Vaizduotę smarkiai įaudrino
Eidama į susitikimą su kraštiete rašytoja Ieva Dumbryte buvau ką tik užvertusi paskutinį jos naujojo romano „Negrįžtantieji“ puslapį.
Dar vis įaudrinta vaizduote, neatsigavusi nuo stulbinančio teksto poveikio ir per kraštus besiveržiančių emocijų.
Kelios bičiulės pasidalijo ir savais įspūdžiais: jautėsi dvejopai, skaitymo malonumą tarpais keitė sutrikimas, buvo šokiruotos, suerzintos, sukrėstos ir išmuštos iš vėžių, vietomis net pasibaisėjusios.
Knyga sujaukusi įprastus pojūčius. Kaip gali reaguoti, kai skaitai instrukciją, kaip reikia užraugti kūdikio embrioną, o vėliau iš jo pagaminti gydantį patiekalą? Kelis kartus bandė mesti skaičiusios, bet grįžo su dar didesniu goduliu.
Mistinėje belaikėje erdvėje, bet aiškiai atpažįstamame lietuviškame kaime gyvenantys personažai atrodė tokie tikri, jog manėsi juos kažkada sutikę tarp savųjų.
„Tarpais net galvojau – kam labiau, man ar rašytojai, stogas važiuoja“, – viena skaitytoja iliustravo, kaip labai susitapatino su tekstu.
Nužengusi iš savo romano
Pasirodžius I.Dumbrytei, Bitės klubo skaitytojos net aiktelėjo: rašytoja – lyg nužengusi iš savo romano mergaitės Rygos, knygos puslapiuose užaugusios į moterį ir susilaukusios dukterų Marguolės bei Varvaros pavidalu.
Rašytoja – tarsi jos kurtos istorijos tęsinys, ji laukiasi, matyti, jog tuoj gimdys.
Akimirksniu užsimezgė šiltas ryšys. Viešnia paatvirauja, kad vaikelis ateis už pusantro mėnesio, pagal medicinines prognozes turėtų būti mergaitė. Vardą gaus paprastą – vieną kurį iš savos giminės moterų.
Prieš klausimų laviną susitikimo kuratorė Sandra Macijauskienė pateikė romano autorės dosjė: gimusi ir augusi Panevėžyje, mama – lietuvių kalbos mokytoja, tėtis irgi dirba mokykloje. Baigė taikomosios istorijos studijas. Dabar dirba banke. Į literatų gretas stulbinamai sėkmingai įsiveržė prieš 5 metus – geriausiu metų debiutu įvardytas romanas „Šaltienos bistro“ pelnė net tris nominacijas, išrinktas kūrybiškiausia metų knyga.
Antrasis kūrinys „Negrįžtantieji“ vėl pateko tarp karūnuotųjų, atsidūrė Metų knygos penketuke bei kūrybiškiausių knygų sąraše, autorei įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija.
Belsk, kol bus atidaryta
– Įdomus derinys: bankininkė rašytoja su istorikės diplomu. Greičiausiai išgyvenote paieškų metą?
– Kai tampi savarankiškas, manai, kad darysi, ką mėgsti, o kai to imiesi, supranti, jog pasaulis taip neveikia, nepavyks. Tada eini ten, kur priima.
Mano šūkis: belsk tol, kol bus atidaryta.
Aplinka, tėvai ir seneliai mane ugdė su ta mintimi, kad gali daryti tik tai, ką moki, ir negali daryti to, ko nemoki. Dabar suprantu, kad tai buvo klaidinga.
Po istorijos studijų galvojau, ką gi galiu daryti? Geriausiai moku virti valgį, tai ir ėjau dirbti į visokias virtuves.
Tuo metu turėjau draugą Beną, jis buvo kvailelis, bet labai mielas.
Kartą sako: „Žinai ką, aš dirbu banke ir man išeina.“
Galvoju, jei Benui išeina, gal ir man išeis?
Nuėjau ir priėmė, bet po trijų mėnesių išmetė. Bet aš gi nepasiduodu, karingas žmogus esu, vėl į tą pačią darbovietę pateikiau gyvenimo aprašymą.
