Iškart pakvietė bičiulius
Kupiškio tautodailininkų liaudies meno studija „Židinys“ garsina miestą ne tik parodomis, bet ir patalpa, kurioje įsikūrusi.
Tautodailininkė Irena Vapšienė kolegų poreikiams užleido kelis nuosavo namo kambarius.
Senas žalias medinis namas ties įėjimu iš kiemo pusės gausiai apaugęs vijokliais. Jį puošia baltos ištapytos ir mediniais ažūrais pagražintos langinės, tautiniais raštais išpaišyta veranda.
Šis pastatas liaudies meistrės nuosavybė yra dar tik aštunti metai. Jį įsigijusi moteris kelis pirmo aukšto kambarius užleido kolegoms menininkams be jokių nuomos mokesčių. Toji būsto dalis dabar ir vadinama „Židiniu“.
Ne vienas jau apsigavo
I.Vapšienė pina iš vytelių, tapo ir maigo molį. Jos lipdiniai išdegti raugo keramikos būdu, kai, pasak meistrės, molinio indo grožį sukuria ne ji, o atsitiktinumas.
Moteris primena, kad raugo keramika yra toks degimo būdas, kai iš iki 700 laipsnių įkaitusios krosnies trauki iki raudonumo įkaitusį lipdinį ir jį iš karto merki į duonos ar burokėlių raugą, o tik paskui į šaltą vandenį. Raugas kūrinį nutaškuoja keisčiausiais piešiniais.
Kalbamės specialiai svečiams priimti įrengtoje svetainėje. Visos jos sienos nukabinėtos šeimininkės tapytais paveikslais, išdėlioti ir lipdiniai.
Žvilgteliu pro langą, o ten, nedideliame ūkinio pastato lange, tupi rudaplaukis katinas. Akimirką pamanau, kad tikras, o iš tiesų I.Vapšienės nutapytas.
„Kaimynas iš kitapus gatvės ruošėsi katinėliui pieno nešti, klausia, ko vis tupi tam lange, gal alkanas“, – juokiasi, kad ne pirma apsigavau.
Paaiškina, kad į sukiužusį rėmą įstatė katino atvaizdą tuomet, kai čia įsirengė svetainę. Jos butas yra antrame aukšte, to užkalto langelio iš ten nesimato, o pirmam aukšte nykus vaizdas erzino, užtai nusprendė aptrupėjusią plytų sieną pagyvinti.
Dabar prie šito katino fotografuojasi ir vietinis jaunimas, ir miesto svečiai.
Tėškė, kad spalvų neskiria
Pina, tapo, lipdo... Iš kur tiek moteriai talentų?
Ji gi sako, kad augo Kupiškio rajono kaime, mama buvo siuvėja ir labai gražiai piešė. Ir ne šiaip spalvotais pieštukais, o turėjo anuomet dideliu deficitu buvusių aliejinių dažų.
„Kai mama ką nutapo, maldauju, kad ir man duotų tūbelę nors pabandyti“, – pasakoja apie aistrą.
Vėliau, kai jau dirbo, iš Leningrado parsivežė etiudinę, pilną aliejinių dažų tūbelių, jautėsi be galo laiminga, nors už tą pirkinį paklojo aniems laikams neįsivaizduojamą sumą – net 25 rublius.
Baigusi vidurinę svarstė stoti į Šiaulių pedagoginį institutą, įgyti dailės mokytojos specialybę, bet atbaidė matematikos egzaminas.
Išvažiavo į Kauną stoti į Stepo Žuko dailės technikumą, bet neišlaikė tapybos egzamino. Ėjo aiškintis, kodėl neišlaikė. Gavo atsakymą, kad neskiria spalvų.
„Paišau nuo mažų dienų, o čia – spalvų neskiriu! Buvo toks smūgis, kad penkerius metus teptukų nė į rankas nebeėmiau“, – iki šiol nesupranta, kodėl tąkart buvo taip paniekinta.
Dar kartą atmušė nuo menų
Kad metai nenueitų šuniui ant uodegos, tame pačiame Kaune mergaitė nuo Kupiškio sumanė mokytis kino mechaniko profesijos.
„Kodėl? O man labai patiko kinas“, – juokiasi pašnekovė.
Mama neatkalbinėjo, sakė, visgi tai bent šiokia tokia profesija.
Prisimena, kad pirma mokslų diena vos neatbaidė, iš 280 įstojusiųjų buvo tik 6 merginos, visi kiti vaikinai. Mat tada iš profesinės mokyklos jaunuolių neėmė į sovietų armiją.
Tapusi kino mechanike liko Kaune, praktiką atliko legendiniame „Ąžuolyno“ kino teatre, gavo darbą pagal specialybę ir didmiestyje gyveno 10 metų.
Apie domėjimąsi pynimu anuomet nebuvo nė kalbos, bet kažkur viduje gyveno nepaaiškinama trauka pintiems daiktams.
„Po kiekvienos algos su drauge eidavom per dailės parduotuves, aš pirkdavau visokius pintus dirbinius“, – pasakoja.
