Traukia uogautojus, grybautojus, žoliautojus
Apie ties Panevėžio ir Biržų rajonų riba įsikūrusį Stumbriškį geriausiai klausti grybautojų, uogautojų, vaistažolių rinkėjų, bet dar geriau – vietos gyventojų.
„Kai sustoję išlipa iš mašinėlių ir teiraujasi, kur tų gėrybių rasti, mano vyras paprastai atsako, kad geriausia ir lengviausia jų surasti turguj“, – šypsosi Stumbriškyje gyvenanti Vida Šiaulienė. Ji, nors ir vadina save senjore, yra viena jaunesnių šio kaimo gyventojų.
„Mano gimtinė yra už trijų kilometrų nuo Stumbriškio. Užaugusi miškuos, studijavau Vilniuje medicinos sesers mokslus ir tikrai negalvojau grįžti gyventi į mišką. Bet miškininkas vyras mane čia prisiviliojo. Stumbriškyje statėmės namus, užauginom vaikus, dabar džiaugiamės mus dažnai aplankančiais anūkais, dukros Vaidos sūnumis. Jos šeima gyvena čia pat, Sodelių kaime“, – pasakoja V.Šiaulienė.
Pusės tūkstantmečio istorija
Mūsų pašnekovė domėjosi Stumbriškio istorija, tad žino, jog tai senas, jau kone 500 metų istoriją turintis kaimas. Kitados jame stovėjo dvaras, čia būta ir smuklės, ir užeigos namų. Sakoma, kad šie namai nakčiai priglausdavę iš Vabalninko į Panevėžį ir atgal keliaudavusius prekeivius žydus. Žinoma, kad Stumbriškyje būta ir nemenko grūdų sandėlio, ir malūno.
„O per 1863 metų sukilimą prie Stumbriškio buvo stovyklavietę įsirengę sukilėliai“, – sako V.Šiaulienė, bet ir prideda, kad daugiau ko nors reikšmingo apie Stumbriškį nežinoma.
„Dabar gyvena jame seni žmonės, vieni su kitais mažai bendrauja. Štai aš iki pensijos dirbau laiškininke, tad nori nenori tekdavo daugiau pabendrauti su kaimynais. Dabar gyvename kas sau“, – neslepia stumbriškėnė.
V.Šiaulienė svarstė, kodėl Stumbriškis uždaras? „Atsakymas vienas: kaime nebėra nei vaikų, nei jaunimo. Neabejoju, kad ir vaikai, ir jaunuoliai bendrautų, vieni pas kitus eitų. O mes, senieji, ir sveikatos, ir turbūt noro nebeturim išeiti iš namų. Džiaugiamės, kad savo daržus, ūkelius apsižiūrim, kad į mišką uogų ar grybų kartais nueinam“, – sakė moteris.
O va rinkti vaistažolių V.Šiaulienei nereik eiti į pamiškes ar laukus, nes pati jų prisiaugina savoj sodyboj.
„Visko turiu – štai ramunėlės, melisos, mėtos, ežiuolės, čiobreliai, sukatžolės“, – vardija vaistinguosius augalus.
Skina ji ir liepžiedžius, o sumaišiusi visų džiovintų žolių pliko arbatėles.
„Ačiū Dievui, rimtai nesergam. Bet vaistažolių arbatas mėgstam. Anūkai dažnokai paprašo arbatėlių. Pastebėjau, kad jiems turbūt labiausiai patinka mano išaugintų ramunėlių arbata“, – džiaugiasi pašnekovė.
Pradinukai į klasę tilpdavo
O šit kitoje kelio pusėje gyvenanti Birutė Viržintienė su malonumu renka pamiškėje augančius čiobrelius, kmynus ir kitas vaistažoles, tik jų pavadinimus ji, bebaigianti 9-tą dešimtį metų, pradėjo primiršti.
„Džiaugiuosi, kad sirgti netenka nei man, nei artimiesiems, tad vaistažolių arbatos mums – skanumas, ne vaistas“, – teigia ši moteris.
Klaipėdoje gimusią, Panevėžyje augusią, Šiauliuose pradinukų mokytojos mokslus išėjusią B.Viržintienę prieš daugybę metų į Stumbriškį, kaip pati sako, „atitempė“ dabar jau miręs josios vyras, dirbęs miškininku.
„Atvažiavau į Stumbriškį mokytojauti, mokiau pradinukus. Jų susirinkdavo tiek, kad į vieną klasę tilpdavo“, – prisimena B.Viržintienė.
Pasenti neleidžia vaikai
Daugiau nei keturis dešimtmečius mokytoja dirbusi moteris sako, kad jaunystėje gyventi Stumbriškyje, į kurį iš pradžių nenorėjo važiuoti, jai buvę visai gerai.
