Kaimas dviem pavadinimais
Panevėžyje, Rožyno privačių namų mikrorajone, yra gamtininko, pedagogo, aviacijos pradininko, vieno iš Panevėžio kraštotyros muziejaus įkūrėjo Jurgio Elisono vardu pavadinta gatvė.
Tačiau retas panevėžietis, o ir Panevėžio krašto gyventojas žino, iš kur kilęs tas puikus žmogus ir kad šviesuolių Elisonų buvo dar daugiau.
Šeimoje užaugo keturi vaikai. Visi jie gyvenime nemažai pasiekė, įnešė savo indėlį į Lietuvos valstybės kūrimą.
Elisonų šaknys – Kupiškio rajone, šalia Palėvenės esančiame Aukštaičių kaime. Čia ir dabar yra išlikusi jų didžiulė sodyba.
Retai čia besilanko
Prieš 20 metų ją įsigijo viena kupiškėnų šeima, tačiau ji nepastatė užtvaro ant kelio, kaip tai padarė nemažai miestiečių, nusipirkusių vienkiemius poilsiui kaime. Dabartiniai Elisonų namo savininkai neprieštaravo, kad po jų valdas pasisukiotų ir Panevėžio krašto žurnalistai su fotoaparatu bei filmavimo kamera. Tik atsiprašė už nepakankamai kruopščiai prižiūrimą aplinką ir statinius. Vyresnio amžiaus sutuoktiniai retai čia besilanko.
Mus palydėti į garsiosios šeimos sodybą ir pabūti gide sutikusi noriūnietė, visuomenininkė, šio krašto metraštininke vadinama Aldona Ramanauskienė kiek suglumino įspėjusi, kad vyksime į ne į Aukštaičių, o į Aukštadvario kaimą.
„Toks tikrasis to kaimo pavadinimas. Žmonės jį ir dabar taip vadina. Jis mena dvarininkus ir savanorius. Vienas iš brolių Elisonų, Vilius, irgi buvo savanoris“, – paaiškino ji.
Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad šioje vietoje buvo Palėvenės dvaro Aukštutinės Palėvenės (Gorny Palawen) palivarkas, minimas 1672 metais, valdytas Mykolo Gradovskio, o vėliau – Komarų. Iš to kilo sutrumpintas pavadinimas Gurnas, vėliau išverstas į Aukštadvarį ir galiausiai – į Aukštaičius. Sovietmečiu čia tokiu pat pavadinimu buvo sukurtas kolūkis.
Sodybos aura – ypatinga
Dabar Aukštaičių kaime likusios vos kelios gyvenamos sodybos.
Įsukus į Elisonų šeimai priklausiusią valdą, iš karto pajunti atsidūręs ypatingoje vietoje. Didelis dviejų aukštų namas, kokių eiliniai kaimo žmonės anuomet sau nestatė, šalia – mažesnis, akivaizdžiai dar senesnis namas, panašesnis į lietuvišką trobą. Tolėliau – klėtis, molinis tvartas, ūkiniai pastatai. Sodybą juosia eglės, tujos, kitokie medžiai.
„Atrodo, kad ore tvyro ramybė. Čia atvažiavęs nusiramini“, – perskaitė mūsų mintis A.Ramanauskienė.
Moteris į Elisonų sodybą yra atlydėjusi ne vieną vaikų ekskursiją, suaugusiųjų grupes. Ji nori, kad kuo daugiau žmonių žinotų apie Elisonus – anų laikų šviesuolius, daug prisidėjusius prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo.
Tačiau šio apsilankymo metu ir jos pačios laukė netikėtumas. Anksčiau ji viename iš gyvenamojo namo langų niekada nebuvo pastebėjusi stikle šviečiančios Trispalvės. Sodybos savininkė paaiškino, kad nedidelį geltonos, žalios ir raudonos spalvų vitražą ji jau rado įsigijusi Elisonų valdą ir labai stebėjosi, jog sovietmečiu niekas nesudaužė to lango.
Juolab kad po karo šiame name kurį laiką veikė pradinė mokykla.