Skambina iš banko, klausia, kodėl taip darau. Sakau: aš bandau. Atsakė, jog mane supranta, nes ir pats taip darė. Ir mane priėmė atgal. Ten dirbu jau 9 metai.
Pasirodo, gali daryti tai, ko, atrodė, visai nesugebi. Tai duoda drąsos, kai būni sutrikęs ir nežinai, ko nori.
Iš čia toks mano moralas: eik bet kur ir daryk bet ką. Tada gyvenimas nuneš ten, kur reikia.
Bet, aišku, yra dalykų, kuriuos tu nori daryti ir kurie lengvai nepasiseka.
Pasisekė ne iš pirmo karto
– Literatūrinis debiutas – ir iš karto sėkmė. Antras bandymas – ir vėl skaitytojų numylėtinė. Mūsų bibliotekoje naujosios jūsų knygos negausi, reikia stoti į eilę. Ar iš tiesų knygų rašymas jums einasi lyg per sviestą?
– Mano rašymo pradžia nebuvo tada, kai išleidau pirmą knygą. Tuo keliu ėjau jau seniai, rašiau non stop. Prieš pirmą knygą buvo trys, tik jų neišleido.
Nusiunčiu vieną rankraštį įvairiems leidėjams, gaunu 20 neigiamų atsakymų, tada sakau: nieko tokio, parašysiu kitą, gal tada išleis.
Parašau antrą, nusiunčiu. Vėl 20 neigiamų atsakymų. Su trečia lygiai tas pats buvo, ir man pasidarė įdomu, kiek aš dar galiu tverti?
Neigiami atsakymai pradėjo nebe gniuždyti, o net kažkaip įkvėpti, sukilo azartas. Gal iki gyvenimo galo knygos neišleis, bet man nesvarbu, čia mano gyvenimo kova, vis tiek rašysiu.
Kartą net suklupusi meldžiausi: jei ir toliau nesiseks, kad Viešpats duotų stiprybės eiti iki galo.
Po kurio laiko ėmė ir pasisekė, viena leidykla parašė, kad nori leisti mano knygą.
Po eilinio neišleisto rankraščio paskambino vienos leidyklos vyriausiasis redaktorius ir pakvietė susitikti.
Nuėjus iš karto pareiškė, jog tos mano knygos neleis, norėję tik pasižiūrėti, kaip atrodo žmogus, rašantis tokias knygas.
Po to susitikimo jam, matyt, pagailo manęs ir jis atsiuntė ilgą laišką su rekomendacijom, ką man reikia daryti, kad kita mano knyga būtų išleista. Pirmas patarimas – nerašyti 500 puslapių romano. Gerai, nusileidžiu, parašysiu trumpesnį.
Praktiškai pagal tas rekomendacijas ir parašiau „Šaltienos bistro“.
Tėtis verkia ir juokiasi
– Jus jau galima vadinti sėkminga rašytoja? O kaip su reakcijom, kai perskaitęs knygą žmogus prisipažįsta, jog patyrė ne vien malonumą, bet ir pasibjaurėjimą?
– Labai neaišku, kas yra pavykusi knyga. Ar kai žmonėms patinka, ar kai gauni premiją, ar kai mama pasako, jog gerai?
Žinau, kad daug žmonių, kurie skaitė „Negrįžtantieji“, ja šlykštėjosi, nesuprato, patyrė įvairių neigiamų jausmų, kuriems aš pati nejaučiu neigiamumo. Man visai patinka, kai skaitytojas jaučia neigiamas emocijas.
Visai savęs negraužiu, kai sako, kad nepatiko. Gal tai nenormalu? Bet man kartais patinka šitas jausmas, labai gerai jausti visokius jausmus, ypač kai kalbame apie meną.
– Kas pirmas perskaito rankraštį ir kieno nuomonė jums svarbiausia?
– Man svarbiausia, ką apie mane galvoja tėvai. Visų kitų nuomonės buvusios nebuvusios. Aš niekada ir niekam neduodu skaityti rank-raščių, tik mamai. Nors žinau, kad ji niekad nepasakys, kad tai siaubinga knyga, sakys, kad tai nuostabiausia, bet man nesvarbu. Man svarbu, kaip ji jausis ją perskaičiusi.
