Tiesiog pasiilgsta žmonių
Surdegis yra Anykščių rajone. Skaičiuojant nuo Panevėžio – tai 30-as siaurojo geležinkelio kilometras.
Surdegio siaurojo geležinkelio stotis priskirta kultūros paveldui, pastatas iš dalies restauruotas, apstatytas senais baldais, bet žmonės sako, kad įdomiausia čia yra ne tiek aplink dairytis, kiek pabendrauti su visus maloniai sutinkančia stoties gyventoja 75 metų Stase Švedko. Ji gali visą istoriją nuo pirmosios geležinkelio egzistavimo dienos papasakoti.
Sukame link geležinkelio stoties.
Dviaukštis medinis Surdegio geležinkelio stoties namas geltonuoja iš tolo. Paradinėje pusėje matyti sena lentelė su užrašu „Surdegis“.
Įėjimas į stotį nuo perono – per aukštas ir plačias dvivėres duris. Lygiai tokios pat veda ir vidinį kiemą, kur anuomet atkakusių traukiniu, kad pavėžėtų iki kaimo, laukdavo kinkyti arkliai, vėliau mašinos.
Viduje jaukiai spragsi židinys, kaista ir malonią šilumą skleidžia baltų koklių krosnis.
Palei sienas stovi senutėliai mediniai suolai, tokie pat, kokie ir anais laikais buvo laukiamojoje salėje.
Vos klestelime ant istorinio baldo, kai pastato gale išgirstame kaukšėjimą – laiptais leidžiasi vienintelė stoties gyventoja S.Švedko.
„Kokios sulos norite – šaltos ar pašildytos?“ – rūpestingai klausia ji.
Kiekvienas, užklydęs į stotį, jai – laukiamas svečias. Anksčiau turistų būdavo daugiau, šiemet traukinys su pramogautojais iki Surdegio buvo atvažiavęs tik tris kartus.
„Žmonių pasiilgstu“, – prisipažįsta ji.
Visada iškūrena krosnis
Moteris pasakoja apie tuos laikus, kai vadinamasis siaurukas vežiojo keleivius, kasdien po du sykius rūkdavo pirmyn ir tiek pat kartų atgal. Surdegyje rytais išlipdavo būriai uogautojų ir grybautojų.
Vakarais perone ir pastate būdavo tiršta žmonių su pilnais krepšiais miško gėrybių.
Kai traukinys liovėsi buvęs susisiekimo priemone, o taip nutiko 2001 metais, stotis apmirė.
Bet netrukus ji vėl suklego nuo turistų ir pramogautojų. Tada valdžia nutarė siaurąjį geležinkelį panaudoti kaip vertingą paveldą turizmo tikslais.
Pasak S.Švedko, ir iš Anykščių, ir iš Panevėžio čia važiavo vestuvininkai, moksleivių klasės, stotį užsisakydavo švenčiantieji jubiliejus ir gimtadienius, darbo kolektyvai, Surdegio stotyje būdavo rengiamos ir Užgavėnės.
„Laukdama svečių visad iškūrenu krosnis, kad būtų šilta“, – sako moteris.
Tų krosnių visame pastate net 7-ios, S.Švedko reikia nemažai paplušėti, kad visoms prisineštų malkų, iškuoptų pelenus ir kiekvieną pakurtų.
Ji apgailestauja, kad siaurukas jau keleri metai nebeturi nuolatinio vadovo. Anot moters, kai direktoriumi dirbo Gintaras Kerbedis, siaurukas lyg naujai atgimė, stotyje vyko renginys po renginio, turistų linksminti atvykdavo net plėšikais persirengę artistai ir visokie kultūros centrų kolektyvai.
„Dabar tas pakilimas nuslūgo“, – apgailestauja mūsų pašnekovė.
Uždarbiauti lėkė į šiaurę
S.Švedko pasakoja savo gyvenimo istoriją. Ji – gryna lietuvė, bet vyras buvo baltarusis, užtat ir pavardė tokia.
Ištekėjo labai jauna. Mylimąjį sutiko Suomijos pasienyje, Karelijoje.
Baltarusis ir lietuvė tuokėsi Lietuvoje, vadinamąjį šliūbą ėmė Raguvėlės bažnyčioje.
„Su komjaunimo kelialapiu buvau išlėkusi į šiaurę uždarbiauti, tada valdžia jaunimą viliojo visokiais pažadais, kad tik važiuotume statyti geležinkelio“, – pasakojo ji.
Lietuvaitė statybose ilgai nedirbo, baigė prekybos technikumą, gavo prekių žinovės diplomą.
Sūnus gimė Petrozavodske, ant Onegos ežero kranto esančioje Karelijos sostinėje.
Jauna šeima šiaurėje ištvėrė 6 metus, tada vyras prikalbino keltis į Baltarusiją. Ten lietuvė gyveno 16 metų. Baltarusija jai visai nepatiko.
„Kai tik prasidėjo „perestroika“, su dukra parvažiavom į Lietuvą. Gerai, kad laiku spėjome, antraip nebūtume gavę Lietuvos pilietybės“, – sako ji.
Sūnus muzikantas tuo metu dirbo Lenkijoje, grojo Lenkijos cirke. Vėliau jam teko gerokai pavargti, pagal archyvų dokumentus įrodinėti lietuviškas senelių šaknis, kad taptų Lietuvos piliečiu.
Sutuoktinis palikti gimtinės nenorėjo, nevyko paskui žmoną. Jiedu neišsiskyrė, gyveno atskirai, bet vienas kitą lankydavo.
