Nepamirš pagalbos skrydžio į bombarduojamą Mariupolį

Maisto krovinius į frontą pristato malūnsparniais

Penkiolika metų Danijoje gyvenančios klaipėdietės Vilijos Sakalauskienės gyvenimą kardinaliai pakeitė karas Ukrainoje. Netrukus po Rusijos įsiveržimo ginti Kyjivo išvykus bičiuliui danui Antoniui, moteris ėmė rinkti jo padaliniui paramą, o po šio žūties pateko į rizikingiausią kelionę gyvenime. Būdama 41 metų ir po skyrybų viena auginanti paauglę dukterį, Vilija tapo vienintele lietuve, dalyvavusia pagalbos skrydyje „Azovo“ kariams į apsuptą Mariupolį.

„Tai buvo trečia paramos išvyka į Ukrainą. Per internetą buvau užmezgusi ryšį su „Azovo“ brigados atstovais. Už mano nuvežtus pinigus nupirkome maisto krovinį. Bazėje netoli Irpinio iškraunant produktus karys Dmitro paklausė: „Gal nori skristi ir pamatyti, kaip tą valgį perduosim vaikinams Mariupolyje?“ Kadangi visada buvau drąsi, daug negalvodama atsakiau, kad noriu, ir įsėdau į malūnsparnį“, – pasakojo Vilija.

Moteris prisipažįsta, jog tai tapo pačia pavojingiausia kelione gyvenime, kurios neįstengia pamiršti ir kuri jai kaskart atsikartoja sapnuose.

„Kai nuskridome, dar nebuvo visai sutemę, tačiau dangus buvo juodas nuo dūmų, o ausyse be perstojo aidėjo kurtinantys sprogimai. Nors esu drąsuolė, bet tuo metu buvau siaubingai persigandusi, širdis plakė pašėlusiu ritmu. Suvokiau, kad galim iš čia nebegrįžti. Viskas vyko pašėlusiu greičiu – nusileidom labai trumpam, lakūnas net neišjungė variklio, maistą ir vandenį iškrovėm akimirksniu ir vėl šovėm į dangų. Kad mūsų septyniukei viskas galėjo baigtis kitaip, patvirtino žinia po kelių dienų, jog tokią misiją vykdęs kitas malūnsparnis buvo pašautas ir visi juo skridusieji žuvo“, – sakė Vilija.

Kartais žūva visi keliais malūnsparniais pagalbą gabenę asmenys, o nemažai ekipažų grįžo atgal neiškrovę maisto dėl per didelės grėsmės būti pašautiems. Tokioje beviltiškoje situacijoje atsidūrę, rusų karių aklinai apsupti ukrainiečių kovotojai vėliau gavo pasiduoti nelaisvėn ir palikti „Azovstal“ gamyklos požemius.

Išgyventa netektis neatgrasė nuo išvykų

Į pirmąją kelionę Vilija vyko drauge su vienu Danijos lietuviu ir vežė tenykščių lietuvių bei danų suneštus daiktus. Atmintin labiau įstrigo antroji kelionė, kai gabeno už suaukotas lėšas nupirktą automobilį 24 metų danui kariui savanoriui Antoniui, kurį neblogai pažinojo prieš karą.

„Jis žuvo kitą dieną po to, kai įteikiau automobilio raktelius. Mes tuo metu vykom kita mašina atgal į Daniją, o riedant Vokietijos autostrada paskambinęs Antonio vadas pasakė, jog mano bičiulio neliko. Žliumbiau visą likusį kelią, o sužinojusi, kad jo kūną perėmė rusai, Antonio mamai pažadėjau, kad darysiu viską, jog palaikus atgautume ir tinkamai palaidotume. Bendravau su ambasada, ministerijomis, nemiegojau naktimis, bet suradau tarpininkus, kurie už tam tikrą atlygį žadėjo palaikus iš okupuotos teritorijos atgabenti, nes tada dar veikė pravažiavimo punktai. Palaikus tarpininkai atgabeno į Odesą, bet paaiškėjo, kad tai kito kario kūnas, o Antonį palaidojome tik pernai. Jisai žuvo netoli Mikolajevo per mūšį, kuriame krito didelis kiekis Užsieniečių legiono karių“, – liūdnai pasakojo moteris.

