Lyg pakylėta nuo žemės
Joks jis užkampis – visai šalia autostrados raudonplytės Šv. Jėzaus vardo Šilų bažnyčios bokštai matyti iš tolo. Nors patį kaimą gožia medžiai, Dievo namai tarsi pasistiebę aukščiau, virš vešlių lajų. O ir pati bažnyčia tarytum kilstelėta nuo plokščios lygumos, pastatyta ant smėlėto kalnelio.
Dabartiniai Dievo namai sumūryti prieš 109 metus, ankstesnieji gi buvę mediniai.
Vietiniai jau net nežino, natūralus tas kalnelis ar ne. Gal prieš 240 metų, kai čia išaugo pirmoji bažnytėlė, pakilimą tam tyčia supylė.
Ilgus metus bažnyčios šventoriuje stovėjo garsiojo senovinės lietuvių kryždirbystės tradicijų nešėjo Vinco Svirskio kūrinys, jis išdrožtas prieš 134 metus ir priskiriamas valstybės saugomiems mažosios architektūros paminklams.
Laikas pagraužė ir ąžuolą
„Koplytstulpio, deja, nebegalim parodyti, pernai parapijiečiai jį įnešė į bažnyčią. Drožinys vertingas, jį reikia restauruoti, o lėšų nėra. Bet kas negali prie jo nagų kišti“, – paaiškina Šilų kultūros centro darbuotoja Audronė Antanaitienė.
Talentingas savamokslis menininkas Šiluose koplytstulpį pastatė 1884 metais. Kodėl būtent čia ir kieno užsakymu, jau niekas nepamena.
Koplytstulpis vaizdavo šventąjį Joną Nepomuką, tiltų globėją ir sergėtoją nuo vandens nelaimių.
XVIII–XIX amžiuje Nepomukas tapo vienu populiariausių Lietuvos šventųjų, buvo tapatinamas su Jonu Krikštytoju.
V.Svirskio kūrinys visą šimtmetį stovėjo toks, kaip drožėjas jį ir padirbino, gairinamas vėjų ir skalaujamas lietaus. Kad ir tvirto ąžuolo, laikas vis tiek jį graužė. Tik 1983 metais virš šventojo galvos buvo uždėtas metalinis stogelis su kryžiumi – saulute.
Dabar koplytstulpis tiek suiręs, kad nebegali lauke stovėti.
Už prezidento tėvus užsakė mišias
Šventorių juosianti akmeninė apsamanojusi tvora kartu žymi ir senųjų kapinių ribas. Smėlio kalnelyje aplink bažnyčią seniau buvo laidojami Šilų, Lėno, Užulėnio ir Užugirio kaimų mirusieji.
Iš anų kapų šiandien telikę pora akmeninių plokščių ir vienas senutėlis kryžius.
Seniesiems kapams atminti 1965 metais šventoriuje buvo pastatytas iš daugybės akmenų sudėtas, į aukurą panašus paminklas. Norintieji pagerbti kadaise čia palaidotus protėvius, gėles deda prie šio aukuro.
Prie aukuro šiemet gyvų gėlių vainiką dėjo ir prezidento Antano Smetonos giminės, mat Šilų bažnyčios pasienyje amžiams atgulę ir abu buvusio šalies vadovo tėvai.
Tėvas mirė 1885-aisiais, sulaukęs tik 50 metų. Prezidento motina mirė 1905 metais. Tada jau buvo atidarytos naujos kapinės, bažnyčios šventoriuje laidoti nebeleido, bet išimties tvarka velionę vis dėlto paguldė šalia vyro.
„Šiemet buvo Smetonų giminės suvažiavimas, jų tėviškė už kelių kilometrų, Užulėny, ant Lėno ežero kranto yra ir buvęs Smetonos dvaras, jame dabar muziejus. Visa giminė atvyko ir į Šilus, mūsų bendruomenė už Smetonos tėvus buvo užsakiusi mišias“, – pasakojo bibliotekininkė Vitalija Žvirblienė.
Vietoj paminklo tėvams – dovanojo altorių
Tarpukariu žmonės dar žinojo, kurioje vietoje yra Smetonų kapas, o dabar to jau niekas negali parodyti, nelikę jokios žymės – nei kryžiaus, nei paminklinio akmens.
