Miškai ir ežerai glaudė, bet nepaslėpė
Kai nuo žvyrkelio pažiūri – vienoj pusėj žaliuoja Roblių miškas, kitoj kaimą lanku juosia ūksminga giria – Salagiris.
Jiems kelią tarsi pastoja Petriošiškio, Užusienio, toliau – Dviragio ežeras.
O ir kaiman vedantis kelias ne kažin koks, o tik dulkėtas vieškelis. Regis, be didelio reikalo į tokį užkampį ir neužmestum akies.
Anksčiau nedideli ūkeliai buvo išsimėtę palei abi pamiškes. Dabar tų sodybų anei žymės nelikusios, kaimas „susitraukęs“, tik palei kelią dar gyvybe šviečia kelios sodybos.
Kiek tolėliau į laukus boluoja išskirtinai didelis ir gražus Lašų giminės namas. Jo langai apkraštuoti baltais drožiniais.
Tai tų pačių Lašų, kuriuos sovietiniai pakalikai užkalė gyvuliniuose vagonuose ir išdardino į Sibirą.
Namai, deja, jau tušti – jų šeimininkė Danutė Lašaitė mirė prieš dešimtmetį.
Suktelime į šoną, kur už kelių dešimčių metrų stovi jos brolio – 85 metų Prano Lašo šeimos namai.
Jis vienintelis likęs gyvas tremtinių šeimos narys.
Kaip šuva taikėsi įkąsti
Pamačiusios svetimus, kieme piktai sugagena būrys pilkų žąsų. Iš daržinės galvą iškiša ir pats šeimininkas. Kviečia sėstis lauke ant suolelio, atokaitoje, kad pasimėgautume paskutine rudens šiluma.
Kad papasakotų apie tremtį, P.Lašui nereikia iš anksto ruoštis: kiekviena akimirka tebėra gyva.
„Kodėl mus išvežė? Kad buvo skundikų, kad buvom netinkami sovietų valdžiai“, – tremtinys žodžių į vatą nevynioja.
Skundiko vardo niekas garsiai neištarė, tačiau visas kaimas numanė, kas Lašus įdavė.
„Jis traktorininku dirbo, pyko ant tėvelio dėl pinigų. Visi matėm, kad anas kaip šuva nori kąsti, tai senelis jam dviratį atidavė, o jis anuomet beveik kaip karvė kainavo. Bet tai neišgelbėjo. Buvo sovietų valdžios pataikūnas, dirbo skundiko darbą“, – pasakoja P.Lašas.
Tiesa, prasidėjus vežimams sklandė kalbos, kad yra netrumpas sąrašas, ką iš šitų apylinkių veš, buvo nusitaikyta į turtingesnius ūkininkus. Iš Nevierių ketinta tremti Andriuškevičių šeimą, jie turėjo samdinių, vyras buvo Amerikoje ir ten pinigų užsidirbo.
„Toji šeima, laimė, spėjo pasislėpti, o planą čekistams vykdyt reikėjo, tai ėmė, ką skundikas nurodė“, – sakė tremtinys.
Gaila svetimam krašte praleistų metų, sunkiausiems darbams atiduotos sveikatos, tačiau tremtinys mano, kad jų šeimą užklupo ne pati žiauriausia dalia.
„Žinai gi, koks galingas skrebinčių amžius buvo! Mus tik išvežė, o kitus žudė, štikais užbadė“, – apie baisųjį laiką kalba jis.
Kaimynai įdėjo duonos kepalą
Neganda Lašus užklupo 1949 metų kovą.
„Buvo gražus sekmadienis, sėdėjom visa šeima prie stalo, matom pro langą – atjoja 3 raiteliai, suka tiesiai į mūsų keliuką. Ir prašneko: „Ruoškitės Sibiran!“ Tėvui liepė tuojau pat kinkyt arklius į vežimus“, – vyras pasakojo apie šiurpiausią jų šeimos gyvenimo akimirką.
