Gal ir pensiono nebūtų
Rokiškio rajone esantis Skemų kaimas daugeliui žinomas tik dėl čia esančių socialinės globos namų žmonėms su protine ir psichikos negalia. Vietiniai juos iš įpročio tebevadina pensionu. Pastarasis gyvuoja jau devintą dešimtį metų.
Rokiškietis, buvęs geodezininkas Pranas Motuzas, apie Skemus žino gerokai daugiau. Vyras gimė ir užaugo netoli Skemų esančiame Vyžeičių kaime. Jis labai domisi savo krašto istorija. Kraštotyrininkas yra knygos „Tarp Rokiškio ir Obelių: kaimai ir žmonės“ vienas sudarytojų.
„Jei ne čia buvę dvaro palivarkai, gal šiandien Skemuose ir pensiono nebūtų“, – svarsto jis.
Išliko tik tvartų liekanos
P.Motuzas pasisiūlė mus palydėti į Skemus ir pakeliui papasakoti šios vietovės istoriją.
Priartėjus prie Skemų vyras mostelėjo ranka į suartą lauką.
„Va čia, ant kalvos, keli šimtai metrų į pietus nuo kelio Skemai–Piepaliai, buvo Rokiškio dvaro palivarkas, žmonių vadinamas dvaru“, – pasakojo palydovas.
Vadinamojo dvaro neliko nė žymės. Skemų kaime palivarko laikus mena tik dviejų fermų griuvėsiai. Dar matyti raudono mūro senovinių plytų fragmentai.
Rokiškio kraštotyros muziejaus duomenimis, Skemų dvarvietės teritorija buvo tiriama dar 1944 metais. Vienas iš vietos gyventojų pranešė, kad šioje vietoje jis jau ne pirmą sykį randa įvairių koklių, puodų, monetų. Žmogus radinius lyg ir perdavęs Rokiškio muziejui, bet darbuotojai sako, kad jų čia niekada nebuvę ir nėra.
Rado žalvarinių žiedų
Vėlesniais laikais Skemų dvarvietėje irgi buvo atliekami kasinėjimai. 1994 metais rasta duobė, pilna koklių duženų. Joje būta ir kelių sveikų, žaliai glazūruotų, herbinių koklių. Taip pat rasta monetų, žalvarinių žiedų, žalvarinis šaukštas.
Iš radinių istorikai sprendžia, kad dvarvietėje jau buvo gyvenama XVII a. I pusėje – XVIII amžiuje.
Daugiausia žinių apie Skemų dvarvietę, tiksliau – Rokiškio dvaro palivarką išliko jame 1918–1919 metais administratoriumi dirbusio rašytojo Juozo Švaisto dėka. Jis buvo tarsi palivarko metraštininkas, išleido prisiminimų knygą apie palivarko ir jo apylinkių žmonių gyvenimą.
Elgetoms rado vietą
Pasak P.Motuzo, prieš Pirmąjį pasaulinį karą Skemų palivarkas buvo klestintis ūkis, priklausęs Rokiškio grafams Pšezdieckiams.
Dvaras turėjo daug žemės, padargų, gyvulių, tarp jų kelias dešimtis darbinių arklių. Pagrindiniai produktai, kuriuos palivarkas parduodavo, – pienas ir javai.
Kraštotyrininkas pasakojo, kad dabartinių socialinės globos namų pastatai kadaise irgi priklausė palivarkui.
Pasakojama, kad Rokiškio grafienė Marija Pšezdiecka mieste surinko elgetas ir atkėlė juos į Skemus, kad negadintų miesto vaizdo. Varguoliai buvo apgyvendinti palivarkui priklausančiuose pastatuose ir įdarbinti ūkyje.
„Tai buvo protingas sprendimas. Gaila, kad dabar elgetos nebenori dirbti“, – juokavo vyras.
P.Motuzas pasakojo, kad pastatai, kuriuose dabar veikia globos namai, buvo kelis kartus rekonstruoti.
„Jie atrodo visiškai kitaip nei tuomet, kai buvau vaikas, ką jau kalbėti apie dar ankstesnius laikus“, – kalbėjo pašnekovas.
P.Motuzas pamena, kad po karo jis su tėvais dažnai atvažiuodavo melstis prie dabartinio pagrindinio pensiono pastato. Galinėje jo sienoje buvo niša, joje stovėjo Marijos skulptūra.
Psichochronikų namai
Anot kraštotyrininko, globos namai savo gyvavimą pradėjo skaičiuoti nuo1936 metų, kai čia buvo įkurti senelių namai. Juose sanitarėmis, virtuvės, skalbyklos, pagalbinio ūkio darbininkais daugiausia dirbo aplinkinių kaimų jaunimas.
