Pinigai – ne kurortams
Rokiškio pakraštyje, S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje esančioje privačioje valdoje, rikiuojasi medinių kunigaikščių, pagoniškų dievybių eilės. Ten pat pastatyti ir trys granitiniai paminklai raštijai. Viską įrėmina figūriškai iškarpyti dekoratyviniai augalai, rausvų ir pilkų trinkelių takeliai.
Šioji vieta jau kuris laikas vadinama istorijos ir meno parku ir yra įtraukta į rajono turizmo maršrutus.
Parko šeimininkas yra 80-metis istorikas, kaimo šviesuolis Vytautas Gasiūnas.
„Kiti išleidžia pinigus kurortams, o aš noriu, kad žmonėms būtų į ką pažiūrėti, šalies istoriją prisiminti“, – aiškina jis.
Vyras džiaugiasi, kad apžiūrėti jo parko kasmet atvyksta vis daugiau žmonių, būna, kad turistų suplūsta net po du autobusus.
V.Gasiūnas juos vedžioja po teritoriją, pasakoja apie kiekvieną eksponatą ir kartu primena Lietuvos istoriją.
Vartuose pastatė priešus
Pirmiausia parke atsirado kunigaikštis Vytautas Didysis, žymiausias Lietuvos valdovas. Jį išdrožė tautodailininkas iš Alytaus Saulius Lampickas.
„Vytauto laikais Lietuva tapo imperija, išsiplėtė iki Juodosios jūros, o po pergalės Žalgirio mūšyje mūsų šalis išgarsėjo visoje Europoje“, – V.Gasiūnas aiškina, kodėl pirmiausia pagerbė būtent jį.
Vytauto laikais senąsias Rusios kunigaikštystėse kaldintas monetas pakeitė nauji pinigai su Vyčiu ir Gediminaičių stulpais. Vytauto nuopelnas, kad po kryžiuočių sutriuškinimo Lietuva jau galėjo užmegzti normalius santykius su daugeliu šalių.
„Tada pastačiau vartuose kryžiuočių riterį ir lietuvį viduramžių karį, kad žmonės žinotų, kaip atrodė priešai“, – lydėdamas nuo vienos prie kitos skulptūros aiškina šeimininkas.
Visus kitus kunigaikščius drožė menininkas iš Panemunėlio Vidmantas Zakarka.
V.Gasiūnas senose istorinėse kronikose ieškojo kunigaikščius vaizduojančių piešinių ir jų kopijas pateikdavo skulptoriams.
Būdavo, meistrai išdrožia kaip pavyzdį mažą skulptūrėlę ir su užsakovu derina, ką reikia pakeisti.
Tiki: įminta karališka pėda
„Niekas negali paneigti, kad čia nėra įmintų karaliaus Mindaugo pėdų“, – priežastį, kodėl čia stovi šis valdovas, įvardija vyras.
Vieta, kur dabar yra V.Gasiūno ir kiti to privačių namų kvartalo sodybiniai sklypai, seniau vadinosi Velniakalniu. Vietovė buvusi nelygi, su kalvelėmis. Namas pastatytas ant iškilumos, tiesiai ant molinio kalno, o sklypo dalis priešais yra nuožulni, gatvės link žemėjanti.
„Šita Sėlių krašto vietove ėjo kelias iš Vilniaus į Rygą, į Livonijos ordino žemes. Manau, kad Mindaugas, kurio viena pilis, Voruta vadinta, buvo prie Anykščių, turėjo pro čia keliauti“, – tokią versiją visiems pasakoja V.Gasiūnas.
Įsitikinimas, kad galbūt ten, kur dabar jo namas, galėjo stoti ir karališkoji koja, V.Gasiūnui buvo motyvas investuoti savas lėšas į kunigaikščių plejadą.
Jo parkas gyvuoja jau 15 metų. Kasmet jame atsiranda po naują skulptūrą. Jos atsiradimo proga šeimininkas surengia ir poezijos šventę, pasikviečia rašytojų ir poetų, kapelą ar liaudies ansamblį, o paskui pakviečia kuklių vaišių, visi diskutuoja apie literatūrą.
Pensininkas nenori kalbėti apie finansinius reikalus: nenori sakyti, kiek kainuoja vienos skulptūros pastatymas ir viso parko priežiūra, tarsteli tik, kad į tą reikalą sudėjo ir pinigus, gautus už paveldėtas žemes.
Daug svarstė dėl Jogailos
Einame prie kitos skulptūros.
Kunigaikštis Gediminas rokiškietį žavėjo kaip talentingas diplomatas.
„Iki tol kunigaikščiai keliavo iš pilies į pilį, kur jie tuomet gyveno, ten ir buvo kunigaikštystės centras, o Gediminas Vilnių jau laikė sostine“, – pasakojo istorikas.
Kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis pasodinti ant vieno suolo, tik skirtinguose galuose. Dar vienas ornamentuotas suolas skirtas metraštininkui.
V.Gasiūnas ilgai svarstė, verta ar ne užsakyti Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Jogailos skulptūrą.
