Lietus pylė kaip iš kibiro
Salėje susėdusios moksleivės plastiškai pakelia rankas, susikaupia ir pirštais paliečia kanklių stygas. Nuvilnija muzika – skambiai, grakščiai, lengvai.
Tai Panevėžio Broniaus Vaidučio Kutavičiaus muzikos mokyklos kanklininkių ansamblis „Ašarėlė“. Mokytoja Rima Mureikienė paaiškina korespondentei, kad tuoj skambės kūrinys iš Moksleivių dainų šventės repertuaro. Tai – Žemynos Trinkūnaitės „Saulės dovanos“.
Iš pradžių jis buvo parašytas groti tradicinėmis kanklėmis, bet po to sumodernintas – atliekamas ir koncertinėmis kanklėmis. Kūrinys dėl to tikrai nenukentėjo. Priešingai, įgavo daugiau spalvų.
Ir dabar kanklės skamba tai ramiai tykiai, po to – garsyn, ir melodija nuvinguriuoja lyg pavasario upelis.
„Dainų šventėje Kalnų parke jis taip gražiai skambėjo, bet lijo lietus. O per šitą kūrinį pylė lyg iš kibiro“, – apgailestavo mokytoja.
Jaunosios kanklininkės vilkėjo lietpaltukus, bet buvo labai baugu dėl kanklių. Iš medžio ir metalo pagaminti instrumentai nuo drėgmės turi būti ypač saugomi. Tai brangiai kainuojantys vienetiniai darbai.
Vadinamos sielos instrumentu
Po šio kūrinio „Ašarėlė“ ima groti amerikietės Suzanos Makdonaldos „Alpių valsą“. Mokytoja paaiškina, kad jį galima kankliuoti ir brauktuku, bet tembriškai gražiau skamba, kai atliekamas pirštų galiukais. Taip geriausiai atsiskleidžia melodijos subtilumas.
Juk ne veltui kanklės vadinamos sielos instrumentu.
Mokytoja aiškina moksleivėms, kad šitas kūrinys turi suskambėti plačiai ir garsiai – taip, kad pakviestų klausytojus šokio.
O kanklininkių grojamas Bernardo Andrė kūrinys „Pavana“ – vėlgi kitoks, jis romantiškas ir ilgesingas. Garsai nueina per kūną maloniais šiurpuliukais.
Kankliuojant dainą iš amerikiečių miuziklo „Paslapčių sodas“, mokytoja korespondentei sako, kad šį kūrinį kartu su „Ašarėle“ grieš ir smuikas.
„Net vienas smuikelis suteikia labai daug grožio, įvairovės“, – tęsia ji.
Sužavi ir pasakalija iš to paties muzikinio albumo – garsai persipina, susilieja, sukeldami nostalgiškų prisiminimų.
O latvių šokis „Diždancis“ – smagus ir kontrastingas. „Ašarėlės“ narės jį kankliuoja ir pirštais, ir brauktukais.
Užsieniečiai po koncerto ošia
R.Mureikienė specialiai parinko visiškai skirtingus kūrinius norėdama parodyti, kad kankliuoti galima beveik viską – nuo amžinosios klasikos iki šiuolaikinio popso.
Dabar nenuskambėjo Bachas, Šopenas ar Čiurlionis, bet ir jų kūrinius įmanoma išmokti.
Mokytoja tęsia, kad „Ašarėlė“ parengusi koncertinę programą ir ją bet kada gali pagroti, tačiau į savo repertuarą vis prideda ir naujų kūrinių.
Pastaruoju metu nerginos repetuoja žinomą melodiją iš kino filmo „Giminės“.
Dalis kūrinių eina iš kartos į kartą, nes kanklininkių labai mėgstami.
„Yra tokių, kurie man pabodę iki kaulų smegenų, bet kita grupė, žiūrėk, prašo ir jas išmokyti“, – šypsosi pašnekovė.
Jos nesipurto liaudies kūrinių, bet daugeliui labiausiai patinka groti ištraukas iš pasaulinio garso miuziklų, pavyzdžiui, Endriu Loido Vėberio „Memory“ („Atmintis“), dainas iš kino filmo „Erškėčių paukščiai“ ar lietuviškas – „Raudoni vakarai“, „Rudens naktis sustojo“.
Mokytoja šypsosi, kad užsienyje sulaukia daugybės komplimentų ir garsių ovacijų. Ypač klausytojus panevėžietės sužavi sugrojusios dainą iš kino filmo „Titanikas“. Salė tiesiog ošia.
Kanklių neturintys užsieniečiai jų skambesį lygina su arfos.
O „Ašarėlei“ ir jų mokytojai toks įvertinimas paglosto širdį, nes kanklės yra ne tiktai gilias tradicijas turintis instrumentas, bet ir lietuviškosios tapatybės ženklas, nepriklausomybės simbolis.
Susipykus kūrinys nesuskambėtų
Kanklininkės paatvirauja, kad turi itin saugoti rankas. Ilgiau negrojus ant pirštų pagalvėlių kartais susidaro pūslės, o apie susižeidimą baisu ir pagalvoti.
Kiekviena repeticija ar koncertas, konkursas yra bendras viso ansamblio darbas. Vien dėl muzikos jos tiesiog negali tarpusavyje pyktis, bartis, nes kūrinys nesuskambės.
Jei vienai kažkas nepasiseka, sakykim, nuslysta pirštas, kitos klaidą grodamos pridengia. Todėl jos turi girdėti ne tik savo, bet ir draugių grojimą.
