo paskui manimi nepatenkinta, kad jos jauniausias sūnus, mano dėdė Boleslovas, dėjosi prie mūsų tautinio judėjimo. Prikaišiojo truputį man, bet taip švelniai, kaip tik ji viena mokėjo. Senutė bijojo žandarų, kratų ir t. t.“
Filmą apie Vytartų dvarą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.