Gyslomis tekėjo ir švediškas kraujas
Kupiškio krašte Elisonų pavardė lietuvių ausims skambėjo neįprastai.
Jurgio Elisono tėvas Karolis Elisonas į Lietuvą atsikėlė iš gimtinės Latvijos. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Aukštadvario dvare jis dirbo ūkvedžiu. Čia susipažino su būsima žmona Elžbieta Vyšniauskaite.
Pasakojama, kad K.Elisono tėvas buvo švedų karys. Vietinius gyventojus stebino ir šeimos šunų švediški vardai – Lordas ir Liūra.
Karolis ir Elžbieta Aukštadvaryje susilaukė penkių vaikų – dviejų dukrų ir trijų sūnų. Jų pirmagimė dukra Leonora mirė dar kūdikystėje.
Po metų tėvai jau sūpavo sūnų Jurgį, jam likimas lėmė tapti žymiausiam iš visų vaikų.
Palaidojo su Lietuvos karininko uniforma
J.Elisono sesuo Alisa užaugusi tapo gydytoja. Jauniausias brolis Vytautas buvo veterinarijos gydytojas, mokslininkas. Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje jis vadovavo Lietuvos mokslų akademijos įsteigtame Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos instituto Zoohigienos sektoriui.
Vidurinysis Vilhelmas, visų vadinamas Viliumi, buvo savanoris, nepriklausomos Lietuvos karininkas, majoras. Kaip ir sesuo, jis gyveno Kaune, tačiau užėjus sovietų valdžiai grįžo į Aukštadvarį, vedė, kaip pasakojama, neturtingą merginą Jadvygą Stankevičiūtę, tik vaikų nesusilaukė.
Lange šviečia Trispalvė
Būtent Jadvygai mirus 1997-aisiais sodyba liko tuščia. Ją paveldėję giminaičiai nutarė parduoti. Sodybą nusipirko kupiškėnų šeima.
„Jau tada ji buvo apleista. Palopėm ūkinių pastatų stogus, šiek kiek patvarkėm gyvenamąjį namą. Taip susiklostė aplinkybės, kad retokai čia būdavom, o pastaruoju metu – dar rečiau“, – pasakojo dabartinė Elisonų namų savininkė.
Paklausta, ar sodyboje išliko autentiškų, garsiajai šeimai priklausiusių daiktų, atsakė, kad rado dvi sofas, komodą, išskleidžiamą stalą, bet šiuos baldus išsivežė paveldėtojai. Jie paliko tik dvi senas spintas.
Dabartiniams sodybos šeimininkams labai įdomu, kad jų rasta Trispalvė lango kamputyje yra nei laiko, nei žmonių nepaliestas šeimos reliktas.
„Man irgi be galo įdomu. Būtinai pasiaiškinsiu“, – smalsumu netveria ir A.Ramanauskienė.
Plūdo atsisveikinti su velioniu
Jos vyrui teko dalyvauti V.Elisono laidotuvėse 1969-aisiais.
Moters žiniomis, vietiniai gyventojai Vilių Elisoną prisimindavo kaip malonų, ramų žmogų.
Žmonai jis pasakojo, kad žmonės tiesiog plūdo atsisveikinti su velioniu. Jis buvo pašarvotas savo namuose, aprengtas nepriklausomos Lietuvos karininko uniforma, prie karsto buvo sudėti medaliai. Amžinojo poilsio vyras atgulė Palėvenės kapinėse, šalia kūdikystėje mirusios savo sesers Leonoros. Šiose kapinėse palaidota ir jų motina Elžbieta, sesuo Alisa.
A.Ramanauskienė pasakojo, kad nėra žinių, kur palaidotas šeimos galva K.Elisonas. Ji apgailestauja, kad jai neteko pabendrauti su V.Elisono žmona Jadvyga, kuri po vyro mirties dar beveik 30 metų našlavo Aukštadvaryje.
„Ši moteris galėjo papasakoti daug įdomaus apie Elisonų šeimą“, – neabejoja pašnekovė.
Filmą apie Aukštaičių kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