Geriausiai kankliuoti sekasi, kas neturi bėdų dėl matematikos, nes reikia loginio mąstymo. Tai ypač svarbu iš pradžių – pradėjus mokytis, kuriais pirštukais kurias stygas atleisti, o per kurias braukti.
Kankliavimas moko kantrybės, dėmesingumo, pratina sutelkti dėmesį.
O juk, sakykim, per Moksleivių dainų šventę reikėjo ir stygas matyti, ir dar stebėti dirigentą!
Bet kanklininkės patikina, kad viską spėjo, nes kai kurios mokosi po 9 ar 11 metų.
Viena narė buvo laikinai palikusi ansamblį, nes mokėsi griežti violončele. Bet pasiilgo kanklių ir sugrįžo.
Dauguma lieka kankliuoti
R.Mureikienė pasakoja, kad atėję į Muzikos mokyklą tėvai ir vaikai ima ir suabejoja, ar rinktis būtent kankles. Svarsto, gal verčiau – gitarą, sintezatorių?
„Vis dar klaidingai manoma, kad kanklių muzika yra nuobodi, kad, išskyrus klumpakojį ar kelias liaudies dainas, nieko daugiau negrojame“, – šypsosi pašnekovė.
Todėl pasiūloma instrumentą išbandyti paruošiamojoje klasėje. Per metus atsiskleidžia, kaip vaikams seksis, ar kanklės patiks. Ir išties, daugumai patinka, net 90 procentų lieka toliau kankliuoti.
O tėvai pakeičia išankstines nuostatas, kai ateina į pirmąjį vaikų koncertą Muzikos mokykloje.
„Jie labai nustemba, kad kankliuojame ir liaudies muziką, nes tai mūsų kultūros svarbi dalis, bet dar daugiau grojame tokių kūrinių, kurie patinka ir besimokantiems, ir klausytojams“, – sako mokytoja.
Ir po miesto renginių klausytojai prisipažįsta, kad kanklininkių pasirodymas smarkiai pranoko lūkesčius, nes buvo taip subtilu, labai gražu. Tai suprantama, nes kanklės turi tikrai daug galimybių.
Už techniką svarbiau emocija
„Labiausiai pavyksta tie kūriniai, kuriuos pati aranžuoju ir išjaučiu širdimi. Tai lemia intuicija ir patirtis“, – tęsia R.Mureikienė.
Dar būdama penktokė ji žinojo, kad bus kanklių mokytoja, ir nuomonės nepakeitė.
Vaikai kankliuoti mokosi paprastai 7–8 metus, per šį laiką mokinius reikia labai gerai pažinti, įgyti pasitikėjimą. Dažniausiai tai mergaitės, bet šiemet kankliuoti mokosi ir berniukas.
„Turi pabūti jiems ne tiktai mokytoja, bet ir drauge. Ateina labai skirtingų charakterių vaikai. Vienos mergaitės būna drąsios, veiklios, o kitos uždaros ir ne iš karto atsiskleidžia“, – aiškina subtilybes.
Norint, kad gerai grotų, reikia jas perprasti, padėti atsiverti. Mat kankliuojant technika svarbu, bet dar svarbiau yra, ar klausytojams skleidi emociją.
Nuo antrų mokymo metų vaikai dar gali pasirinkti antrą instrumentą.
Dažniausiai mokosi groti fortepijonu. Tai gerai, nes viskas, ką išmokai, gyvenime praverčia.
R.Mureikienė turi ir suaugusiųjų kanklininkių grupę, ją lanko per 10 moterų.
Kai kurioms sekasi sunkiau, nes rankos nebeturi plastiškumo, kitoms paprasčiau. Visos stengiasi, todėl ir repetuoja, ir koncertuoja.
O mokytoja džiaugiasi, kad kanklės gyvuoja ir šiuolaikiniame technologijų pasaulyje.
Nuo seno vertinamos už unikalumą
Etninės kultūros globos taryba 2026-uosius paskelbė atmintinais Kanklių metais, papildydama ir prisidėdama prie Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijos dėl Skriaudžių kanklių ansamblio 120-ies metų sukakties minėjimo.
1906 metais Skriaudžiuose buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje kanklių ansamblis, tad 2026 metais minimos 120-osios šio ansamblio įkūrimo metinės.
Mūsų šalyje kanklės nuo seno vertintos kaip ypatingas muzikos instrumentas, o kankliavimas Lietuvoje yra išlikęs kaip ilgametę savito muzikavimo tradiciją tęsiantis gyvasis kultūros paveldo reiškinys.
Skriaudžiuose įkurtas pirmasis Lietuvos kanklių ansamblis padarė didelę įtaką tautiškumui stiprinti ir muzikavimo kanklėmis plėtrai, nuo XX a. pradžios kanklės yra laikomos lietuvių kultūros bei Lietuvos nepriklausomybės simboliu ir iki šiol tebenaudojamos kaip tautinio identiteto ženklas.
Kankliavimo tradicijos tęstinumu rūpinasi įvairios kanklininkų bendruomenės, plečiasi kankliavimo raiška, didėja kanklių gamybos meistrų poreikis, o šios srities puoselėtojai siekia kanklių ir kankliavimo tradiciją įrašyti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Prierašas po nuotrauka:
R.Mureikienė džiaugiasi, kad ir šiuolaikiniame technologijų pasaulyje kanklės gyvuoja.
A.Švelnos nuotr.