Nežinau, ar tėtis mano knygas skaito, net nedrįstu klaust.
Mama yra sakiusi, kad kai tėtis garaže remontuoja automobilius, ji nueina ir jam skaito. Sako, jis verkia ir juokiasi. Nes tose knygose yra labai daug asmeniškų dalykų, šeimos istorijų...
– Kodėl lietuviškame kaime auganti mergaitė gauna vardą Ryga? Ir retkarčiais puslapiuose vis šmėkšteli latviški pavadinimai?
– Minimos Latvijos vietovės dėl to, kad tėčio tėvai gyveno But-niūnuose, kaime prie pat Latvijos sienos. Pasakojimai iš tėčio giminės: kaip važiavo Rygon turgun, važiavo Bauskėn pirkt to ar ano. Mano prosenelė gimusi Rygoje. Kai tą sužinojau, buvo įspūdinga, Ryga – užsienis ir didmiestis.
Kai buvau dešimtmetė, mano pirma kelionė buvo į Rygą, likau apkerėta, jie turi lakricos saldainių ir zoologijos sodą. Ir Bauskė man iki šiol atrodo egzotiška.
Tėčio pavardė sulatvinta – Dumbris, o lietuviškai būtų Dumbrys.
Tai ir mano tapatybės dalis, negalėjau rašant to išvengti.
Latviai tokie pat kaip mes, bet ir kitoniški. Tas kitoniškumas mano romane labai svarbus. Cirkas, mėnulis, čigonai – kitoniški dalykai šalia.
Apie kaimą parašė dar trys
– Kaip atradote temą, užnešusią ant populiarumo bangos?
– Leidėjai protingi – nurodo, kokios temos dabar „eina“. Jie duoda puikių patarimų.
Bet yra ir kiti dalykai, jie sielą degina iš vidaus, kai galvoji, jei dabar neparašysi, tai gal ir numirsi neparašęs. Tada nusprendi rizikuoti, rašyti apie tai, apie ką pati nori.
Kas gali nutikti blogiausio? Neskaitys, peiks, nepirks? Anoks čia blogis! Pagrindinis dalykas – parašyti, kas man svarbu.
Kaip priėjau prie temos? Skaitai pasaulio literatūrą ir žiūri, kad žmonės nesigėdi savo šaknų, prigimties, vietovės, iš kur kilę, kaimietiškumo, tarmės, net nepraustaburniškumo.
O mes, lietuviai, pastaruoju metu esame labai nutolę nuo tų dalykų.
Prieš 5 metus, kai pradėjau rašyti šitą knygą, apie kaimą niekas nerašė. Jaučiau, kad žiauriai rizikuoju, tema lyg ir nepaklausi, čia bus eksperimentas ir baigsis krachu.
Bet jau rašant žiūriu – kaimo tema Jurga Tumasonytė ir Danutė Kalinauskaitė parašė, kol redagavau savąją, ir Kotryna Zylė parašė. Žiūriu, čia jau įvyko kažkoks visuotinis sąmonės susijungimas, nesusieti žmonės jaučia, kuo pulsuoja pasaulis, kur mes norim grįžti, kur keliauti.
Tad turiu konkurenciją ir klausimą, kiek gi žmonėms reikia knygų apie kaimą? Kita vertus, žavu, kad pasaulyje yra ezoteriškumo.
Kai jautiesi vienišas ir galvoji, kad tai, kas tave graužia, svarbu tik tau, gali būti, kad visas pasaulis pulsuoja tuo pačiu klausimu, mes vienas kitą jaučiam to net nesuprasdami.
Kai mirė seneliai, gailėjausi, kad su jais nekalbėjau pakankamai, kalbėdama su tėvais pastebiu, jog jų atmintis kinta ir blėsta, suprantu, kad ir man tas pats bus, pamiršiu, nebeatsiminsiu. O, kad kiekvienas rašytų dienoraštį!.. Jei gaučiau proprosenelės dienoraštį, nors ten būtų surašyta tik kiek mokėjo už malkas, kiek ridikų išdygo balandžio 9-ąją, man tai būtų nuostabiausias turtas.
