Gaisras aprašytas dokumentuose
Abipus vieškelio išsidėstęs Varaniškių kaimas Kupiškio rajone smarkiai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Vykstant mūšiams, sudegė daugiau nei pusė sodybų.
Bet gyvenimas eina, žaizdos pasimiršta ir kone visi kaime sutikti gyventojai tik gūžčioja pečiais, paklausti apie didžiulį gaisrą.
Vienas iš „Kupiškėnų enciklopedijos“ autorių – Kalvarijoje gyvenantis kraštietis, istorikas, muziejininkas Alvydas Totoris tuo nesistebi.
Juk praėjo daugiau nei šimtas metų. Liudininkai jau mirę, o palikuonys per rūpesčius gal nesiklausė, o gal tiesiog pamiršo.
Užtat dokumentuose šis įvykis aprašytas, ir A.Totoris tai perskaitė Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje. Ten pat jis rado duomenų ir apie kitus kaimus: ką gyventojai prarado ir kokia suma įvertinti jų nuostoliai.
Sudegė penkiolika sodybų
„Radau tiksliai parašyta, kad 1915 metų liepos 20 dieną Kupiškio krašte ėjo frontas. Pagrindinis vokiečių ir rusų susirėmimas vyko netoliese Varaniškių, Ničiūnų kaime. Jis buvo sunaikintas visiškai. Iš Varaniškiuose buvusių 23 sodybų sudegė penkiolika. Kitos aštuonios irgi nukentėjo, bet nesupleškėjo iki pamatų“, – kalbėjo A.Totoris.
Prieš mūšį rusų kariai gyventojams prisakė bėgti į mišką, slėptis, nes per prasidėsiantį mūšį su vokiečiais bus didelis pavojus žūti.
Muziejininkas užtikrino, kad civilių gyventojų be reikalo niekas nežudė.
Taigi pagriebę, kas ką galėjo, žmonės pasitraukė ir bejėgiškai turėjo laukti, kuo viskas baigsis. Net ir matydami į dangų kylančias liepsnas, švilpiant kulkoms negalėjo grįžti gesinti savų namų.
Sudegė ne tik gyvenamieji namai, bet ir ūkiniai statiniai, svirnai, kluonai.
„Mediniai pastatai stovėjo šalia, ugnis persimetė nuo vieno prie kito. Daugelis – šiaudiniais stogais. O dar vasara, sausra“, – aiškino pašnekovas.
Prisiglaudė tvartuose, žeminėse
A.Totoris žino istorijų, kuo baigėsi tiems gyventojams, kurie nepaklausė kareivių ir nusprendė į mišką nesitraukti.
Viename iš Kupiškio kaimų du žmonės pasislėpė šulinyje, nuleidę į jį lentą ir ant jos susėdę. Šulinyje kulkos nepasieks. Kad įkris artilerijos sviedinys, tikimybė taip pat maža.
Bet žmonės nepagalvojo, kas atsitiks užsidegus namui prie šulinio. Kaip tik taip ir nutiko. Pasklidę dūmai pražudė žmones šulinyje. Jie užtroško.
Praėjus mūšiams namo sugrįžę žmonės džiaugdavosi, jei rasdavo nesugriautus namus. Bet užgyventas turtas – gyvuliai, daiktai – būdavo išgrobstyti.
Taip nutiko ir varaniškiečiams. Netekusieji namų prisiglaudė tvartuose, žeminėse. Gyvenimą turėjo pradėti iš naujo.
Į vienkiemius ir atgal
„Žmones gelbėjo tai, kad kone kiekvienas turėjo miško. Kirto medžius, pjovė lentas ir vėl statėsi namus“, – pasakojo A.Totoris.
Dokumentuose buvo labai tiksliai rašoma, kas ką prarado per karą, kokie nuostoliai, nes buvo žadama juos atlyginti. Nepakakdavo, kad pasisakydavo nukentėjėliai. Jų žodžius turėjo patvirtinti liudininkai, pasirašyti Antašavos kunigas.
„Taip buvo daroma, kad žmonės nuostolių nepasididintų, nors būdavo gan sąžiningi“, – kalbėjo istorikas.
Vėlesniais metais, kai buvo vykdoma žemės reforma, žmonės išsikėlė į vienkiemius. Pirmenybė teko labiausiai nukentėjusiems per karo mūšius, netekusiems namų.
Po Antrojo pasaulinio karo viskas vėl vertėsi aukštyn kojomis. Kolūkių laikais žmonės iš vienkiemių vėl buvo varomi į gyvenvietes. Ėjo melioracija, ir sodybos buvo tiesiog sulyginamos su žeme.
„Žmonės nenorėjo gyventi susigrūdę ir palikti savo vienkiemių, nes žemę taip dirbti daug paprasčiau. Bet tik nedaugelis atsilaikė valdžios spaudimui“, – kalbėjo A.Totoris.
Grįžo pasiimti lopšio
Kad geriausia yra gimtinėje, patvirtina ir į Varaniškius gyventi grįžusi Danutė Rusienė, buvusi Rinkevičiūtė.
Apie kaimą suniokojusį gaisrą jai papasakojo teta Bronė Kukienienė. Tuomet ir pačiai tetai buvo vos keli mėnesiai. Be jos, šeimoje augo dar penki vaikai.
„Teta pasakojo, kad kaimo žmonės turėjo bėgti į mišką slėptis, kas ką pagriebę. Kas pasikinkė arklį, prisirišo karvę – ir pasitraukė. Tetos mama pamiršo lopšį, tai grįžo jo pasiimti. Dar pamatė tėvo aulinius batus, į juos įsispyrė ir taip kitus pasivijo“, – pasakojo D.Rusienė.
