Į repeticiją pakvietė draugė
Jaunuosius pasvaliečius šokti mokanti 43 metų Diana Tučaitė pati ant parketo atsidūrė visai atsitiktinai. Iki paauglystės ji apie šokius net negalvojo. Lankė muzikos mokyklą, grojo fortepijonu ir žavėjosi bendramokslių grakštumu.
„Kai buvau 16 metų, draugė pakvietė kartu nueiti į šokių repeticiją. Kadangi iki tol niekada nebuvau šokusi, buvo nedrąsu. Spyriojausi, bet visgi smalsumas nugalėjo“, – pirmą pažintį su šokiais prisiminė choreografė.
Šis draugės pasiūlymas nulėmė visą merginos ateitį.
Dabar moteris prisimena, kad šokti jai sekėsi puikiai ir netrukus ji buvo priimta į pagrindinę šokių grupę.
Tuomet nebuvo vieno žanro, atlikėjos šokdavo įvairiausius šokius. Tai irgi buvo labai įdomu.
Parketas pasvalietę pakerėjo. Todėl baigus mokyklą, kai reikėjo rinktis tolesnį kelią, D.Tučaitė įstojo į Klaipėdos universitetą mokytis šokio choreografijos.
„Studijų pabaigoje dėstytoja man pasiūlė važiuoti šokti į Turkiją. Kadangi viliojo ne tik neblogas uždarbis, bet ir norėjosi pamatyti svečią šalį, nelaukdama nė diplomų teikimo šventės, išvykau“, – prisiminė pašnekovė.
Po dvejų metų D.Tučaitė grįžo į gimtąjį Pasvalį dėl šeimos aplinkybių ir ėmėsi to, ką geriausiai išmanė, – šokio.
Berniukus išviliojo sportas
Nedideliame mieste buvo net keli šokių kolektyvai ir choreografų nereikėjo. Tačiau jai vis dėlto pavyko mokykloje rasti šokio mokytojos darbą. Šokio žingsnelių pedagogė mokė pradinukus.
Ji pastebėjo, kad vieni mokiniai į šokio pamokas ėjo tik iš pareigos, o kiti labai noriai. Pulkelis mergaičių gyveno vien tik šokiu. Jas ir subūrė.
„Atsirado mada važinėti į konkursus, šokių festivalius, o ten juk reikia prisistatyti, kas tokie esame. Turėjome skubiai sugalvoti kolektyvui pavadinimą. Ilgai sukti galvos neteko – kadangi šokome šiuolaikinius šokius basomis, toks pavadinimas ir prilipo“, – pasakojo vadovė.
D.Tučaitė su nostalgija prisiminė laikus, kai grupėje šoko ir berniukai. Tačiau juos labiau žavėjo krepšinis, futbolas, tad jie ten ir pabėgo.
Konkursus atsirenka, kad jie būtų naudingi
Šokis yra brangus malonumas. O dalyvavimas konkursuose, anot vadovės, kartais būna tik pinigų švaistymas. Todėl ji stengiasi atrinkti kuo rimtesnius, profesionalesnius šokių festivalius, kuriuose jaunieji šokėjai galėtų ne tik pasirodyti, bet ir pasimokyti šokio subtilumo iš konkurentų.
„Basomis“ kolektyvui dažnai gerai sekasi. Iš Lietuvoje ar užsienyje vykstančių konkursų pasvalietės grįžta ir su svariais apdovanojimais.
Pernai Latvijoje surengtame festivalyje „Baltic Amber“ 7–10 metų mergaitės nuskynė laurus – iškovojo pirmą vietą. Mažosios 4–5 metų mergytės užėmė trečią vietą.
Šiais metais karantinas sugriovė visus vadovės planus dalyvauti konkursuose. Pasvalietės niekur nevyko, nes ir konkursai niekur nebuvo rengiami.
Šokis – tai ne žaidimas
D.Tučaitė šokti moko 3 įvairaus amžiaus grupes.
Vos ketverių mažąsias šokėjas vadovė vadina balerinomis, nes šokiuose yra nemažai baleto elementų.
Ji nesiskundžia, kad kartais tenka pabūti auklėtinėms ir mama, ir močiute.
„Dažnai mergaites tenka guosti, šluostyti joms ne tik ašaras, bet ir varvančias nosis. Tokias mažyles reikia palydėti į tualetą ir padėti ten susitvarkyti. Bet matant mergaičių užsidegimą šokti visi vargai vargeliai yra vieni niekai“, – tvirtino šokių vadovė.
Choreografė atviravo, kad pasitaikė atvejų, kai šokėjos prieš pat pasirodymą staiga išsigąsta ir užsispiria – neis į sceną, nors mirk.
Tada jas tenka nuraminti, padrąsinti ir priminti, kad šokis – tai ne žaidimas. Pamažu visi „ožiai“ išsilaksto.
Vykstant į konkursus kuriozinių situacijų išvengti nepavyksta.
„Daugiau nei 100 kilometrų nuvažiavus į konkursą, kai kurios auklėtinės staiga pasako, kad pamiršo pasiimti šokių kostiumus. Tada tenka skambinti tėveliams ir prašyti, kad jie griūtų per galvą – sėstų į mašinas ir vežtų. Tėvai, aišku, dėl savo vaikų pasirengę padaryti bet ką“, – bent jau tuo džiaugėsi D.Tučaitė.
