Skubu iš darbo namo. Priešpriešiais ateina šunį vesdamasis toks keturkampis tatuiruotas vyrukas.
Žvėris kažkuo panašus į šeimininką, toks nemenkas, garsiai šnopuoja, iš dantytų nasrų iškoręs liežuvį.
Jau tuoj tuoj susilyginsim. Šunėkas pritupia ir tiesiog ant šaligatvio prikrauna didelę smirdinčią krūvą.
Tatuiruotoji „spinta“ jį timpteli, ir abu pražingsniuoja pro šalį.
„Ei, pilieti, susirink šuns išmatas“, – rikteliu pavymui.
Keturkampis sustoja, demonstratyviai lėtai atsigręžia ir taria kažką panašaus: „Ne tavo, boba, reikalas, eik kur ėjus.“
Įsijungia tvarkos ir teisybės genas, imu pamokslauti, kodėl kiti turėtų rinkti jo žvėries paliktus šūdukus, o vakare, sutemus, dar kas ir įmins į tą bjaurastį.
Gaunu vėl porciją: „B...t, boba, užsikišk“, tik ne tokį trumpą sakinį, o ilgėliausią besikartojančių keiksmų tiradą.
Pagrasinu, kad dabar anas prisidirbo: štai išsitrauksiu mobilųjį ir nufilmuosiu situaciją, be abejo, ir šūdukus, ir paviešinsiu internete, gal užmatys tam tikros tarnybos ir jį bauda apdovanos.
„Spinta“ įsiutęs skeryčiojasi, jo šuva nenori ramiai stovėti šalia, tamposi ir muistosi. Rankinuke sugraibau telefoną ir ketinu įjungti, keturkampis žengia artyn, lyg norėdamas telefoną atimti, o gal išmušti iš rankų.
Šuo smarkiai trūkteli, pavadėlio laikiklis blinkteli žemėn, ir dvėsuojantys nasrai jau kažką uodžia prie šiukšlių konteinerių paliktuose maišuose.
Keikūnas taikosi jį pagauti, bet dar atsisuka man šį tą „gražaus“ pasakyt, eidamas atbulom išpila tiradą, kas manęs laukia, jei dar kartą jį užkabinsiu.
Visas veiksmas – sekundžių reikalas, vyriškio baltas madingas sportbatis iki raištelių panyra į nuosavo žvėries kakalus.
„Ach tu, k..., k..., k...“, – rėkia paslydęs ant išmatų.
Nebeaišku kam, man ar šiukšlėse besiknisančiam šuniui.
Aišku, momento nefilmuoju, be kvapo lekiu tolyn.
Labai tikiuosi, kad žvėries šeimininkas antrąkart neberizikuos paslysti.