„Turėjom tada kaime parduotuvę, o ir autobusai dažnai važinėdavo pirmyn atgal. Tad jautėmės viskuo apsirūpinę, o jei ko pristigdavom, sėsdavom autobusan, nuvažiuodavom arba į Vabalninką, arba į Panevėžį, nusipirkdavom, ko reikia, ir grįždavom į savo kaimo ramybę“, – prisimena B.Viržintienė.
Kita vertus, B.Viržintienė pripažįsta, kad mokytojos darbas tikrai ne iš ramiųjų.
„Bet man jis patiko, buvo įdomus, o dar galiu pasakyti, kad dirbdamas mokytoju daug lėčiau sensti. Pasenti neleidžia vaikai, nes jų rūpesčiais gyveni“, – sako stumbriškėnė.
Jauniausia gyventoja išvyko Vilniun
B.Viržintienė patenkinta, kad vienas iš dviejų jos išaugintų sūnų gyvena drauge su ja Stumbriškyje, o antrasis, panevėžietis, čia pasistatė vasarnamį ir kartu vasaroja.
„Dar visai neseniai su mumis gyveno ir anūkė Viktorija, bet ji užaugo, išvažiavo mokytis į Vilnių, tad tikriausiai į savąjį kaimą nebegrįš“, – svarsto močiutė.
Taigi galima sakyti, kad anūkė buvusi jauniausia Stumbriškio gyventoja.
„Anūkė nuveždavo mane į bažnyčią į Panevėžį, ten mūsų parapija“, – malonią praeitį prisimena pašnekovė.
Pro Stumbriškį anksčiau nuolat važinėdavę autobusai, dabar važiuoja tik tris kartus per savaitę, ir tai tik darbo dienomis. O ir tie veža vos po kelis keleivius.
Tarsi prie judrios miesto gatvės
„Nėra pas mus idealios ramybės. Lengvosios mašinos pro Stumbriškį zuja viena po kitos. Nors per Žaliosios girią kelias ir siauras, ir vingiuotas, vairuotojai, matyt, jo nebijo. Sykį vakare nutariau suskaičiuoti, kiek mašinų pro mus pralekia. Gana greitai suskaičiavau jų 60, o paskui jau pavargau skaičiuoti“, – sako senoji. Ir priduria, jog Stumbriškyje jaučiasi taip, lyg gyventų prie judrios miesto gatvės.
„Einant per Stumbriškį kertantį kelią, reikia gerokai apsidairyti, kitaip lengvai pakliūsi po ratais“, – dar ir mums primena, dargi pasvarsto: gal ir dėl judraus kelio stumbriškėnai kaimynai vieni pas kitus nevaikšto.
„Gyvenam uždarai, kas sau, nebendraujam. Ir ko mums, seniams, bebendrauti?“ – jau tik retoriškai beklausia.
Grybų dar teks palaukti
Džiaugsmą senoji Birutė teigia atrandanti žoliavime.
„Nors jau ir pasilenkti nelengva, patinka man rinkti vaistines žoleles. Anksčiau jas rinkdavom su anūke Viktorija, dabar žoliauti nueinu viena pati. Va ir dabar visas mano stalas nukrautas džiūstančiomis žolelėmis“, – rodo šeimininkė.
Moteris sako, jog visai neseniai per radiją išgirdusi, kad itin sveika gerti arbatą užplikius kartu su uogomis suskintas ir sudžiovintas mėlynių šakeles.
„Šiemet tų šakelių prisirinkau, žiemą plikysim jų arbatas“, – sako senoji. Ji atkreipė dėmesį, kad Žaliosios giria šiemet dosni uogų, tik grybų iki šiol nėra. Nes vis sausa buvo.
„Tiems, kurie važiuodami pro šalį klausia apie grybus, tenka atsakyti, kad grybų reiks palaukti“, – šypsosi B.Viržintienė.
Filmą apie Stumbriškio kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šiuo keliu pro atokų Stumbriškį kasdien pravažiuoja šimtai automobilių.
2. Stumbriškėnų Šiaulių kieme stovi dirbtinė, tačiau tikrą primenanti šių namų šeimininko Valento Šiaulio sukurta patranka.
3. Malūną irgi sukūrė V.Šiaulys ir juo papuošė sodybą.
4. Birutė Viržintienė pačios išaugintų gėlių darželyje.
5. Vidos ir Valento Šiaulių sodybos koplytėlė, ją kūrė ne auksarankis šios sodybos šeimininkas.
6. Stumbriškėnai Šiauliai su jų aplankyti atvykusia dukra Vaida.
7. Stumbriškio istoriją mena ir šiame kaime pastatytas kryžius.
8. Žaliosios girios apsupty esantis Stumbriškis kitados turėjo mokyklą, parduotuvę, dar anksčiau kaime būta ir malūno.
9. Stumbriškio kaime – vasaros pabaiga.
10. Stumbriškio gyventojas, neaiškiomis aplinkybėmis netekęs uodegos. A.Švelnos nuotr.