Taip ir priėjau prie knygos idėjos: tai, kas dabar ryšku, negaliu paleisti vėjais.
Daugelis dalykų knygoje atrodo absurdiški, bet neabejoju, kad tie absurdai vienija daugelį mūsų, kad jie yra bendri ir pasąmoningi.
Rašydama negalvojau tik apie save, per absurdą norėjau pajusti kažką bendro. Buvo įdomu, ar kas nors galės tapatintis su tuo.
Sakyčiau, šita knyga yra visuotinės sąmonės dienoraštis. Kaip DNR, kurią noriu išsaugoti.
Teko susikurti vaizduotėje
– Esate gryna miestietė, o rašote taip, tarsi nuo gimimo pažintumėte kaimo buitį. Knygų klubo bičiulė net ieškojo internete, kiek jums metų, kad tiek daug kaimiškų patirčių turite. O jums dar tik 35-eri...
– Kaime leidau vasaras. Kaimo asmeniškai nesu patyrusi, jį manyje sukūrė tėvų ir senelių pasakojimai. Pasako žodį, o aš viską „matau“: kaip su arkliu pravažiuoja, pijokas praeina. Smegenys pradeda automatiškai kurti.
Buvau keistas vaikas, labai mėgau kaimišką literatūrą, man žiauriai patiko Vincas Krėvė. Trylikametė jau buvau perskaičiusi „Skirgailą“ ,„Naktigonę“ ir visus padavimus.
Neturėjau bendraminčių šiuo klausimu, manęs niekas nesuprato. Pas senelį radau Teofilį Tilvytį, skaitinių apie kolūkius, skaičiau neatsitraukdama.
Mane kaimas traukė kaip erdvė, labai mėgstu vietas, kur vyksta fizinis darbas. Kur daug judi, kur mažos bendruomenės, visada kas nors įvyks.
Kasdienis miesto žmogaus gyvenimas man nuobodus ir neįdomus, norisi kitokios fantazijų jūros.
Negali turėti, bet jauti turįs
– Leidyklos redaktorius sako, jog knyga apie motiną, kuri bando išgelbėti dukrą. Taip, čia toks siužetas, bet aš kalbėjau apie kitus dalykus.
Knyga apie tai, ko niekada nebebus, apie mirusius žmones, apie laikus, kurie negrįš, apie mąstymą, kokio jau nėra, apie dukras, kurios išėjusios ir jau niekada nepareis. Apie tai, ko negali turėti dabar, bet jauti ir nešiojiesi visada savyje.
Nacionalinis dramos teatras „Negrįžtančiuosius“ ketina perkelti į sceną, paprašė, kad parašyčiau pjesę. Vėl bėdą turiu. Kaip išgryninti, ką knygoje norėjau pasakyti?
Dabar, kai permąstau romaną, manau, kad jis apie tai, kaip mes prarandam naivumą ir nekaltumą.
Duosiu pavyzdį: kai išvažiuojant iš miesto matydavau nubrauktą pavadinimą, visad galvodavau, kad padaryta klaida ir dėl to nubrauktas.
Žodis „vilkikas“ maniau kilęs nuo vilkas, pavadintas stipraus miško žvėries vardu. Arba mano draugo auklė buvo rusaitė, jis nuolat girdėdavo „što takoje“, bet suprasdavo „kas per koja“.
Ta akimirka, kai sužinai, jog pavadinimas nubrauktas dėl to, kad miestas baigiasi, kad „vilkikas“ nuo žodžio vilkti, pasidaro labai liūdna, nes praradai dar vieną dalelę nekaltybės, naivumo ir tampi dar labiau racionalus.
Gyvenam praktiškame pasauly, bet aš esu durniukė, prisigalvoju visokių nesąmonių ir jom tikiu. Dabar tikiu visokiais persergėjimais nėščiosioms. Bet palyginus su tuo, kas buvo prieš 20 metų, tai juokas.
Anuomet, prisimenu, močiutė gulėjo lovoj, ir netikėtai sulojo kaimynų šuo. Nuo išgąsčio į koją įsimetė rožė. Močiutė liepė tėčiui nueiti pas kaimyną, nuskusti išgąsdinusio šuns plaukų ir jai atnešti. Tuos plaukus ji degino – užkalbėjo rožę.
