Mūrų pašonėje – sandėliavimo aikštelė
Likus porai kilometrų iki Alizavos, atsižiūrėjęs netrumpai pro akis slydusio vienodoko kupiškėniško peizažo, staiga išvysti senus akmeninius mūrus.
Tai kelis šimtmečius gyvavusio Zasinyčių dvaro liekanos.
Mūrų pašonėje burzgia technika, suversti žvyro kalnai, ekskavatoriai kažką stumdo.
„Čia su dvaru nesusiję“, – patikina darbininkai ir paaiškina, kad šalia istorinių pastatų ruošiama statybinių medžiagų sandėliavimo aikštelė, mat asfaltuojamas per kaimą einantis žvyrkelis. Ant jo jau guli naujutėlaitė danga, belikę sutvarkyti šalikeles.
Einam pasižvalgyti po buvusią dvarvietę.
Nuo kelio matomi mūrai yra vieninteliai dar turintys stogus šio didžiulio komplekso statiniai, kitų likusios tik sienos ar jų fragmentai, treti išvis susilyginę su žeme, gyvi bėra tik žmonių prisiminimuose.
Kapinaitės – su beržiniu kryžiumi
Vėliau kaimo gyventojai paaiškina, kad tuose pastatuose kolūkių laikais buvusios fermos. Kolūkiui iširus jo pirmininkas tapo ūkininku ir dar kurį laiką fermas naudojo savo reikmėms, tad pastatus iš dalies prižiūrėjo, lopė stogus. Jei to nebūtų daręs, tą mūrą laikas būtų gerokai smarkiau apgraužęs.
Išlikę statiniai – storasieniai, arkinėmis medinėmis durimis, jos dabar užkaltos. Kaip fermos jie buvę neįprastai aukšti ir erdvūs, panašiose patalpose joks kitas kolūkis galvijų nelaikęs.
Dabar aplink želia dilgėlynai, į vieną sieną brūžinasi sulaukėjusi senutėlė obelis, aukštoje žolėje guli kaži ko pripilti balti maišai. Ant jų atstraksi žiogai, patupi akimirką ir vėl šoka į laukinę pievą.
Matyti, kad sienų akmenys ne kartą buvę balinti. Virš durų dar išlikę į geležinius aprūdijusius grotuotus rėmus įdėti šviestuvai.
Tolėliau tebestovi ir pajuodavusi medinė daržinė, bet jau svyranti ant šono, be durų.
Už jos – tankiai suaugę klevai, o gojelio pašonėje – kapinaitės ir iš jaunų berželių kamienų sumeistrautas kryžius.
Užrašas skelbia, kad cementiniais paminkliukais nusėtame plote ilsisi Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos ir Rusijos imperijų kariai.
Galima spėti, kad kapinaitės atsirado gerokai vėliau, nei šioje vietoje buvo palaidoti žuvusieji. Gal tikrosios jų amžino poilsio vietos buvo po klevais, pažymėtos paprastais lauko rieduliais, nes ten akmenys guli tarsi sistemingai sudėlioti. Apsamanoję. Daugybę metų nejudinti.
Šalia vieno jų padėta išblukusių dirbtinių gėlių puokštelė ir indelis su sudegusia žvake, vadinasi, dar yra kas tą laidojimų vietą atmena.
Rūmų likučius gožia augmenija
Už keistųjų kapelių, toli pievoje, slepiami krūmų, stūkso akmeniniai griuvėsiai. Jų sienų beveik nelikę, stūkso tik buvusių namų kampų mūrai. Vadinasi, dvaras buvęs tikrai milžiniškas, kad jo statiniai buvo išsidėstę tokiu dideliu spinduliu.
Iki tų griuvėsių neprasibrausi, kelio nėra.
Grįžtame prie naujojo, link Zasinyčių kaimo vedančio asfalto. Pakelė tankiai apžėlusi krūmais ir nebejaunais medžiais, saulė akina, pro lapiją nieko nematyti, bet kai atsiduri pavėsyje, pamatai, kad eini pagal aukštą akmeninę sieną. Keista, kad ji prie pat kelio, o važiuojant nematyti – taip augmenijos paslėpta.
Tai irgi vienas iš senojo dvaro statinių, akmeninių sienų belikę mažiau nei pusė, apie tai gali spręsti iš buvusių langų ir durų angų.
Kas žino, kiek dar gyvuos?