Jau dirbdama dar kartą bandė laimę menuose, nuvežė dokumentus į Dailės institutą sostinėje. Bet ten pasakė: ne jauniklė, turi darbą ir dirbk.
Jauną šeimą nuskriaudė gaisras
„Ištekėjau už kupiškiečio ir grįžom į gimtinę“, – sako atsikandusi didmiesčių.
Į šį namą ji su vyru ir pirmagimiu sūnumi atsikraustė, kai jų būstas sudegė ir miesto valdžia be pastogės likusią šeimą įkėlė į vėjų perpučiamą mansardą. Toji namo dalis buvusi valdiška, o pirmas aukštas priklausė vandentiekio įmonei.
1934 metais statytas namas sovietmečiu buvo jau gerokai nugyventas, nebuvo nei vandens, nei kanalizacijos, visi „patogumai“ lauke, bet jauna šeima nesiskundė, augino jau du vaikus. Dabar sūnus Šarūnas gyvena Panevėžyje, o duktė Aistė Anglijoje.
Kai vaikai buvo dar nedideli, moteris pamatė skelbimą apie pynimo kursus ir iš karto į juos užsirašė.
Prisimena, kad susirinko per pusantro šimto norinčiųjų, o užsiėmimus vedė diedukas iš rajono.
„Iš tų visų bandžiusiųjų pinti šiandien tebepinu tik aš viena“, – atsidūsta.
Nuo vargo nagai plyšdavo, pirštai skilinėdavo
I.Vapšienei buvo tik 39 metai, kai staiga mirė vyras, visa buitis ir vaikai liko ant jos vienos pečių. Pynimas padėjo šiek tiek prisidurti pajamų.
Pjauti vytelių iš pakelių karklų važiuodavo visa šeima dviračiais, nužievinti padėdavo ir giminaičiai.
„Tokio darbo gyvendamas bute nepadirbsi, bus vien šiukšlės aplinkui, o mirkant vyteles dar ir vonia paruduoja. Čia ką, šildėmės krosnimi, tai visos šiukšlės ėjo per kaminą“, – paaiškina.
Vėliau tėvų sodyboje I.Vapšienė net 15 metų augino karklų plantaciją.
Dabar jau rankų gaili, vyteles pinti perka paruoštas.
„Kartais pavasarį išvažiuoju pasipjauti karklų savo malonumui, paskui sėdžiu kieme ir žievinu. Kai nedidelis kiekis – nieko, o kai daug reikėdavo sudoroti, nagai nuplyšdavo, pirštai suskilinėdavo“, – pasiguodžia.
Tarnauti keliems menams gerai
Vienu metu, kai neturėjo darbo, į jos gyvenimą netikėtai atėjo keramika. Draugė vienai įmonei lipdė namukus pardavinėti užsienyje, tad ir ją ten pat įdarbino.
Iš karto patiko jausmas liestis prie molio.
Kartą įsišnekėjo su menininke iš Subačiaus Genute Vaičikauskiene ir šioji pasakė, kad gauti molio – ne problema, yra specializuotų parduotuvių. Tik nebuvo kur darbų degti.
Kai muziejus nusipirko krosnelę, I.Vapšienė nedrąsiai pabandė išdegti ir savo dirbinius.
„O paskui pasitaupiau ir nusipirkau savo krosnį“, – rodo į subtiliai glazūruotas paukščių formos lėkštes.
Tik keramikos srityje I.Vapšienė kuklinasi, į parodas savo kūrinių neveža, nes įsitikinusi, kad yra stipresnių keramikų.
Moteris taria, kad tarnauti keliems menams yra gerai – kai pinant užstringa kokia detalė, darbą palieka ir sėda paišyti, užėjus nuotaikai imasi molio.
Nusipirkit ir susitaisykit
„Dabar savo dukrai sakau: atsargiai su norais, nes jie pildosi. Visą gyvenimą svajojau gyventi nuosavame name, ir štai jį turiu“, – kvatoja pašnekovė ir pasakoja namo istoriją.
Vandentiekiui priklausęs pirmas aukštas ilgai stovėjo tuščias, išsivadavus iš sovietų mažai kas pasikeitė, tik valdiškos įmonės šeimininkai viename kambarėlyje leido rinktis liaudies meistrams, o į gatvę atsuktose patalpose kažkas, matyt, su vadovų žinia susikrovė kalnus labdarai skirtų drabužių. Tas „gėris“ matėsi nuo gatvės, taigi netrukus kažkas ėmė daužyti langus, o galiausiai į tą skudurų lizdą įsisuko valkatos, ėmė ten girtauti, rūkyti iki paryčių.
Antro aukšto gyventoja nebeištvėrusi nulėkė pas patalpų šeimininkus, ėmė prašyti, kad ką nors darytų, juk baisu, kad girtuokliai kurią dieną nepadegtų.
Kad nereikėtų sukti galvos, kaip išprašyti pavojingus įnamius, vandentiekio vadovai I.Vapšienei pasiūlė pirkti visą pirmą aukštą, tada pati galės įsivesti tvarką.
