Mūsų redakcijai besibaigiantys metai taip pat buvo nelengvi, pavasarį per pandemiją, kai buvo sunkiau užsiprenumeruoti ar nusipirkti laikraštį, praradome apie pusę tūkstančio skaitytojų. Vis dėlto rudenį dar kartą įsitikinome, kad ištikimieji skaitytojai grįžo, nes mes jiems esame reikalingi, jie skaito mūsų laikraštį ir vertina kaip itin įdomų, profesionalų.
Taigi išgyvenome. Viskas gerai. Tačiau metams baigiantis netikėtai atskriejo žinia, kad uždaroma itin gera darbo kokybe pasižymėjusi „Lietuvos ryto“ spaustuvė, turime ieškoti naujos. Tad pastarąjį mėnesį vyko derybos net su keliomis spaustuvėmis mūsų šalyje, Lenkijoje ir Latvijoje. Per jas supratome, kad privalome keisti periodiškumą – eiti nebe tris, o du kartus per savaitę. Tai pirmiausia lėmė kitokios spaustuvės mašinos, nepritaikytos 12 puslapių leidiniui.
Iš karto nuraminame: nors laikraščio periodiškumas nuo kitų metų išties keisis – rečiau, trečiadieniais ir šeštadieniais, jis bus leidžiamas, skaitytojai nė kiek nuo to nenukentės. Kaip ir anksčiau, per savaitę išleisime iš viso 40 puslapių – tad laikraščiai bus storesni. Kadangi labai sumažėjo skelbimų ir reklamos, tekstinių puslapių bus dar daugiau, o tai reiškia – ir skaityti bus visko daugiau!
Patikėkite, iš to mes nesutaupysime. Tiek spaustuvei, tiek platintojams mokėsime už leidinio puslapius, o jų juk bus tiek pat. Žurnalistai turės rašyti dar intensyviau. Mūsų prenumerata nėra brangi, turime verstis be valdžios dešimčių tūkstančių eurų savireklamos užsakymų, nes esame jai neparankūs, nešokame pagal jos dūdelę. Tačiau kitaip dirbti ir negalime. Pakišta po valdžios padu žurnalistika – ne žurnalistika. Tokia ji – tik dvaro užgaidų tenkintoja. Valdžia į ją kojas nusivalo, o po to grašį išmaldos numeta. Kad ir toliau galėtų kojas valytis.
Prie to, kad teko keisti laikraščio periodiškumą, blogąja prasme labai prisidėjo ir Lietuvos paštas. Ši valstybės valdoma socialinė įmonė, veikianti tam, kad būtų užtikrintos paslaugos visiems gyventojams, pastaruoju metu dirba taip, kaip nedirba nė viena privati bendrovė. Nes jei taip dirbtų privatininkai, jie iš karto bankrutuotų.
Kiekvieną dieną štai jau bemaž dvejus metus mes sulaukiame skaitytojų skundų, kad „Panevėžio kraštas“ jų nepasiekia: kartais vėluoja pusdienį, kartais net kelias paras, o kartais ir išvis nenunešamas. Kai paskambiname į pašto skyrių, išgirstame: „Paštininkas susirgo, jei labai nekantrauja, tegul ateina laikraščio patys pasiimti“... Ką į tai atsakyti?
Dabar pandemija, žmonės skundžiasi tyliai – supranta, kad sunku visiems. Bet pernai juk dar nebuvo jokios stichinės nelaimės, o laikraščiai jau vėlavo ir vėlavo... Per tą pašto „malonę“ netekome nemažai prenumeratorių.
Klausiate, kodėl nekovojame su Lietuvos paštu? Ogi pakovok, kad geras, su įmone, kuri neturi konkurentų?! Visi kiti platintojai dėl nepelningos veiklos užsidarė, liko tik ši – vienvaldė. Ji mums diktuoja sąlygas, į sutartį įtraukia tik jai naudingus punktus. Tad jeigu mes vėluosime jai priduoti laikraščius, mes mokėsime dideles baudas, jei ji vėluos pristatyti laikraščius prenumeratoriams ar išvis nepristatys, ji nemokės jokių baudų...
Pernai labai aktyviai su Lietuvos paštu aiškinosi rajonų ir miestų laikraščių asociacija, kuriai priklausome ir mes. Šiemet jos vadovai sako, kad pažangos yra, kaimuose darbas nusistovėjo. Išties, mes iš kaimų sulaukiame mažiau skundų (ten žmonės tapę kantrybės įsikūnijimu), bet kas dedasi Panevėžyje, jo pašto skyriuose, sunku žmogui apsakyti.
Mūsų skaitytojai tikriausiai labai piktinsis, kad juos neva apgavome – per vėlai, kai jie jau buvo užsiprenumeravę laikraštį, pranešėme apie nemalonias permainas. Tai teisybė, tačiau viskas įvyko ne iš blogos valios, juk iš anksto nežinojome spaustuvės planų. O paskui jau viskas akimirksniu viesulu praūžė. Atsiprašome visų nuoširdžiausiai! Visus, kam tokios permainos nepriimtinos, galime nuraminti, kad jie galės atsisakyti laikraščio ir susigrąžinti pinigus.
Mėgstu posakį, kad viltis miršta paskutinė. Tikiuosi, kad šiuo neįtikėtinai sunkiu, anksčiau tik fantastiniuose kūriniuose galėtu įsivaizduoti laikotarpiu mes visi susitelksime, vieni kitus palaikysime ir išliksime. Linkiu kiekvienam būti kantriam, ištvermingam ir labai saugotis, o tada ir ateis diena, kai išgirsime, kad tas bestija virusas įveiktas! O tada, kaip toje pasakoje, ilgai ir laimingai gyvensime, laikraščius skaitysime!