Tėtis ėjo, skuto šunį – nei jam, nei kaimynui nekilo klausimų.
Galvoju, tai nuostabu. O dabar galim viską moksliškai paaiškinti ir viską suprasti.
Bet gyvenimo ironija – tu niekad nežinai, ką tu galvoji kitaip.
Aš norėčiau tobulo pasaulio, jame visi darytų nesąmones.
Dabar, kai laukiuosi, man liepia nekelti rankų, nes vaisiui virkštelė apsisuks ar persileis, nes kaime kažkam taip buvo, kabino skalbinius ir persileido. Pagalvoju, o Dieve, ir vėl prietarai...
Bet aš gi tokio pasaulio noriu? O nebegaliu tokio turėti, nes jau į viską žiūriu kritiškai.
Mano gyvenime maža prietarų ir maža visko senoviško, o norėtųsi...
Barbora – tai Varvara
– Magiškojo realizmo stilius, fantazijų miglos, mistika... Medžiuose girgžda karstai su negyvėliais, pilna visokių keistumų. Jaučiami baltų mitologijos pėdsakai. Kaip jūsų galvoje gimsta tokie užburiantys pramanai?
– Jokios baltų mitologijos romane nėra, čia viskas iš gyvenimo, to, apie kokį man buvo papasakota. Išgirsti tuos pasakojimus, o paskui aplipdai savom vizijom.
Močiutei viešint Anykščiuose, viena ponia papasakojo apie karstus medžiuose. Amžino įšalo žemėje gyvavęs paprotys žiemą mirusius su karstais kelti į medžius, kad žvėrys neišdraskytų. Atsimenu, vaikystėje įsivaizdavau tuos plikus medžius, kurių šakose girgždėdami siūbuoja karstai. Internete radau informacijos, jog tikrai kai kuriose Sibiro gentyse toks laidojimo paprotys gyvavo.
Didžiausias istorijų lobynas – šeimos albumai, juos pavartęs ir paklausinėjęs tiek visko gali sužinoti! Visi knygon sudėti mistiniai dalykai atėjo iš savos giminės, ką pasakojo artimieji.
Ryga – tai mama, senelė, prosenelė, bet daugiausia aš pati, ji tokia pat visko prisigalvojanti nesusipratėlė.
Nors šiaip, kaip apie save, rašiau apie Rygos jaunėlę dukrą Varvarą. Mano antras vardas Barbora, tai ir vardo skambesys panašus. Aš irgi turėjau vyresnę seserį, esu antroji tėvų mergaitė. Kai knygoje esu pati, geriau rašosi, labiau atjaučiu ir myliu tą personažą, nors su juo ir žiauriai elgiuosi.
Bet taip vyksta gyvenimas, aš tik kopijuoju viską kaip metraštį.
– Ar didelis atvirumas romane nesupykdė giminės? Atpažino save?
– Keista, bet niekas nesupyko, o jei ir supyko, man nesakė.
Niekas nepasakė, kad atpažino save, bet kad atpažino kitą, tai jau taip.
Knyga prasideda epizodu, kur mergaitės Rygos akivaizdoje tėvas Vaitiekus kibiru daužo kaimyną.
Panašiai buvo nutikę realiam gyvenime, mano senelis gėrė, gėrė ir savo sugėrovą uždaužė kibiru, jis visam gyvenimui liko nesveikas. Pasėdėjo dieną areštinėje ir nieko neįvyko. Bet, va, šiuolaikiniu protu negali suprasti tokių dalykų.
Ta knyga gal buvo bandymas suprasti ne pavienius asmenis, o kaip veikia pasaulis.
Kai esi rašantis, žmonės tiesiog nori išpasakoti tau savo istorijas.
Kūnas – sielos kalėjimas
– Skaitytojos stebisi jūsų drąsa taip atvirai rašyti apie kūniškumą ir juslingumą, juk tokiu tekstu tikrai galima ne vieną papiktinti, kitas gal romaną numes net nebaigęs skaityti.