Vyras mirė prieš 15 metų, jis buvo muzikos mokytojas, palaidotas Baltarusijoje.
Gavo viršininko butą
Surdegio geležinkelio stotyje pirmiausia apsigyveno S.Švedko tėvai, o vėliau, kai gimdytojai paseno ir persikraustė pas kitą dukrą, jų bute įsikūrė iš Baltarusijos grįžusi Stasė.
Moters tėvas buvo geležinkelininkas. Į stoties pastatą šeima atsikraustė 1966 metais, kai panaikino viršininko postą. Nelikus pareigų stoties viršininkui teko išsikraustyti ir iš valdiško buto. Bilietus tada ėmė pardavinėti traukinio palydovės.
Name apgyvendino dvi geležinkelininkų šeimas. Tėvams teko buvęs dviejų kambarių viršininko butas antrame aukšte.
,,Mama buvo kilusi nuo Surdegio, labai norėjo gimtinėn, todėl čia ir įsikėlė. Ji buvo gera siuvėja, klientės ateidavo į stotį“, – pasakoja S.Švedko.
Moteris veda į pirmame aukšte buvusį butą, jame gyveno Tubių šeima. Patalpos atsilaisvino, kai senukai mirė.
Dabar tame kambaryje stovi viršininkui tarnavęs stalas ir suolai. Ketverios durys, iš laukiamojo vedančios į skirtingas patalpas, autentiškos. Taip pat ir langelis, pro kurį stoties viršininkas pardavinėjo bilietus.
Gyvena tarp eksponatų
Apsigyvenusi stotyje, tėvų bute, S.Švedko dar nebuvo geležinkelio darbuotoja, su prekybininkės diplomu gavo darbą Surdegio mokyklos bufete, o mokyklą uždarius dirbo parduotuvėje.
Tačiau ant moters pečių gulė viso stoties pastato priežiūra, nes nebuvo jokio etatinio darbuotojo, tvarkančio keleivių salę ir peroną.
„Kai prasidėjo pertvarka, nebebuvo kas tą didžiulį namą kūrena, aš neturėjau laiko, dirbau parduotuvėje“, – S.Švedko mena tarpsnį, kai Surdegio stotis nebebuvo svetinga keleiviams.
Buto ji negalėjo išsipirkti, stoties pastatas buvo priskirtas kultūros paveldui ir jo neleido privatizuoti.
S.Švedko iš buto nevarė, pasiūlė dirbti stoties prižiūrėtoja.
Prieš dešimtmetį moteris patyrė didelį stresą, stotį ėmė restauruoti ir teko laikinai išsikraustyti su visais daiktais. Po remonto, kai jau galėjo grįžti atgal, moteris sužinojo, kad į būstą nebegalės parsinešti nė vieno savo baldo, turės gyventi tokioje aplinkoje, kokią sukūrė restauratoriai.
O jie butą apstatė tarpukario laikų baldais: nedidelis ano meto bufetas, maža spinta, lova su tekintų dalių atramomis, ovalus stalas su kėdėmis.
„Niekas netelpa, daiktai sudėti į dėžes“, – lyg ir apgailestauja mūsų pašnekovė.
Dar viena spinta, kuri esą irgi atitinka istorinę laiko dvasią, naudoti netinka, nes visa išklypusi, neužsidaro nei durys, nei stalčiai.
Mena alyvų krūmus
„Iš vietinių čia niekas nebeateina, ir visa nebe taip, kaip atsimenu čia buvus. Po restauracijos padarė kaip tarpukariu, o to laiko dabartiniai žmonės juk neatsimena“, – sako S.Švedko.
Stotis, kokią ji mena iš tų laikų, kai čia atsikraustė tėvai, skendėjo alyvų krūmuose, link Surdegio tęsėsi ilgiausia jų alėja.
Perone, priešais pastato langus, buvo gausiai žydintys gėlių darželiai. Restauratoriai juos panaikino, į bėgius atsuktą kiemo pusę užpylė žvyru.
„Vienai gyventi liūdna. Labai laukiu turistų“ , – atsidūsta moteris.
Relikvija
Vežė ir keleivius, ir krovinius
Siaurasis geležinkelis, ėjęs iš Panevėžio į Švenčionėlius per Surdegį, Anykščius ir Uteną, pradėtas tiesti 1897 ir baigtas 1899 metais.
Nuo pat pirmų gyvavimo dienų siauruko traukiniai vežė ne tik keleivius, bet ir krovinius.
Tarpukariu iš Surdegio stoties per metus išvykdavo net iki 7 tūkstančių keleivių, apie 2 tūkstančius tonų bagažo ir krovinių.
Tuo laiku stotyje buvo įsteigta ir pašto agentūra.
Po Antrojo pasaulinio karo siaurukas irgi dirbo dideliu krūviu, žmonėms važiuoti traukiniu buvo labai patogu.
Iš Švenčionėlių, o iš ten jau ėjo platusis geležinkelis, persėdus galėjai dardėti po visą Sovietų Sąjungą.
Atgavus nepriklausomybę, nuo 1999 metų nutrūko reguliarūs reisai siauruoju geležinkeliu, o dar po poros metų šios susisiekimo priemonės neliko. Ji tapo per brangi ir nepopuliari.
Tačiau valdžia laiku susivokė ir geležinkelio neišardė. Turistams kelionės siauruoju geležinkeliu tapo puikia pramoga.
Filmą apie Surdegio siaurojo geležinkelio stotį žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
