Reitinguojant pateikiamos lentelės su diagnostinių testų rezultatais, pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo ir gimnazijų abiturientų laikytų egzaminų rezultatais, lyginamos įvairios mokyklos – žodžiu, kaip sporto varžybose.
Bet liko klausimų, į kuriuos atsakymo neradau.
Pirmasis. Ar diagnostinių testų rezultatai ketvirtoje ir aštuntoje klasėje bei pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) rezultatai tikrai rodo, kad mokykloje nepakankamai gerai mokoma rašto ir matematikos pagrindų?
Išvados daromos naudojantis vienu rašto darbu – testu. Išvados naudojantis vieninteliu šaltiniu? Bet kuris, net pradedantis, tyrėjas tokios išvados nedarytų – nepakankamai duomenų. Žinoma, nepatenkinamas rezultatas signalizuoja apie problemas – mokykla turi analizuoti, kas atsitiko, tačiau kategoriškai teigti, kad mokykla bloga, neteisinga.
Antrasis. Daugelyje užsienio (JAV) mokyklų apie mokinių pasiekimus sprendžia iš 3–4 šaltinių –šalia egzaminų metinis to dalyko vertinimo pažymys, mokinio portfelio (darbų aplankas) ir net mokinio pomėgiai laisvalaikio metu jiems yra svarbūs. Mums gi ne.
Naudojama procentinė rezultatų išraiška iškreipia padėtį. Mūsų mokykloje diagnostinius testus ketvirtoje klasėje laikė 4 mokiniai – nesunku suskaičiuoti, kad jeigu du mokinukai besimokantys pagal pritaikytą programą nepasiekia minimalaus patenkinamo lygmens, tai reiškia, kad 50 proc. šios mokyklos mokinių nepasiekia minimalaus matematikos pasiekimų lygmens. Siaubas, ar ne? Bet jei tie patys du mokiniai būtų 20-ies mokinių klasėje? Jei antroje klasėje tik vienas mokinys – jis prilyginamas 100 proc? Ar čia viskas logiška?
Trečiasis. Duomenis apie pagrindinių ir pradinių mokyklų diagnostinių testų pasiekimus paskelbė tik 40 proc. šalies mokyklų – žurnalas „Reitingai“ daro išvadą, kad daugybė mokyklų (dažniausiai tų, kurių mokinių pasiekimai yra nekokie) yra neskaidrios, vengia viešumo ir atsisako skelbti duomenis.
Skelbiama ir nuomonė, kad netinkami dirba mokytojai, jiems trūksta kvalifikacijos, ir, žinoma, administracija, kuri veikia uždarai, neprofesionaliai ir t. t.
Reikia sutikti, kad mokytojų yra visokių. Kaip visokių yra gydytojų, vairuotojų, pardavėjų. Vieniems sekasi mokyti, kitiems ne, vieni turi tinkamų asmeninių savybių, kiti ne, tačiau vien tuo paaiškinti didelį regionų mokyklų pasiekimų atotrūkį vargu ar galima.
Mes turime prisiminti, kokių dramatiškų gyventojų pasikeitimų įvyko per pastaruosius du dešimtmečius provincijoje – emigracija, nedarbas, gyvenimas iš pašalpų. Socialinės ydos (girtavimas ir t. t.) daro daug didesnį poveikį provincijai nei miestams – čia daugiau įvairius nepriteklius kenčiančių vaikų, kuriems daug sunkiau sekasi mokslai, deja, taip. Bet neskubėkime nurašyti tų mokinių, kurie, pasak žurnalo autorių, „į mokyklą – pavalgyti ir pamiegoti“.
Mūsų patirtis rodo, kad didelė dalis tų mokinių mokykloje įgyja kitų labai reikalingų įgūdžių – juk ne tik matematikos ir rašto mokomės. Bendravimas, bendradarbiavimas, elgesio aplinkoje įgūdžiai, aplinkos pažinimas, sportas, muzika, dailė – visa tai taip pat labai svarbu. O įsipareigojimas savam kraštui, pasiryžimas likti ir dirbti savo tėvų žemėje jau nieko nevertas? Tai jau ne rezultatas? O laimingas vaikas, žmogus – tai jau ne rezultatas? Ar vis dar manome, kad tik akademiniai rezultatai lemia žmogaus gyvenimo sėkmę?
Ar mes žinome, pavyzdžiui, Arvydo Sabonio lietuvių kalbos ir matematikos aštuonmečio mokslo baigimo pažymius? Kam jie dabar įdomūs? Todėl galvodami, kaip geriau išmokyti mokinius, turime nepamiršti, kad nepilnavertiškumo komplekso diegimas ir įtampos sukėlimas mažai kuo galės padėti.
Nėra mūsų vaikai prastesni, mokyklos taip pat – jos tiesiog skirtingos, kaip ir jose besimokantieji, kiekvienoje mokykloje yra tiesiog talentingų mokytojų – nesunkiai galiu išvardyti gerą dešimtį. Tose pačiose „prastose“ mokyklose galima surasti ne po vieną mokinį, kuriems tie patys „prasti“ mokytojai nuperka pietus, nes ne visi tą nemokamą maitinimą gauna – turi vieną kitą hektarą žemės ar uždarbis kokiu euru buvo didesnis, nei reikalaujama pažymose.
Nenorėčiau, kad būtų manoma, jog mokyklos, mokytojai yra idealūs, jiems nereikia keistis – reikia, ir dar kaip! Mokytojams, pasižymintiems ypatingu stropumu, dažnai sunku daryti mokomosios medžiagos atranką – iš didelio noro išmokyti visko ir visus dažnai prarandame svarbiausius esminius dalykus.
Užsimenama apie kompleksinės pagalbos mokykloms galimybę – tokią jau bando kelios rajono mokyklos. Tikėkime, rezultatai bus geri. Beje, reikia prisiminti, kad gerų rezultatų siekti nepadeda ir dabartinė pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo tvarka. Mokiniui visai nebūtina patikrinimo metu atskleisti savo gebėjimų – jei matematikos metinis įvertinimas teigiamas, užtenka tik ateiti į patikrinimą ir bent pavardę užsirašyti ant užduočių lapo bei kažką pabraižyti – surinkus ir 1 balą laikoma, kad „išlaikyta“. Tai kam stengtis, jei matematika nesiseka?
Patyčių ir mokinių emocinio saugumo problema tiesiogiai susijusi su mokinių pasiekimais – jos, deja, mūsų kasdienybė. Tai problema, kuri sunkiai, net labai sunkiai sprendžiama. Kas žino, gal ji yra viena iš pagrindinių prastų rezultatų priežasčių? Sugniuždytas vaikas negali pasiekti gerų rezultatų.
Mokyklos mikroklimatas turi būti geras, palankus vaikams, todėl sutartinai turės dirbti ne tik mokiniai, mokytojai, bet ir mokinių tėvai. Ir ne pripuolamai, o nuosekliai ir ilgai – turėkime pasiryžimo ir kantrybės.
Algirdas VENCKUS, Rudilių Jono Laužiko pagrindinės mokyklos direktorius
Personalo ir vadovų atranka https://www.primumesse.lt/tiesiogine-vadovu-paieska-atranka-executive-search/