– Girdžiu atsiliepimus, kad kai kurių vietų galėjo ir nebūti, klausia, ar aš gyvenime tokia stačiokė? Taip, aš stačiokė. Ir man tai neatrodo drąsa.
Tie kūniški moteriški dalykai irgi iš giminės. Proprosenelė, prosenelė, močiutė sirgo moteriškom ligom, turėjo bėdų dėl gimdos, pasąmonėje, matyt, vyko dokumentavimas, be to nebūčiau parašiusi.
Dar man svarbi tema – kūno kultas šiuolaikybėje. Viskas turi būti nuostabu, nuglostyta, sutvarkyta. Oi, kaip nekenčiu šito savo kartos dalyko!
Gal čia tik mano pasąmonėje, kad kūnas yra sielos kalėjimas? Gal tik mano kūnas toks? Norėčiau apie tai daugiau kalbėti.
Nenorėjau, kad knygoje būtų tik žmogaus mintys, norėjau parodyti, kad jis gyvena su savo kūnu: skaudžiu, netobulu, turinčiu daug iššūkių. Kartais kūnas priverčia nusižudyti.
Mes tai slepiame, norime padaryti gražiau, o aš nuėjau atvirkščiu keliu, viską „užpompastinau“.
Man norisi, kad visi atvirai kalbėtų iš karto apie esmę, nes turime mažai laiko. Knygoje irgi taip: va, yra tokios problemos, man sunku, tie mano moteriškumo ir kūno dalykai...
Energija – broliui, seseriai
– Vienas iš kraupiausių momentų, kai Ryga kaip agurkus užraugia neišnešioto savo kūdikio embrio-ną, o paskui sumaitina vėliau gimusiai dukrai, kad šioji įgautų negimusio vaiko stiprybės. Iš kur tai? Gal tikrai kažkur gyvavo toks makabriškas paprotys?
– Čia suėjo ne vienas susipynęs įvykis. Pradėsiu iš toli. Rašiau istorijos baigiamąjį darbą apie rusų mistiką Grigorijų Rasputiną, jo kelius nuo Sibiro iki Sankt Peterburgo.
Biografijoje įstrigo detalė, kad Rasputinas įsivaizdavo perėmęs nuskendusio brolio stiprybę. Panašių teiginių, kad jei miršta broliai ar seserys, jų energija pereina likusiam, kuriam esą skirta svarbesnė misija išgyventi, radau skaitydama apie Čerčilį, Hitlerį, Staliną ir kitus žymius žmones. Parašiusi darbą nuvažiavau į Sankt Peterburgą, lankiau muziejus.
Antropologijos ir etnografijos muziejuje Kuntskamera užėjau į anatominių retenybių ekspoziciją, kur buvo užmarinuoti visokie apsigimę vaikai.
Tas vaiko užmarinavimas, nesvarbu, kad tai daroma mokslo tikslais, man padarė makabrišką, nedorą įspūdį. Kai kurie dalykai, nors savaime nieko blogo nereiškia, vis tiek šokiruoja.
Visa tai man susivedė į durną vaizdinį, atsidūrusį knygoje: sesė mito negimusio vaiko energija, kad išliktų.
Taip žiaurus pasaulis veikia žmogaus psichologiją, išlenda per aplinkui atėjusiu simboliu.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Į susitikimą bibliotekoje su I.Dumbryte (sėdi antra iš dešinės) atėjo gausus būrys jau dešimtmetį gyvuojančio knygų klubo bičiulių. A.Švelnos nuotr.
2. Gražuolė rašytoja I.Dumbrytė (kairėje), paatviravusi, jog po širdimi nešioja mergaitę, skaitytojoms atrodė tarsi nužengusi iš savo romano, taip labai priminė sukurtą personažą Rygą.
3. Šią knygą norėjosi skaityti be sustojimo iki paskutinio puslapio.
4. Kartu su autografu rašytoja kiekvienai dar skyrė ir po asmeninį palinkėjimą.
5. Šiltai, atvirai ir betarpiškai bendraujanti rašytoja be išsisukinėjimų atsakinėjo į visus, net ir nepatogiausius, Bitės knygos klubo narių klausimus.
A.Švelnos nuotraukos