Prezidentas A.Smetona paskutinį kartą tėvų kapus lankė apie 1939 metus. Sakoma, kad jis su tuomečiu kunigu taręsis, ką daryti: ar tėvams gražų paminklą pastatyti, ar paaukoti bažnyčiai. Pasirinktas antras variantas – A.Smetonos lėšomis, kaip paminklas tėvams, pastatytas bažnyčios didysis altorius.
Bažnyčios šventoriuje nėra jokios nuorodos, kad Šilų žemėje ilsisi prezidento tėvai. Toji žinia perduodama tik iš lūpų į lūpas.
„Kiti metai bus skelbiami prezidento Antano Smetonos metais, būtų šaunu, jei ta proga ant paminklinio aukuro atsirastų lentelė su užrašu, kad čia ilsisi Jonas ir Julija Smetonos. Gal tada mūsų bažnyčią būtų galima įtraukti ir į turistinius maršrutus“, – svarstė V.Žvirblienė ir A.Antanaitienė.
Nesveikos piktuolės tiesiog pagailėjo
Šilietis 75 metų Petras Vanagas, istorijos mėgėjas ir buvęs fizikos mokytojas, mena, kaip jo jaunystės metais nebejaunas kaimynas, vadintas Juodžio Petru, tėvui pasakojo apie A.Smetonos vizitą.
Prezidentas dalyvavo mišiose, o po mišių šventoriuje buvo mitingas, susirinko gausybė žmonių – juk didelis įvykis, pats valstybės galva į tokį paprastą kaimą atvažiavo!
Pro žmonių minią į priekį prasibrovė sutrikusio proto paauglė. Buvo daili, bet baisiai nešvari.
Nužvelgė ji A.Smetoną nuo galvos iki kojų ir, palyginusi su vietiniais vyrais, nusprendė, kad šio gerbti nėra už ką.
„Šiluose buvo nemažai aukštaūgių, beveik dvimetrinių, o prezidento ūgis tik kažkur apie 1,6 metro. Tai mergaitei, matyt, pasirodė, kad toks smulkutis prezidentas neatrodo autoritetingai“, – paaiškina P.Vanagas.
Taigi toji mergelė esą ėmė ir pareiškė: „Davei tokiam snukin, ir viskas.“
Minia nuščiuvo, o A.Smetona aplinkinių paklausė, kas ji tokia. O sužinojęs, kad ligota, išsitraukė šimtą litų ir liepė perduoti jos tėvams.
„Vaiką reikia gydyt“, – tokiais žodžiais palydėjo įduotus pinigus.
Garsas su žemės gaida
Įdomi istorija yra ir dėl Šilų bažnyčios varpų.
Per Pirmąjį pasaulinį karą neaišku kur iš bažnyčios buvo išgabenti du varpai, kabėję medinėje varpinėje, paskui nuniokoti ir vargonai. Dievo namai liko tylūs ir skurdūs.
Parapijiečiams buvo sunkus metas, niekas neturėjo lėšų paremti bažnyčią. Užtai Amerikoje gyvenantys išeiviai iš Šilų pasiryžo pagelbėti savo buvusiai parapijai. Jie surinko lėšų, užsakė nuliedinti varpus ir juos parsiuntė į Lietuvą.
Varpams buvo duoti žmonių, kurie daugiausia paaukojo pinigų, vardai: Jonas ir Vladislovas – Jono Zalagėno ir Vladislovo Janulio garbei.
„Jonas“ svėrė 730 kilogramų, o „Vladislovas“ – 370 kilogramų.
Varpai buvo įtaisyti mūriniame bažnyčios bokšte.
Užėjus Antrajam pasauliniam karui žmonės išsigando, kad ir šį kartą varpų nepavogtų, tad juos nukabino ir užkasė į žemę. Kur varpai paslėpti, žinojo tik mažas būrelis žmonių.
Užkasti jie pragulėjo 25 metus ir tik baigiantis septintam dešimtmečiui parapijiečiai ryžosi varpus atkasti.
Kai po ilgos tylos varpai vėl suskambo, senieji gyventojai tvirtino, kad jų garsas duslus, tarsi su žemės gaida, esą jie nebeskamba taip garsiai ir didingai, kaip anksčiau, kai jų gaudesys girdėdavosi ir už dešimties kilometrų.
Filmą apie Šilų kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