Krauti į vežimą nelabai buvę ką, Lašai statėsi namus, visus pinigus statyboms buvo išleidę, neturėjo nei šiltesnių drabužių, nei maisto atsargų.
Namie rado tik mažą lašinių bryzelį. Kaimynai įdavė duonos kepalą. Iš savo atsargų įsidėjo maišelį grūdų.
Į vežimą sėdo tėvas Kazimieras, mama Teresė, sąnarių liga serganti 21 metų sesuo Danutė, 5 metų broliukas Tomas ir jis, 16-metis Pranas.
Kartu gyveno ir bobutė, mamos motina, bet kadangi jos buvo kita pavardė, čekistai nesusigaudė, jog šioji tos pačios giminės.
„Gal ir ją būtų vežę, bet maldavom, kad bobutės neimtų, paliktų savoj šaly numirti, bet va – seserį invalidę paėmė“, – atsidūsta pasakotojas.
Išvardijo visas nelaimingas šeimas
Šeimą arkliu nugabeno į Kamajus, per naktį palaikė „skrebinčiuje“, o rytą išvežė į Rokiškį.
Paleido geležinkelio stotyje, kur perone rikiavosi minia žmonių su maišais.
Nakvoti teko ten, kur stovi, drėgmėje ir šaltyje, perone ant maišų.
Rytą sulaipino į vagonus. Jų vagonas buvo pažymėtas 50-uoju numeriu.
Tilpo 6 šeimos, iš viso 27 žmonės, visi – smulkūs žemdirbiai su mažais vaikais.
Vagoną užkalė.
Duris atkabino tik baigiant pervažiuoti Baltarusiją, kai Lietuva jau buvo toli likusi.
„Pirmą maisto davinį davė Oršoje. Prisimenu rusų kareivių šūksnius: dva viedra i miešok (du kibirai ir maišas). Ten buvo duona ir „zupė“. Davinys visai parai visam vagonui“, – pasakoja P.Lašas.
Vyras išvardina visus tremties bendrakeleivius: 5 Lašų šeimos nariai, 5 Kazanavičiai, 5 Balčiūnai, dvi Narbutų šeimos po 5 ir 3 asmenis ir 4 Malciai.
Dieną naktį traukinys riedėjo mėnesį.
Kur stabtelėdavo, geležinkelininkai sakydavo, kad čia jau prariedėjo ne vienas lietuvių prikimštas ešelonas.
Vežamuosius apstojo utėlės, nes nebuvo kur nusiprausti.
Galutinė stotis – Irkutskas. Iš ten dar kelionė barža Angoros upe, paskui 50 kilometrų – paliegusiais tenykščių kolūkių arkliais.
Ant galvų krito tarakonai ir blakės
Atgabeno juos visus į Kaminsko gyvenvietę.
Vietiniai gyventojai – buriatai. Jie į lietuvius žiūrėjo užjaučiamai.
Tremtiniams buvo leista kurtis tuščiuose namukuose. Tie išsimėtę be tvarkos, vietovė kalnuota, tolumoje matyti dunksantys miškai.
Lašų šeimai nurodė kurtis lietuviškos pirtelės dydžio trobelėje. Laimė, joje buvo krosnelė.
„Įėjau vidun, tarakonai net šnypščia, tiek jų daug, blakės nuo lubų krenta“, – pirmą įspūdį prisiminė pašnekovas.
Tėvą ir 16-metį sūnų pristatė prie kolūkio darbų, pirmą vasarą dalgiais pjovė šieną.
Apmokėjimo jokio, už mėnesio darbadienius – 10 kilogramų miltų maišas. Ir sukis kaip nori. Davinys tik dirbantiems, o ligotiems ir vaikams – nieko.