„Jogailos valdymo laikotarpis laikomas lenkiškosios kultūros plitimo Lietuvoje pradžia, ta prasme jis tartum daugiau žalos nei naudos davė, vis kėsinosi mūsų šalį prijungti prie Lenkijos. Bet susitaikymas su pusbroliu Vytautu Didžiuoju ir bendrom jėgom pasiekta pergalė Žalgirio mūšyje yra neginčytinas jo nuopelnas. Nusprendžiau, kad Jogaila vertas stoti šalia gerbiamų mūsų šalies valdovų“, – paaiškina V.Gasiūnas.
Rokiškiečiui dar patiko ir tai, kad Jogaila – ilgiausiai valdęs karalius, jis mirė ir sostą paliko sulaukęs gilios senatvės.
Dar ir žalčių suolas
Priešais kunigaikščius suformuota erdvė raštijos paminklams.
Antkapius primenančius akmenis V.Gasiūnas pastatė Martynui Mažvydui ir jo „Katekizmui“, knygai ir graikiškam raštui.
„Iš Kretos man vaikai atvežė suvenyrinį medalioną su senovinio rašto kopija. Tada kilo mintis pastatyti paminklą seniausiam Europos raštui“, – sako pašnekovas.
Toliau jis veda į sklypą už namo, jame įkurdintos pagoniškos dievybės. Tas skulptūras drožė tautodailininkas iš Žiobiškio Gintautas Varnas.
„Skaičiau žurnale, kad atrasti seniausio žmonių palikuonio griaučiai, nusprendžiau ir čia neandertalietį pastatyti, jį ir mus skiria daugiau nei 30 tūkstančių metų“, – sako jis.
Nuo žmonijos pirmtako parko kūrėjas peršoko arčiau, į pagonybės laikus. Lietuviai turėjo apie 30 dievų ir deivių, tai rokiškietis sužinojo perskaitęs etnologės Pranės Dundulienės knygą. Pagal ją ir orientavosi, kas mūsų proprotėviams buvo svarbiausia.
Dabar Dievų kampelyje jau stovi visų viršiausias Perkūnas, požemio valdovas Pikuolis, žemės dievas Patrimpas, ugnies deivė Gabija, žemės deivė Žemyna ir miško valdovė Medeinė.
Dekoratyviniais medžiais išpuoštame kampelyje šalia akmenimis iškloto baseinėlio įkurdintas ir žalčių suolas.
„Jei pas ką žaltys atšliauždavo, tą vietą laikydavo šventa“, – primena V.Gasiūnas.
Dar pasistengtų dėl vaikų
V.Gasiūno namo sklypas yra 15-os arų. Tik pačiame krašte stovi šiltnamis ir yra kelios vagos daržo, kitą teritoriją užima skulptūros, dekoratyviniai augalai ir gėlynai. Žolė kruopščiai nupjauta, darželiai išravėti.
Viską įstengia tvarkyti pats V.Gasiūnas ir jo žmona Nijolė. Pastaruoju metu tik žolės nupjauti ateina netoliese gyvenantis giminaitis.
„Anksčiau, kol turėjome sveikatos, poilsiauti važiuodavome į Palangą. Dabar judėti jau sunku, man jau pakeistas kelio, žmonai klubo sąnarys, vietoj kurortų leidžiame pinigus menams, manau, kad tokia veikla prasminga“, – sako V.Gasiūnas.
Paklaustas, ar ne per sunkus visas šitas vargas, ar negaila į parką sukištų pinigų, V.Gasiūnas taria, jog esąs idealistas ir dvasinės kultūros atstovas. Didžiulė paskata ir toliau plėsti parką jam yra žmonių pagyrimai.
Rokiškietis turi dar vieną planą. Sklype paliktas nedidelis žolės plotas, kuriame jis ketina įrengti menišką aktyvaus poilsio aikštelę vaikams. Sklypelio prieigose jau stovi medinis arkliukas, ant jo galima suptis.
Portretas
Meilę istorijai ir knygai įdiegė dėdė
Istorijos ir meno parko gimimas yra ne tik V.Gasiūno, bet ir jo dėdės Povilo Gasiūno nuopelnas. Taip tvirtina pats parko įkūrėjas.
Šiaulių dramos teatre paprastu darbininku dirbęs dėdė visą gyvenimą kolekcionavo lietuviškus spaudinius. Vienu metu dalį jų laikė V.Gasiūno tėvų sodyboje Grigiškių kaime.
„Dar skaityt nemokėjau, kai dėdė rodė paveikslėlius su Lietuvos kunigaikščių atvaizdais, pasakojo apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. O kai paaugau, iš jo gaudavau ir knygų“, – pasakojo V.Gasiūnas.
Tos ankstyvoje vaikystėje matytos iliustracijos įsirėžė visam gyvenimui.
Dar dėdė įdiegė, jog knyga yra šventas daiktas. Nuo mažumės mokė, kad spaudinį paimti galima tik švariai nusiplovus rankas.
„Jis buvo uolus kultūros darbininkas. Laisvamanis, bet gerbė kunigus A.Strazdą ir J.Katelę, nekentė Smetonos diktatūros, pasisakė prieš vokiečių ir rusų okupaciją, džiaugėsi, kad visais laikais lietuviai sugebėjo kovoti už laisvę, didžiavosi Mindaugo, Kęstučio ir Vytauto Lietuva“, – pasakojo V.Gasiūnas.
P.Gasiūno surinkta lietuviškų spaudinių kolekcija dabar yra Rokiškio ir Šiaulių muziejuose.
"Panevėžio kraštas", 2017 08 19