Be didelio darbo niekaip nebus rezultato
Jau dvejus metus baleto subtilybių besimokančios 6 metų Martynos Repšytės mama Asta Grabauskaitė džiaugėsi vadovės sugebėjimu bendrauti su mažylėmis. Moterį žavi ir vadovės profesionalumas.
„Darželyje Martyna labai norėjo šokti ir išmokti padaryti špagatą. Dar trimetę pradėjome leisti į atvažiuojančių choreografų pamokas. Tačiau praėjus visiems metams dukra nieko neišmoko, neskyrė net kairės pusės nuo dešinės. Tuomet Martyną nuvedžiau pas Dianą ir rezultatai – iš karto. Po savaitės mergaitės per repeticijas savo pozicijose stovėdavo kaip kareiviai. Žinojo, kad negalima kalbėtis ar už nugaros stovinčiai draugei rodyti liežuvį. O po pusmečio jau darė išsvajotą špagatą“, – dukros pasiekimais džiaugėsi mama.
A.Grabauskaitė neslėpė, kad vadovė yra labai reikli sau ir auklėtinėms. Pasak mamos, mergaitės dar nesupranta, kad be didelio darbo nebus ir rezultato, tad ir jos dukra, jei tik labai pavargsta, praneša, kad nebenori eiti į baleto repeticijas. Bet tai praeina.
Jų šeima su šokiu susijusi jau daug metų. Mažosios Martynos dėdė Sigitas Repšys anksčiau Pasvalyje buvo įkūręs ir išgarsinęs savo šokio teatrą, o dabar, išvykęs į sostinę, irgi darbuojasi šokio srityje.
Martynos mamą šokis taip pat lydėjo nuo pat vaikystės. Pradžia buvo mokyklos būreliuose, vėliau – argentinietiško tango grupėje, dabar laisvalaikiu ji šoka Lotynų Amerikos šokius.
„Per dukrą tikrai nenoriu įgyvendinti savo svajonės, bet matau jos norą šokti ir todėl visuomet paskatinu. Suprantu, kad vaikams labiau patinka dūkti, nei kantriai dirbti. Todėl namuose daug kalbamės apie atsakomybę, pareigą. Ir po kiekvieno dukros pareiškimo, kad nebešoks, taip pat pradedu diskusiją apie tai. O pabaigoje prieiname bendros nuomonės, kad šokti tiesiog reikia – juk taip gerai sekasi“, – pasakojo A.Grabauskaitė.
Žiūri baleto spektaklius
Pirmosios D.Tučaitės šokių grupės auklėtinė 24 metų Silvija Jokubaitytė taip pat tvirtino, kad vadovė buvo labai reikli. Mergina prisiminė, kad net buvo padariusi joms pažymių knygeles, jog galėtų vertinti tai, ką išmoko, – kiekvieną naują žingsnelį.
Grupės „Basomis“ šokiai yra saviti, kartais ne visiems suprantami.
Dažnai mergaitės į sceną žengia ne tik basomis, bet ir šlapiais plaukais. Prieš pasirodymą joms tenka bėgti į tualetą ir drėkinti plaukus. Varžovėms iš to – tik nuostaba. „Kokios keistos tos pasvalietės“, – kartais šnabždasi. Tačiau toks vadovės sumanymas geriau atskleidžia šokio esmę, žiūrovai geriau supranta, ką norima pasakyti tuo šokiu.
„Po vienos apgavystės vadovė labai atsakingai rinkdavo, į kokį konkursą ar pasirodymą važiuoti. Panevėžyje iškovojome pirmą vietą ir turėjome gauti bene 500 litų prizą. Tačiau organizatorius pabėgo su visais mūsų iškovotais pinigais“, – prisiminė jau labai senus laikus S.Jokubaitytė.
Merginų negąsdino įtemptos repeticijos. Jos 3 kartus per savaitę rinkdavosi repetuoti, o ketvirtą kartą eidavo į vadovės rengiamą treniruotę pasportuoti.
„Vadovė man buvo ir yra didžiausias autoritetas. Iki šiol prisimenu jos žodžius, kad vietoj pyragėlio geriau rinktis obuolį, o rankinėje visada reikia turėti buteliuką vandens. Baigiau medicinos studijas, turiu daug darbo, o silpnybė šokiui mane atgaivina – žiūriu baletą, laidas apie šokio meną“, – tvirtino mergina.
Autografas
„Svarbu atrinkti kuo rimtesnius, profesionalesnius šokių festivalius, kuriuose jaunieji šokėjai galėtų pasimokyti šokio subtilumo iš konkurentų.“ (Diana)
„Baigiau medicinos studijas, turiu daug darbo, o silpnybė šokiui mane atgaivina – žiūriu baletą, laidas apie šokio meną.“ (Silvija)
Prierašai po nuotraukomis:
1. M.Repšytė kantriai vykdo vadovės D.Tučaitės patarimus.
2. Vadovei visada reikia sugebėti iškart bendrauti su pulkeliu savo šokėjų, atsakyti į visus klausimus.
3. Gavus apdovanojimą nuotaika dar labiau šoka į aukštybes.
4. Iš prieš 13 metų šokti pradėjusių šiuolaikinio šokio grupės „Basomis“ merginų nė viena tolesnio savo kelio su šokiu nesusiejo, tačiau niekada nepamirš kartu patirtų džiugių akimirkų.
5. M.Repšytei patinka ne tik šokti, bet ir vilkėti puošnius šokėjos drabužius. Nuotr. iš asmeninio albumo