Istorinių likučių pašonėje geltonuoja sodyba.
Įsukus į kieman vedantį keliuką, pamatai kadaise galbūt didesnę buvusią kūdrą ir senovinės mūrinės sienos gabalą. Aišku, kad šiandieniniai gyventojai yra tiesiog įsiterpę į dvarvietės kompleksą.
Kieme stovi žemės ūkio technika, aplink vaikštinėja baltų vištų pulkas.
Iš namo išėjęs 80-metis Petras Vytautas Sadauskas, paklaustas apie istorinį dvarą ir Zasinyčių kaimą, sumosuoja rankomis, esą nelabai gali ką pasakyti, yra ne vietinis, čia atsikraustė tik prieš 70 metų. Tik.
„Atėjom su tėvais nuo Rokiškio, buvau 10-metis vaikas“, – paaiškina jis.
Tuo laiku kūrėsi kolūkis, reikėjo darbo jėgos.
Jų šeimą apgyvendino mediniame dvaro name. Ten Sadauskai gyveno gan netrumpai. Po to, kai P.V.Sadauskas vedė, dvaro būste dar gyveno dešimtmetį.
„Apsiženijau ir šitą namą pasistačiau 1965 metais“, – pasakoja vyras ir priduria, kad visi kaimo namai panašiai tuo laiku ir išaugo, nes anksčiau, be dvaro pastatų, šitoje vietovėje nieko nebūta.
Medinio dvaro namo, kur anksčiau gyveno, nebegali parodyti, nes pastatas buvo nugriautas dar sovietmečiu.
Su P.V.Sadausku dar gyvena jo duktė Daiva Aplėnienė su šeima.
„Ūkininkaujam, laikom dvi karves, 10 vištų. Kaipgi kaime pragyvensi be gyvulių“, – sako moteris.
Ji iš Zasinyčių niekada nebuvo pabėgusi. Kam ieškoti laimės svetur, jei gerai ir gimtuose namuose? Juolab kad vieta patogi, Alizavos miestelis ranka pasiekiamas.
„Auginom ir paršus, kol neatėjo maras, kol valdžia leido. Gal ir paukščius užgins?“ – nerimauja P.V.Sadauskas.
Gausiausiai gyventojų Zasinyčiuose buvo apie 1970-uosius, dabar, kaip ir visur, kaimas tuštėja.
P.V.Sadauskas mosteli ranka į kitą kelio pusę – tiesiai prieš jų sodybą stovi net trys tušti, išdaužytais langais namai, senieji gyventojai baigia išmirti.
Gausią šeimą įkėlė į akmeninį namą
„Dvaras buvo abiejose kelio pusėse. Ano mūrinio rūmo papėdėje gyvena Irutė, ji iš šitų vietų, apie kaimą daugiausia žino“, – nurodo P.V.Sadauskas.
Sukame į aukštesnėje vietoje, beveik ant kalniuko, pritūpusią kuklią sodybą.
Dar aukštėliau, visiškai medžių prarytas, stūkso akmensienis rūmas. Bandant prieiti arčiau, iš po kojų nuvinguriuoja žaltys ar gyvatė. Buvusio pastato viduje matyti kauburiai sukritusių lubų ir sienų. Daugiau čia žiūrėti nėra ko.
Grįžtame į gyvenamą sodybą.
Pabeldus į duris ima viauksėti šunys, girdėti ir šeimininkės balsas.
Irenai Stašienei jau 87 metai, ji netikėtais svečiais apsidžiaugia, kviečia į vidų.
Kai prieš 14 metų mirė vyras, liko viena kaip pirštas, pasikalba tik su šunimis. Du rubuiliai kiemsargiai nesiduoda glostomi – ištikimi šeimininkei.
Močiutė sako, kad bet koks svečias jai lyg langas į pasaulį, pramoga.
Sūnus su šeima gyvena Panevėžyje, vienas anūkas Subačiuje, kitas dirba Anglijoje. Saviškiai, žinoma, lanko, pagelbsti kiek gali, bet kasdien gi nepristovės.
„Gimiau tai Alizavos apylinkėse, bet augau ir šen, ir ten, nebuvo namų, nieko savo“, – sako ji.
Kai kolūkis susikūrė, gausią jos tėvų šeimą įleido gyventi į akmeninį dvaro namą. Tai tas pievose esantis pastatas, kurio dabar tik keturi kampai iš žolių kyšo.