Kitą dieną grįžusi šeima ten, kur stovėjo gyvenamasis namas, išvydo vien degėsius. Apsistojo daržinėje.
Po to priglaudė šalia kaimo palaukėje gyvenusi ir per mūšį mažiau nukentėjusi Mažeikų šeima. Nors pačių trobelytė buvo maža, pagailėjo vaikus auginančių kaimynų.
Gėlė išstovėjo ant palangės
D.Rusienė pasakojo, kad tetos tėvai žiemą ėmė kirsti mišką ir ant tų pačių pamatų statytis naujus namus.
Po to prasidėjo kraustymasis į vienkiemius. O sovietmečiu žmonės vėl, kas savo noru, kas per prievartą, grįžo į kaimą.
Moteris pamena, kaip ir jos tėvai atitraukė į Varaniškius namą iš vienkiemio.
„Tėtis buvo labai nagingas. Užtraukė namą ant sienojų, pritvirtino prie traktoriaus – taip ir atkeliavo. Ant palangės stovėjo pelargonija, net ji ant žemės nenukrito“, – prisiminė moteris.
Ji pati jau buvo baigusi mokslus, ištekėjusi, tad ir širdies dėl persikraustymo per daug negėlė.
Vis dėlto daugiau kaip prieš dešimtmetį D.Rusienė grįžo gyventi į Varaniškius. Gyvena netoli gimtinės, bet žymės nelikę, kur stovėjo tėvų namai.
„Su broliu Viliumi kartais pasiginčijame, į tą ar kitą pusę“, – nusijuokė pašnekovė.
Prie ąžuolo – kryželį
Prieš 18 metų D.Rusienė su buvusiu varaniškiečiu, dabar Byčių kaime gyvenančiu Jaronimu Čieliu sugalvojo surengti kraštiečių susitikimą.
Tuomet tokios šventės, bent jau rajone, buvusios naujiena. Suvažiavo daugiau kaip šimtas buvusių gyventojų su vaikais, anūkais.
Teta išpildė savo tėvo prašymą prie namų ąžuolo prikalti šventintą kryželį.
Prieš susitikimą atėjo mintis sukurti kaimo vėliavą. Joje pavaizduotas ąžuolas, paukščiai.
„Ši vėliava stovėjo kambaryje, kai mirė mano mama“, – kalbėjo D.Rusienė.
Dabar Varaniškių vėliavą saugo pašnekovės brolio V.Rinkevičiaus šeima.
Vietiniams svarbus ir kaimo kryžius. Jaunimas eidavo prie jo melstis, prie jo sustodavo laidotuvių procesija – taip kaimas atsisveikindavo su mirusiuoju.
Sunkumai tik užgrūdino
J.Čielio prisiminimai apie Varaniškius siekia tuos laikus, kai būdamas 12 metų su mama atvyko gyventi į jos tėviškę. Atvyko vargo prispausti, po tėvo netekties.
Paklaustas, ar laiminga buvo jo vaikystė, vyriškis susimąstė.
„Svarbu, kad buvo kur gyventi ir kur mokytis“, – atsakė. Netoliese, Miliūnuose, jis baigė pradžios mokyklą.
Po jos pasiturinčių tėvų vaikai toliau ėjo į mokyklą, o J.Čielys turėjo ganyti karves.
Bet sunkumai grūdino. Vėliau įstojo į Žemės ūkio akademiją, dirbo agronomu.
Paklaustas, ar negalvojo grįžti gyventi į Varaniškius, pašnekovas sakė, kad jau po mamos mirties atvažiuodavo vis rečiau.
Prižiūrėti sodybą – džiaugsmas
O štai Albinas Stumbrys po tėvų mirties toliau prižiūri gimtąją sodybą.
Nuo gatvės akį traukia namo langinės, ryškiai geltonai dažytos klėties durys, alaus statinė. Kiemas net švyti nuo dobiliukų, o jau bičių dūzgesys! Tarsi kokia simfonija.
Paklaustas, ar nevargina važinėti iš Kupiškio ir tvarkytis kaime, žmogus patikina, kad jokio vargo, tiktai džiaugsmas.
Tėvukas turbūt buvo aludaris? Apie tai paklaustas A.Stumbrys prisiminė, kad kaimo žmonės draugiškai gyveno. Kone kiekvienas kiemas darė alų, tai jį ir ragaudavo tai ten, tai čia. Bet kaimas dėl to neprasigėręs.
Varaniškiečio tėvams skaudžiausia buvo, kai dėl sveikatos teko atsisakyti gyvulių.
Na, o kokie linksmiausi prisiminimai?
„Turbūt kaip su vaikais eidavome pas kaimynus krėsti kriaušių. Nors ir savų turėjome, kitų gi skanesnės“, – nusišypsojo vyras.
Jis neprisiminė, kad tėvai būtų ką nors pasakoję apie gaisrą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Totoris surado dokumentus, kuriuose nurodoma tiksli mūšio ties Varaniškiais diena. Tuomet kilo gaisras, supleškėjo 15 sodybų.
2. Kaimo vėliavą saugo varaniškietis V.Rinkevičius.
3. Ąžuolą žymi šventintas kryželis.
4. Kaimas keitėsi, žmonės išsikraustė ir vėl sugrįžo, o ąžuolas per amžius taip stovėjo.
5. Prie kryžiaus sustodavo laidotuvių ceremonija.
6. Nuo gatvės šviečia A.Stumbrio namų langinės.
7. Akį traukia ir klėtis ryškiai geltonai dažytomis durimis.
8. Inkilų kaime – daugybė.
9. Lauke jau matyti karvių, žmonės juda bruzda – pavasaris.
10. Mielos ir prasmingos sodybų puošmenos. A.Švelnos nuotr.