Išgyventas stresas skrydyje į Mariupolį neatgrasė Vilijos nuo išvykų Ukrainon. Priešingai, paramą kariams ėmė rinkti dar intensyviau, o tam neretai išleisdavo nemažą dalį uždarbio.

Kad būtų taupiau, Vilija mašinas gabeno iki Ukrainos pasienio, ten jas perduodavo į susitikimo vietą atvykusiems kariams, o grįždavo mikroautobusu.

Darbdaviai į jos išvykas karo pradžioje žiūrėjo tolerantiškai, o atsidavimą Kyjivui įvertinęs vieno ukrainiečius Danijoje vienijančio tinklapio įkūrėjas pasiūlė tapti tinklapio įrašų „kontroliere“, arba moderatore.

„Danijoje yra keli ukrainiečius sujungę tinklapiai, kituose galima rašyti kokia nori kalba, o mes principingai toleruojame įrašus tik ukrainietiškai, rusiškus blokuojame. Sujungėme 28 tūkstančius žmonių, iš kurių apie penkis tūkstančius gyvena ne Danijoje, o Ukrainoje. Mat vienų giminės ar draugai gyvena Danijoje, kiti patys mąsto apie atvykimą čionai“, – pasakojo lietuvė.

Danijoje abejingų karui daug

Su ukrainiečių bendruomene Vilija suartėjo karo metu, o jų kalbą išmoko tam, kad nereikėtų bendrauti rusiškai, mat dauguma pabėgėlių daniškai kalba prastai. Vilija į Daniją atsikraustė pastojusi, kai su sutuoktiniu nusprendė, kad toje šalyje jiems bus geriau. Iki tol moteris dirbo vienos telekomunikacijos įmonės salono vadove Klaipėdoje.

„Vienos mano draugės vyras buvo ukrainietis, tai mes diskutuodavome apie galimą Rusijos įsiveržimą. Pamenu, apie tai su draugais kalbėjau užpuolimo išvakarių dieną ir tvirtinau, kad karo Ukrainoje nebus. Ryte žiniose išgirdusi, kad Maskva įsiveržė, skubiai įsijungiau Lietuvos televiziją, nes Vilnius ištisai apie tai kalbėjo, o Danijos televizija pranešinėjo tik žiniose.

Nuėjusi į darbą danams pasakodavau, kas vyksta, nes jų žiniasklaida nebuvo tokia operatyvi, tad darbuotojai žinojo gerokai mažiau. Bendradarbis Tomas buvo kariškis, tai jo paklausiau, ar negalvoja vykti į karą. Šis atsakė, kad Danijos įstatymai draudžia tarnauti kitos šalies armijoje, tačiau galima rinkti paramą, ir supažindino su keliais pagalbos entuziastais danais“, – pasakojo lietuvė.

Karo pradžioje danai aukojo noriai ir net patys skambindavo, klausdavo, ką atvežti ir kur. Tačiau vietinių entuziazmas išblėso po metų, o dabar danai ne tiek aukoja, kiek priekaištauja premjerei dėl skiriamos paramos Kyjivui.

„Prie aukojimų prisideda nedidelė grupė danų, o dauguma tapo abejingi karui Ukrainoje ar net priekaištauja dėl pagalbos dydžio, ragindami lėšas skirti vidaus poreikiams. Danijoje nesimato ir Ukrainos vėliavų, jos aš negaliu iškelti net privačioje savo sodyboje, mat tai draudžia karalystės įstatymai“, – sakė Vilija.

Paramą surinkti vis sunkiau

Lietuvė yra gavusi daugybę padėkos raštų iš Ukrainos karinių dalinių. Vilijai buvo net kilusi mintis persikelti į Ukrainą, kad galėtų labiau prisidėti prie paramos rinkimo, tačiau privalėjo Klaipėdoje lankyti sergančią mamą, o pernai ją palaidojo.