Pasakojama, kad darbuotojai stengdavosi praskaidrinti globotinių kasdienybę, rengdavo įvairius pasirodymus – šokdavo, dainuodavo, vaidindavo.
Baigiantis karui senelių namai tapo Skemų invalidų namais. 1968 metais invalidų namai buvo pervadinti į Skemų psichochronikų invalidų namus. Tuo metu buvusio dvaro palivarko pastatuose gyveno apie 300 neįgaliųjų.
Stipresnieji privalėjo dirbti įstaigos ūkyje, o šis buvo nemažas. Vadinamieji invalidų namai turėjo pagalbinį ūkį – 137 ha žemės, augino bulves, daržoves, dalis žemės buvo užleista ganyklomis, laikė karves, kiaules. Pagalbinis ūkis gyvavo ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, iki pat 1998 metų.
1975 m. psichochronikų invalidų namai reorganizuoti į psichoneurologijos internatą ir taip vadinosi iki 1990 metų. Vėliau įstaiga vadinosi pensionu, kol galiausiai tapo socialinės globos namais.
Krašte kūrėsi persikėlėliai
P.Motuzo žiniomis, istoriniuose šaltiniuose Skemų kaimo vardas pirmą kartą paminėtas 1565 metais. Kaimas pavadinimą gavo nuo Anykščių rajone esančio Skiemonių miestelio. Mat XV amžiuje, po Žalgirio mūšio, į dabartines Rokiškio rajono apylinkes pradėjo keltis gyventojai iš kitų vietovių. Jie kirsdavo čia medžius ir apsigyvendavo vadinamuosiuose „degymuose“. Savo kaimus jie pavadindavo pagal vietovių, iš kurių buvo atsikėlę, pavadinimus.
Atvykėliai iš Anykščių rajone esančio Skiemonių miestelio apylinkių vadinosi skiemoniečiais, vėliau skemiečiais, o kaimas pavadintas Skemais.
Mirtis nepalaidojo svajonės
P.Motuzas prisipažino, kad apie savąjį kraštą tiek nebūtų sužinojęs, jei ne žiemietė, bičiulė, amžiną atilsį dailininkė ir kraštotyrininkė Aldona Laguckaitė-Varnienė, žinomo dailininko Eriko Varno žmona.
Visą gyvenimą dirbusi kultūros ir meno srityje, ji taip pat triūsė kraštotyros baruose. Šviesuolė menininkė surinko daug medžiagos apie vietoves ir žmones tarp Rokiškio ir Obelių.
Pasak P.Motuzo, nuo 1964 metų Vilniuje gyvenusi dailininkė savo gimtajame krašte praleisdavo ištisas vasaras, po kruopelytę rinko žmonių prisiminimus. Jei vertingų žinių galintis suteikti pašnekovas gyvendavo Panevėžy ar kitame mieste, važiuodavo ir ten.
Moteris ketino išleisti knygą apie savo gimtąjį kraštą, tačiau 2011 metų vasarį eidama 80-uosius mirė. Kažin, ar jos svajonė būtų išsipildžiusi, jei ne P.Motuzas, jo žemietis matematikas Vilius Stakėnas ir kraštotyrininkė, literatė Zita Stalauskienė.
Jie ėmėsi iniciatyvos, kad velionės menininkės troškimas virstų realybe. Praėjus metams po jos mirties dienos šviesą išvydo knyga „Tarp Rokiškio ir Obelių: kaimai ir žmonės“.
Stalinui portrete išbadė akis, skubėjo jį perpiešti
Ant knygos viršelio – A.Laguckaitės-Varnienės paveikslo su jos gimtojo krašto vaizdu nuotrauka.
Tėviškės vaizdai dominuoja daugelyje jos tapytų paveikslų. Dailininkė garsėjo ir kaip talentinga papuošalų iš gintaro kūrėja. Jos darbai buvo eksponuojami daugelyje parodų ir užsienyje.
Rokiškietis prisiminė ir vieną kuriozišką atsitikimą menininkei dar dirbant savajame krašte, Obeliuose. Miestelio berniokai, galbūt ir jos pažįstami, suniokojo Stalino portretą: išbadė akis, suterliojo ir suplėšė.
Pasak vyro, jeigu apie tai būtų sužinoję saugumiečiai, jaunuoliai būtų ilgiems metams ištremti į Sibirą. Laimė, Obeliuose dailininke apipavidalintoja dirbusi tuomet dar jaunutė ir netekėjusi A.Laguckaitė per naktį perpiešė Stalino portretą ir pakabino į vietą.
P.Motuzas sakė, kad išleidus knygą palengvėjo ant širdies – bičiulės triūsas nenuėjo veltui.