Moteris už galvos susiėmė: iš kur tokie pinigai? Betgi kai vandentiekio vadovai pasiūlė nuniokotą namo dalį parduoti už likutinę vertę, pasitarusi su savais I.Vapšienė ryžosi pirkti.
„Sukiužęs tualetas lauke, minu savivaldybės slenkstį, kad tvarkytų, juk mano butas valdiškas, savavališkai neturiu teisės ko nors judinti, o ten man atrėžia: pirkit savo butą ir susitvarkysit pati“, – mena.
Klausė, kas bus, kai numirs?
„Mano kely pasitaiko daug gerų žmonių“, – šypsosi pašnekovė.
Kai atrodė, kad dėl lėšų stygiaus nėra jokių galimybių nupirkti ir antrą aukštą, pinigų paskolino draugė.
Taip ir nupirko dalimis tą namuką.
Tada naujas galvosopis: ką daryti su tokiu dideliu namu? Ėmė austi mintį dalį kambarių atiduoti tautodailininkams. Apie tai pasakė labai aktyviai Kupiškio tautodailininkų vadovei Virginijai Jurevičienei. Toji bemat sušaukė kolegas pasitarti.
Tik vienas paklausė, kas bus, kai I.Vapšienė numirs? Ar teks išeiti?
„Pasakiau, kad kol esu gyva, naudojamės“, – juokiasi namo šeimininkė.
Kolegos kibo į talką, kiek galėdami susiremontavo patalpas, ir dabar čia kūrybinis gyvenimas virte verda, o namo išorė nuolat gražėja.
„Taigi padidint možna“
I.Vapšienė pasakoja, kaip atsirado gražiosios langinės.
Žmonės griovė namą, betikusį tik malkoms, o langinės buvo kuo geriausiai išsilaikiusios. Paprašė – ir jas atidavė.
Parsivežė namo, matuoja savo langams, kad jas kur balos, per trumpos!
Kolega tautodailininkas, kalvis ir visų galų meistras Gintautas Vaitonis, labai gražiai šnekantis kupiškėniškai, tarė: „Taigi padidint možna.“
Jis pritaikė ir išdrožė medinius ažūrus.
V.Jurevičienė sukvietė saviškius į plenerą, ir kūrėjai tas langines išpaišė.
Liaudies raštai ant verandos išdaužytais ir drožlių plokštėmis užkaltais langais atsirado vieno kupiškėno architekto patarimu.
„Šitiek tautodailininkų, negalit išsipaišyt?“ – pamokė pas jį namo dokumentus tvarkiusią savininkę.
Dėl mašinos – ir „skola“
Pokalbį baigiame netikėtu I.Vapšienės prisipažinimu apie negrąžintą skolą, dėl kurios vis graužia sąžinė.
Kartą draugė jai papasakojo apie įspūdingus Vašuokėnų dvaro griuvėsius, o praeities liekanas perkelti į drobę taigi jos silpnybė.
Radusi laiko sėdo į mašiną ir išdūmė ieškoti to dvaro.
Vašuokėnai – mažas kaimas, bet dvaro nuo kelio nesimato, reikia sukti į medžiais apaugusį žvyrkelį. Įsuko per anksti ir tuoj suprato, kad ne ten, ketino apsisukti, tačiau važiuodama atbulom vienu ratu pakibo ant griovio krašto.
„Sėdžiu apmirusi, atbėga greta gyvenanti moteris ir ramina – tuoj pašauks savo vyrus ir jie ištrauks“, – prisimena.
Kupiškietė sako tuokart nesinervinusi, tik jautusi baisią gėdą, kad taip žioplai ant griovio pakibo, per ilgus vairavimo metus nieko panašaus nebuvo nutikę.
Dvaro griuvėsius nupaišė, o tai šeimai nupynė labai dailią pintinę. Tik niekaip negali tos dovanos įteikti.
„Kai tik susiruošiu važiuoti, vis mašina sugenda“, – neslepia apmaudo.
Dovana tebeguli dirbtuvėje, tačiau I.Vapšienė tikisi, kad iki metų galo pavyks ją sėkmingai nugabenti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Nupieštas katinėlis atrodo toks gyvas, kad iki šiol daugelis apsigauna, eina artyn jo pakalbinti.
2. Pynimas iš vytelių vis dar tebėra didžioji I.Vapšienės meilė.
3. 4. Pabandžiusi lipdyti gabi moteris pro šalį neprašovė, nuolat sukuria visokio grožio.
5. 6. 7. Nuo pat mažų dienų kerėjusi tapyba yra vienas iš I.Vapšienės relaksų, kai kiti kūrybiniai frontai užstringa, ji eina pailsėti su teptuku ir dažais.
8. Įsigijusi seną, gerokai nugyventą medinį namą kupiškietė visom jėgom kibo į jo atnaujinimą ir be jokio atlygio į jį įleido tautodailininkus.
A.Švelnos nuotraukos