Moteris yra nusivylusi, kad vis mažiau ukrainiečius karius remia Danijoje esantys jų tautiečiai, o čia dirbantys lietuviai visai nebenori prisidėti. Lietuvių Danijoje yra apie 25 tūkstančius, dalis jų atvyksta padirbėti laikinai, o dalis čia yra įsikūrę ilgam.

„Į tautiečius dėl aukojimų net nemalonu kreiptis, nes po tokio įrašo gaunu nemažai neigiamų komentarų ir net keiksmų. Tiek danai, tiek lietuviai bei pabėgėliai ukrainiečiai čia jaučiasi komfortiškai, galvoja, kad yra saugūs, kad karas jų nepalies. Man dėl to yra vis labiau apmaudu, nes kasdien gaunu iš fronto karių paramos prašymus, bet su skaudančia širdimi turiu atrašyti, kad pinigų nebesurenku, kad negalėsiu padėti. Kartais yra taip apmaudu, jog verkiu iš bejėgiškumo, nes tuos karius pažįstu ir žinau, kaip jiems sunku“, – kalbėjo Vilija.

Ukrainai paramą veža keletas didelių visuomeninių Danijos organizacijų, tačiau jos specializuojasi humanitarinėje pagalboje. Vilija gi perka kariams reikalingą ginkluotę bei ekipuotę, automobilius. Ją dažniausiai vežė garsioms kovinėms 80, 90, 92 brigadoms bei specialiam dronų padaliniui „Gostri Kartuzy“. Pastarąjį Vilija remia ir dabar, pažįsta visus padalinio vadus.

Lietuvė aktyviai susirašinėja ir su posakio „Rusų laive, eik na...“ autoriumi, jūros pėstininku Romanu Hrybovu, rinko aukas padovanoti jam mašiną.

Okupantais pasitikėti negalima

„Klaipėdoje augant natūraliai teko bendrauti ir su rusakalbiais, tačiau senelis, buvęs Antrojo pasaulinio karo partizanas, dar vaikystėje įdiegė, kad Rusija ir rusais pasitikėti negalima, nes jie yra okupantai. Karas Ukrainoje tokį mano nusistatymą dar labiau sustiprino. Prieš kelis mėnesius įstojau į Danijos kariuomenės savanorių padalinį, lankau šaudymo ir kitus mokymus, laikysiu egzaminus.

Per priėmimo pokalbį kariškis džiaugėsi mano paramos veikla Ukrainai, o per šaudymo pratybas stebėjosi taiklumu ir nenorėjo patikėti, kad anksčiau nelankiau tokių kursų.

Žinau, kad jei gyvenčiau Lietuvoje, priklausyčiau Šaulių organizacijai, ir žinau tai, kad jei rusai užpuls mano gimtinę, kuo skubiau atvyksiu jos ginti“, – sakė Vilija.

Prierašai po nuotraukomis:

1.Lietuvis karys Raimondas Urvikis atsiuntė Vilijai padėką už nupirktas naujas mašinos padangas.

2. Danijos ukrainietės pakuoja kariams siunčiamus vaistus.

3. Vilijos bičiulis, 24 metų danas karys Antonis žuvo antrą karo mėnesį.

4. Vilija Sakalauskienė (antra iš dešinės) su savanorėmis ukrainietėmis Konstantynivkoje.

5. Ant Vilijos kariams nupirktos mašinos klijuojamos danų, lietuvių ir ukrainiečių vėliavėlės.

6. Lietuvė bičiuliaujasi ir aktyviai susirašinėja su garsaus posakio apie rusų laivą autoriumi Romanu Hrybovu ir jo kovos padaliniui rinko aukas mašinai.

7. Fronto kariai ant okupantams siunčiamų sprogmenų užrašė Vilijos vardą kaip padėką už nupirktus dronus.

E.Butrimo nuotraukos