Senas filmas spaudžia ašarą
Mikoliškio gyvenvietės žmonės turi tai, kuo niekas kitas gal jau negali pasigirti – kino juostą apie jų kaimą. Tai senbuviams – didžiausias turtas.
Kaip jiems pavyko išsaugoti istorinius sovietmečio kadrus?
Na, tų smulkmenų dabar jie nelabai atsimena, bet žino, kad turi būti dėkingi dviem vaikinams – Šarūnui Balčėčiui ir P.Lekerauskui – tai jie visiems prieinamu padarė šį filmą, tiesiog įkėlė į internetinę erdvę.
Vis iš naujo peržiūrimas filmas apie Mikoliškio kaimą ne vienam kraštiečiui išspaudžia ašarą.
Filmavo net 14 metų
Buvęs Pušaloto seniūnijos, kuriai priklauso ir Mikoliškio kaimas, viršaitis, o vėliau ir seniūnas, dabar 84 metų Julijonas Gervė prisiminė, kaip būdavo filmuojama.
„Kaime vykdavo vasaros šventės. Norėdami įamžinti mikoliškiečių gyvenimą, 1975 metais pasisamdėme operatorių, kad šis susuktų filmą apie kaimą ir jo gyventojus. Šis sumanymas visiems labai patiko, todėl filmuojama po truputį buvo kasmet, filmą vis papildant. Filmavimas vyko 14 metų“, – atviravo buvęs seniūnijos vadovas.
Nemažai filmuotoje juostoje įamžintų vietinių gyventojų iškeliavo anapilin, tačiau filmą pasižiūri jų vaikai ir anūkai. Ir patiems, kadre užfiksuotiems žmonėms, malonu savo veidus matyti jaunus.
Kaime buvo kolektyviniai sodai
Vyrai pasakojo, kad tokio unikalaus kaimo kaip Mikoliškis visoje šalyje nebuvo ir dėl kito dalyko: nesuprantamo gyvenvietės statuso – ji nebuvo nei miestas, nei kaimas.
Mat atsitiko taip, kad paukštyno darbuotojams sovietinė valdžia pastatė kooperatinius butus, o tvartus pamūrijo tik už puskilometrio.
Po langais negalėjo būti ir daržų. Tad Lietuvoje jie – bene vienintelė gyvenvietė, turėjusi kolektyvinius sodus.
Mikoliškiečiai garsėjo agitmenine brigada. Du dešimtmečius klestėjusi humoro grupė nevengdavo pašiepti ir aukštų vadovų. J.Gervė tvirtino, kad aktoriai per dantį patraukdavo valdžios šulus. Nors pavardėmis neįvardindavo, tačiau dažnas atpažindavo save.
Mėšlo talpyklos galėjo išvaikyti gyventojus
Pušimis apsodintas Mikoliškio kaimas įsikūręs pačiame rajono pakraštyje. Panevėžio rajonas prasideda tuoj už gyventojų ūkinių pastatų, o pavažiavęs vos pusantro kilometro į pietų pusę irgi atsidursi šiame kaimyniniame rajone.
Todėl ramioje gyvenvietėje tušti butai ar namai be savininkų ilgai neužsilaiko. Jie kaipmat būna nupirkti.
J.Gervė pasakojo, kad kaimas šalyje garsėjo kaip paukštininkystės tarybinis ūkis. Nors ne kartą keitėsi savininkai, paukštynas pelningai dirba iki šiol.
„Prieš 20 metų paukštyno vadovai norėjo iškrėsti nedovanotiną kiaulystę ir pastatyti mėšlo rezervuarus. Teko kovoti, tik ne demonstracijomis, o teisinėmis žiniomis“, – prisiminė buvęs seniūnijos vadovas.
Jis neslėpė, kad ši kova jam kainavo nemažai nervų, teko išstudijuoti begalę įvairių teisės aktų, bet svarbiausia – atsilaikė.
Tinka ir išsiskyrusiems
J.Gervei antrinęs ūkininkas Juozas Balčėtis sakė, jog buvo tikrai baugu: smarvė galėjo iš Mikoliškio išbaidyti ir vietinius gyventojus, jau nebekalbant apie naujakurius.
Betgi jos išvengta, tad dabar į kartais kurortu pavadinamą kaimą noriai kraustosi ir miestiečiai. Prieš kelerius metus daugiabučiame name būstą įsigijo ir italas su lietuve žmona.
„Žmonėms, kuriems per brangu Panevėžyje išlaikyti butus, ar susiklosčius nesėkmingam šeimyniniam gyvenimui, Mikoliškis – puiki vieta įsikurti. Asfaltuotu keliu iki Panevėžio tik 18 kilometrų“, – džiaugėsi ūkininkas ir pridėjo, kad ne vienas jų kaimą vadina Aukštaitijos sostinės priemiesčiu.
J.Balčėčiui teko vadovauti ir kaimo bendruomenei. Jis neslepia, kad prieš gerą dešimtmetį sumanęs apleistas kaimo erdves apsodinti pušelėmis ir beržais, sulaukė kritikos. Maži augalėliai trukdė šienauti, o ir vaizdo tuomet dar nebuvo.
Akcijos organizatorius su grupele bendraminčių medelius sodino net kelerius metus. Tačiau dabar, paaugus jauniems medžiams, ir skeptikai pagiria už šį prasmingą darbą.
Vaikų darželis – ateities viltis
J.Balčėtis pasakojo, kad erdvūs kultūros namai – patys paskutiniai statyti Pasvalio rajone.
„Gaila, bet juridine prasme kultūros namai yra tik plytų krūva. Niekas nepasirūpino pastato įteisinimu, o dabar tai padaryti neįmanoma“, – apgailestavo mikoliškietis ūkininkas.
Šiuo metu Mikoliškį jau visą dešimtmetį garsina liaudiškos muzikos kapela „Apynėlis“. Muzikantai skina laurus respublikiniuose konkursuose. Rasos Andžiuvienės vadovaujami atlikėjai tikrai muzikalūs ir balsingi.
Mikoliškiečiai šoka ir linijinius šokius.
Nors visoje Pušaloto seniūnijoje nebėra nė vienos veikiančios mokyklos, tačiau vietiniams gyventojams džiugu, kad Mikoliškyje veikia darželis. Vaikų jame netrūksta, yra net dvi mažųjų grupės.
Netikėtai atvyko vyskupas
Amžinojo poilsio mikoliškiečiai atgula Pušaloto kapinėse, nes aplinkiniuose kaimuose esančiose kapinaitėse mirusiųjų laidoti jau nebeleidžiama.
Kaimo žmonės gegužines pamaldas rengia bendruomenės namuose. Į Švč. Mergelei Marijai pagarbinti skirtas pamaldas susirenka bene 25 žmonės. Kaimo moterys pasakojo, kad jau 20 metų kiekvieną gegužę renkasi į „mojavas“. Atvažiuoja ir vienas vyras iš gretimo Pušaloto miestelio.
„Esame pasidarę altorių, jį papuošėme gėlėmis. Žinia apie pamaldžius mikoliškiečius pasiekė net Panevėžio vyskupą Liną Vodopjanovą. Šiemet jis buvo netikėtai atvykęs kartu pasimelsti. Kadangi net Pušalote nebėra klebono, tai šv. Mišias aukoja ten gyvenantis altarista Albinas Pipiras“, – pasakojo nepavargstanti „mojavų“ dalyvė Aldona Gervienė.
Prierašas po nuotrauka:
Buvęs seniūnas J.Gervė stojo mūru, kad kaime nebūtų mėšlo dvoko. A.Švelnos nuotr.