Gilinasi beveik dešimtmetį
„Gatvių pavadinimus keičiame į Lauko, Pievų ir įvairių gėlių, tai bent jau garbės piliečių turėsime“, – pastarajame Biržų rajono tarybos posėdyje liberalas Justas Greviškis paragino politikus suteikti garbės piliečio vardą kardinolui Vincentui Sladkevičiui.
Jau rašėme, kad šią kandidatūrą pasiūlė Nemunėlio Radviliškio bendruomenė. Rekomendacijas pateikė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Irena Andrukaitienė ir Biržų „Aušros“ pagrindinė mokykla.
Priminti apie V.Sladkevičiaus asmenybę bei jo reikšmingiausius ne tik Biržų kraštui, bet ir visai Lietuvai darbus buvo paprašytas Nemunėlio Radviliškio atstovas, bibliotekininkas Evaldas Timukas.
Jis ir I.Andrukaitienė yra knygų apie kardinolą „Savas tarp savų“ ir „Moralinio autoriteto galia“ bendraautoriai. Pastaroji knyga skirta 105-osioms kardinolo gimimo metinėms, joje, be kitų tekstų, pirmą kartą publikuojami artimųjų prisiminimai.
Į V.Sladkevičiaus gyvenimą autoriai gilinasi beveik dešimtmetį.
Persekiojo, bet nepalaužė
„Kardinolas daugiau nei du dešimtmečius praleido Biržų žemėje – Nemunėlio Radviliškyje ir Pabiržėje, kur sovietinės valdžios ištremtas nepalūžo, bet priešingai – tapo šviesos ir vilties šaltiniu mūsų krašto žmonėms: ugdė ištikimybę tikėjimui, skatino moralinį atsparumą, tapo įtaigiu nesmurtinio pasipriešinimo pavyzdžiu kiekvienam, nesitaiksčiusiam su sovietine prievarta“, – tarybos posėdyje kalbėjo E.Timukas.
Jis tęsė, kad sovietų valdžia kardinolą persekiojo, draudė išvykti, tikrino laiškus, lankytojus fiksavo ir sekė. O patį vyskupą, pagal Lietuvos ypatingojo archyvo medžiagą, sekė 2 saugumo agentai ir 5 informatoriai.
E.Timukas išskyrė V.Sladkevičiaus, kaip dvasininko, veiklą ir tai, kad būtent Nemunėlio Radviliškyje palaimino pogrindinį bažnyčios leidinį, jam suteikė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ pavadinimą.
O 1991 metų sausio 13-osios kruvinosiomis dienomis jam buvo patikėtas saugoti Kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktas. Tai – aukščiausio pasitikėjimo įrodymas.
Dabar jau vieningai už
Po E.Timuko pasisakymo konservatorė Irutė Varzienė papildė, kad iš V.Sladkevičiaus turėtume pasimokyti atsparumo – mums šios savybės dabar ypač reikia.
Valstietis Audrys Šimas pasidžiaugė, kad iniciatyva – bendruomenės.
„Gal ir pavėluota, bet geriau nei niekada“, – pridūrė politikas.
Tarybos nariai vieningai balsavo už V.Sladkevičiaus kandidatūrą.
Bet nedaug trūko, kad šio balsavimo nebūtų buvę. Jau rašėme, kad garbės piliečio vardo suteikimas V.Sladkevičiui buvo pakibęs ant plonyčio plauko.
Mat per ankstesnį rajono tarybos posėdį komisija pasiūlė iš nuostatų išbraukti vieną trukdį – artimųjų sutikimą, kurio šiuo atveju gauti neįmanoma, bet įtraukti kitą ribojimą – kad mirusio žmogaus kandidatūra galėtų būti teikiama tik trejus metus po jo mirties. Esą antraip gali būti atverta Pandoros skrynia – kandidatai gali būti siūlomi nuo Radvilų laikų.
Jei būtų buvęs priimtas šis ribojimas, kardinolo kandidatūra būtų buvusi iškart atmesta, nes jis mirė prieš 25 metus.
Tuomet socialdemokratas Nerijus Ubartas pasiūlė netaikyti jokių laiko apribojimų. Dauguma su juo sutiko, bet 6 susilaikė: socialdemokratai Audrius Jukna, Audronė Garšvaitė, Viktoras Bagamolovas, demokratas Dalius Drevinskas, konservatorius Laurynas Bukys, valstietis Tomas Četvergas. Susilaikymo balsai nueina į nepritarusiųjų pusę.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Dviejų knygų apie V.Sladkevičių bendraautoris E.Timukas į kardinolo gyvenimą ir asmenybę gilinasi beveik dešimtmetį. A.Švelnos nuotr.
2. Nemunėlio Radviliškio bažnyčioje – atminimo lenta, skirta kardinolui.