„Sesuo Danutė dėl ligos dirbti negalėjo, mama su mažu broliu namie. Žemės buvo, leido susikasti, tai mama sodino, ką tik galėjo. Rudenį mus su tėveliu išsiuntė miško kirsti, ten išsikasėm žeminę nakvynei. Namie jokių malkų nebuvo, mama eidavo iš paupio kirsti karklų, kad kaip nors žiemą ištvertų, būdavo, šaltis paspaudžia ir iki 50 laipsnių“, – pasakojo nevierietis.
Iš kolūkio teko išsipirkti savo namus
Kitąmet šeima persikraustė į vos didesnę gryčiukę, kur gretimai gyveno dvi lietuvių šeimos.
P.Lašui kolūkyje teko vežioti žibalą traktoriams, krauti po 50 kilogramų sveriančius grūdų maišus.
„Per dešimt tremties metų iš kolūkio negavau nė kapeikos, „mokėdavo“ miltais arba arkliena“, – sako jis.
Gyvenimas vos vos prašviesėjo, kai tėvas ir sūnus gavo darbo prie naujai statomos kolūkio hidroelektrinės, jaučiais vežiodavo žemes pylimui. Tai jau buvo laikoma valdišku darbu, mokėjo už jį pinigus. Šeima išgalėjo nusipirkti ožką.
„Tėveliai buvo labai darbštūs. Aš tik 4 skyrius baigiau, daugiau mokytis tėvelis neleido, išvarė nuo 12 metų žemės art. O buvau nedurnas, galėjau mokytis. Visus ūkio darbus mokėjau. Nors buvau paauglys, Sibire viską dirbau su vyrais“, – prisimena P.Lašas.
Pavasarį, kai tik nuleisdavo sniegą, mama eidavo į rudenį nupjautus laukus ir rinkdavo užsilikusias varpas, iš jų išrankiodavo grūdus ir virdavo šeimai valgyt.
Vienas tremtinys, nuo didelio bado vaduodamas šeimą, pavogė maišą kolūkio grūdų, gavo 10 metų kalėjimo.
„Ilgėjomės Lietuvos neapsakomai. Idealizavau gimtinę, įsivaizdavau, kad čia mūsų išskėstomis rankomis laukia. Po Stalino mirties gavom žinią, kad galėsim grįžti, bet užtruko, kol gavom leidimus, grįžom 1958 metais. Iki kelionės namo skaičiavom dienas ir valandas. Galop grįžom. Mūsų namus kolūkis buvo paėmęs, turėjom išsipirkti, tėvelis sumokėjo Sibire taip sunkiai sutaupytus kelis šimtus rublių. Palikom naujus namus, o grįžę radom trobas begriūvančias, be stogo, teko daug dirbti, kad viską sutaisytume. Ir mūsų čia niekas nelaukė, nes čia juk irgi buvo sovietinė santvarka“, – apie grįžimą P.Lašas kalba su ašarom akyse.
Tremtis grįžta sapnais
Gimtojo kaimo žmonės į tremtinius nežiūrėjo skersai, tačiau kolūkio valdžia grįžusiesiems iš Sibiro prielankumo nerodė.
P.Lašas įsidarbino sezoniniu darbininku melioracijoje, vėliau gavo kombainininko vietą, tėvas gavo darbo prie fermų, brolį priėmė į mechanines dirbtuves.
Sovietinėje Lietuvoje niekam nerūpėjo, kad sesuo Danutė invalidė, išsukiotais sąnariais, ją išvarė dirbti, pristatė melžti karvių.
„Kaip grįžau iš Sibiro, tai niekur iš Nevierių ir nebuvau išvažiavęs, čia ir numirsiu“, – sako tremtinys.
P.Lašas prisipažįsta, kad su metais sapnuose vis dažniau ima regėti tremties vietas, prieš akis iškyla tenykščiai kalnuoti peizažai, gaivus speiguotų žiemų oras, pusnim užverstos buriatiškos trobelės.
Filmą apie Nevierių kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.