„Esu „baisiai mokyta“, baigiau tik 4 skyrius, nes būdama 15-os jau dirbau kolūkyje. Ariau kaip kuinas prie fermų ir laukuose, gyvulėliams užpakalius šluosčiau“, – pasakoja I.Stašienė.
Esą augant neturtingoje šeimoje su 3 broliais ir 4 sesėm apie kitokį likimą nebuvę ko ir svajoti.
Kai buvo sveikatos, buvo ir laimės
„Kai apsiženijom, du ubagėliai susidėjom – buvo tik rankos, kojos ir akys“, – vaizdinga kalbėsena išsiskiria I.Stašienė.
Abu su vyru kabinosi į gyvenimą, dirbo nuo aušrų iki sutemų ir šiaip ne taip susitaupė pinigų savo namo statybai. Iš dvaro jau reikėjo verkiant eiti, mat buvo pradėjęs skilinėti mūras, per plyšius žiemą net sniego prinešdavo.
Tame name gyveno 8 kolūkiečių šeimos, turėjo po nedidelį kambarėlį. Moteris spėja, kad dvaro gyvavimo laikais tas pastatas ir buvo skirtas tarnams apgyvendinti, kitaip sakant – buvęs kumetynas.
Prisiminusi gyvenimą šaltame mūre I.Stašienė sako, kad anuo laiku, nors gyveno susispaudę, visi buvo laimingi, o dabar, žiūrėk, didžiausius namus susirenčia, o neišsitenka, laimės nėr. Gal visa atrodė geriau, nes buvo sveiki?
„Jaunystėj buvau stipri, o dabar susilenkus kaip kengūra“, – ne dejuoja, o iš senatvinių negalių pasijuokia pašnekovė.
Toks kaimas, koks yra dabar, moteriai labai nemielas.
„Jei mano bakūžė būtų ant ratų, paprašyčiau, kad kitur nuvežtų“, – atvirauja ji.
Išties, jei tik galėtų, lėktų iš dabartinių Zasinyčių kur akys mato.
„Visa gatvė – dustininkai ir vagys. Dirbu, raviu, prižiūriu, o ateina laikas derlių imt – žiūriu, kad iš po nakties likus tik juoda žemė“, – guodžiasi senoji.
Su senbuviais sutarusi gerai, bet kiekgi jų beliko? Oi, ne visi jų palikuonys ar į parduotus namus atsikraustę naujokai tiesiais keliais eina.
Dar prisimena kolūkinę neteisybę
„Mūsų bobutė dirbo pas dvaro ponus, ėjo visur, kur siuntė, ir prie gyvulių, ir į laukus bulvių kasti. Ir viską rankomis. Ponas bent šiek tiek mokėdavo. Kolūkių laikais lengviau pasidarė, technikos atsirado, bet žmonės vergavo beveik už dyką“, – lygina pašnekovė.
Moteris su nuoskauda prisimena ir laiką, kai su vyru statėsi šitą mažą medinuką – pirmus gyvenime savus namus.
Kolūkis laikėsi tokios tvarkos, kad tiems, kurie iš vienkiemių keliasi į kolūkio naujai formuojamą gyvenvietę, statybinių medžiagų leidžia nusipirkti be eilės ir transportą be eilės duoda.
„Mus, gyvenusius dvare, nors nieko savo neturėjom, prilygino buožėms – gauti medžiagų statyboms galėjom tik tada, kai nuo kitų likdavo“, – nuryja nuoskaudą senutė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šiame dvaro grūdų sandėliu buvusiame pastate kolūkis laikė gyvulius.
2. P.V.Sadauskas ir jo dukra D.Aplėnienė Zasinyčiuose jaučiasi gerai.
3. Savo medinį namą I.Stašienė norėtų persitempti kitur, nes kaimas jai atrodo nedraugiškas.
4. Buvęs dvaro kumetynas, kuriame sovietmečiu gyveno kolūkiečiai, jau visai sugriuvęs.
5. Daugelį dvaro pastatų baigia užgožti krūmai ir medžiai.
6. Matyti, kad akmeninis pastatas kadaise buvo nubalintas.
7. Gyvenamame akmeniniame rūme dabar veisiasi žalčiai.
8. Iš didelių durų angų galima spėti, jog pastatas kadaise buvo prašmatnus. A.Švelnos nuotr.
Filmą apie Zasinyčių kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
