Bijojo, kad širdis sustos
„Nevėžninkų dvare ir koplytėlėje kadaise gyvenimas virė visu pajėgumu, o dabar tai Dievo užmirštas kampelis“, – apgailestavo Panevėžio rajone, Papušių kaime, gyvenantis Kazimieras Jucevičius.
Paskutinė dvaro savininkė Vladislava Eidrigevičienė-Maciejauskienė, Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukusi į Vakarus, daugiau taip ir negrįžo.
K.Jucevičius pasakojo, kad, statant nuotekų valymo įrenginius Papušių kaime, iš savininkų buvo nupirkta dalis žemės, bet dabartinė šeimininkė, dabar – Špokas pavarde, neatvažiavo ir dokumentų tvarkyti.
„Girdėjau kalbant, kad pabijojo, jog širdis neatlaikys“, – prisiminė K.Jucevičius.
Gal ji ir buvo teisi – dvaras supleškėjęs iki pamatų, ir iš jo nė žymės nelikę. Koplytėlės vaizdas irgi spaudžia ašarą. Nei durų, nei langų, nei lubų. Vien šabakštynai, šiukšlės ir motorolerių paliktos vėžės. Čia, į kultūros paveldo sąrašą įtrauktoje koplyčioje, nuošalioje vietoje, prieglobstį surado prašalaičiai, nevaldomų linksmybių trokštantis jaunimas.
O juk gyventojai prisimena koplytėlės ornamentus ir freskas, sakyklą, iš kurios kunigas sakydavo pamokslą, apskritimą ir balandį lubose, altorių su Aušros vartų Marijos atvaizdu.
Dabar, lenkų kalba perskaičius vos įžiūrimą užrašą, kviečiantį šlovinti Aukščiausiąjį, belieka atsidusti.
Stebuklui prilygo elektra
K.Jucevičius yra gyvenęs visai šalia Nevėžninkų dvaro ir likęs bene vienintelis, galintis pasidalyti prisiminimais.
Mat ir dvare sovietmečiu įkurdintos šeimos, ir kiti nevėžninkiečiai – kas mirė, kas išsikėlė pas vaikus, į kitas vietoves.
Kai K.Jucevičius buvo pradinukas, mokytoja juos atvedė į koplytėlę, kad vaikai savo akimis išvystų tuo metu stebuklui prilygusį dalyką. Ne, ne šventą paveikslą ar statulą, o – elektrą. Koplytėlėje veikė elektra.
„Prisimenu, stovėjo variklis, dyzelis, generatorius – o viskas ūžia, net baisu. Vakarais jis apšviesdavo už puskilometrio stovėjusį dvarą“, – kalbėjo K.Jucevičius.
Vėliau, jau gerokai ūgtelėjęs, K.Jucevičius, kaip ir aplinkinis jaunimas, ateidavo žiūrėti kino. Rinkdavosi pulkai iš Naujamiesčio, Upytės.
Kinas – kaip kinas, bet juk po kino – šokiai! Ir pats K.Jucevičius čia susiburkavo su būsima žmona.
Karstą parnešė šešiese
K.Jucevičius pasakojo apie išniekintą dvarininkų atminimą.
Maciejausko sūnus miręs gyvendamas Šveicarijoje ir labai jaunas – vos 21 metų. Cinkuotą karstą su palaikais parvežęs traukinys iki Berčiūnų. Iš ten šeši vyrai jį parnešę į Nevėžninkus.
Ateidavęs gydytojas ir suleisdavęs kažkokių vaistų, kad kūnas nesugestų. Po mišių karstas būdavęs atidengiamas.
Kai numirė ir tėvas, prie bažnytėlės buvusi sumūryta kripta, abiejų palaikai pernešti į ją. Tik sūnus – cinkuotame karste, tėvas – ąžuoliniame, su didelėmis rankenomis.
Per karą sovietai kriptą išdaužė, suniokojo. Visur landžiojantys vaikai surasdavę ir karsto liekanų, ir žmonių kaulų.
K.Jucevičius sakė negirdėjęs, kad dvarininkų palaikai būtų buvę žmoniškai palaidoti. Bet kituose šaltiniuose teigiama, kad giminaičiai mirusiųjų ramybe pasirūpino, palaidojo Naujamiestyje.
Lakstė, karves melžė
Sovietų valdžia dvaro pastate buvo įkurdinusi šešias šeimas, kumetyne – dar tiek pat. Nevėžninkuose buvo auginamos vištos, karvės, buliai. Didelėje ir ilgoje fermoje gyvulius laikydavo ir gyventojai.
Buvo šiltnamiai, iš juose prisirpusių pomidorų buvo gaminami konservai.
„Visi, prisimenu, tik dirba, laksto, karves melžia, pieną neša“, – kalbėjo K.Jucevičius. Čia pat veikė ir parduotuvė.
Koplyčia buvo naudojama ne pagal paskirtį – kaip elektrinė, o vėliau kaip trąšų sandėlis, bet – bent minimaliai prižiūrima ir tvarkoma.
Basakojis saugojo koplyčią
O kaipgi su gandais, kad koplyčioje vaidenasi?
„Eikit, kur jau ten vaidenasi? Kas ten vaidenasi? Taigi bažnytėlėje buvo įsikūręs toks žmogelis vienu metu. Krosnį pasimūrijo, kaminą į lauką išvedė – gyveno ir jokie vaiduokliai nelankė“, – juokėsi K.Jucevičius.
Jis prisiminė, kad koplyčioje yra gyvenęs ir kunigėliu bei vienuoliu jo vadintas jaunas vyras.
„Jis buvo davęs kažkokius įžadus. Įsikūrė kitoje koplyčios pusėje. Iš griaunamų fermų prisinešė lentų ir plytų, krosnį irgi susimūrijo“, – kalbėjo K.Jucevičius.
Žmonės greit prie jo pripratę, nors turėjo tik vienus rūbus, o jau pavasarį, vos nutirpus sniegui, basas eidavo į miestą.
K.Jucevičius pakviesdavęs užkąsti, pavaišindavęs agurkais ir lašiniais, bet pasiūlius įsidėti kitai dienai, vyras padėkodavo ir atsisakydavo – tokie jo įžadai.
Apie šį jauną vyrą – fotografą, verslininką Renaldą Puroną jau esame ir mes rašę. Dabar jis gyvena įprastą pasaulietinį gyvenimą.
O štai šiam vyrui apleidus koplytėlę ir prasidėjusi visokia velniava – jaunimas ėmė rinktis linksmintis – su alkoholiu, laužais, narkotikais. Tad visai nekeista, kad vieną kartą ugnis įsiplieskė ir bažnyčioje.
Mano pašnekovas svarstė, kad saugoti ir atstatinėti koplyčią būtų verta, jei joje kas nors gyventų. Antraip vieną dieną duris įdėsi, kitą – rasi išlaužytas.
Pakeliui į Nevėžninkus gyvenančios Petronėlė Škutienė, Regina Veckienė ir Aldona Povilauskienė patikino, kad dar prieš kelerius metus koplytėlės link mašinos nuolat važiuodavo. Bet jau kuris laikas įsivyravo ramybė.
Filmą apie Nevėžninkų kaimą Panevėžio rajone žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
