Dvarelių nebelikę nė žymės
Šimonių pašonėje esantys Butkūnai kelis šimtmečius buvo ne šiaip kaimas, o lenkų bajorų sala, kur kilmingo kraujo giminių atstovai turėjo nedidelius, bet stiprius dvarelius. Esą jie savęs nevadino lenkais, nevadino Lietuvos gyventojais, jautėsi esą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiais.
Butkūniečių išskirtinis bruožas buvęs tautiškumas – spaudos draudimo metais savo vaikų jie nė už ką neleisdavo į rusiškas mokyklas, samdė mokytojus ir namie mokė lenkiškai.
Lenkiškai turėjo mokytis ir tarnavę dvare, ta kalba kalbėjo ir Butkūnuose gyvenę laisvieji valstiečiai.
Deja, neišlikę jokių pastatų, kurie primintų bajorkaimio gyvavimo laikus. Ir istorijos žinios apie šią vietovę labai menkos. Tačiau bajorų palikuonys ten tebegyvena iki šiol.
Nežinančiam vietovės Butkūnus rasti sudėtinga, nuo jokio kelio nėra nuorodų, kaimas, slepiamas Šimonių Girelės miško, pasiekiamas siauru žvyrkeliu,
Mūsų palydovas – šimonietis istorikas Aurimas Martinka. Apie Butkūnus, kaip ir apie aplinkinius kaimus, jis daug sužinojo iš savo tėvo kraštotyrininko mėgėjo Vytauto Martinkos.
Tėvas dirbo Kupiškio kelių valdyboje, buvo Šimonių punkto vadovas, tad darbo reikalais buvo išmaišęs atokiausius kelius ir kelelius. O kad labai mėgo bendrauti, tai nebuvo trobos, kurion nebūtų užsukęs ir neišklausęs vietinių gyventojų pasakojimų.
Bajorkaimį supirko iš Amerikos grįžę lietuviai
Ten, kur kadaise buvo išsimėtę nedideli dvareliai, dabar, kiek akys aprėpia, matyti tik plyni laukai.
„Čia stovėjo sodyba, rinkdavosi partizanai, belikusi tik sulaukėjusi obelis“, – į brūzgynais apėjusį pamiškės plotą mosteli palydovas.
Kadaise Butkūnuose būta 33 ūkių. Šiandien ulyčioje tėra tik pora gyvenamų namų, tiek pat gyvuoja ir neapleistų vienkiemių.
Kitos kaimo trobos – tik vasarnamiai atvažiuojantiems savaitgaliais.
A.Martinka sako, jog nėra paaiškinimo, kodėl tarpukariu kilmingieji butkūniečiai staiga išpardavė žemes ir išsikraustė į didmiesčius. Tam, matyt, įtakos turėjo pasaulinė ekonominė krizė, žemė tapo pigi, daug ūkių atsidūrė ties bankroto riba.
Iki 1939 metų Vilnius priklausė Lenkijai, lenkai mielai rinko emigrantus iš visur, lengvai priėmė tautiečius iš Butkūnų. Išsikraustančiųjų žemes pirko užsidirbti Amerikon išvykę ir į tėviškes pargrįžtantys lietuviai.
Paskutinis ponas tebeturėjo karietą
„Mano mama dar matė gyvą paskutinį Butkūnų poną Gižinską, šviesuolį gydytoją“, – pasakoja A.Martinka.
Julija Martinkienė Šimonyse dirbo felčere. Buvo 1964 metai. Pas sergantį poną medikė vyko jo atsiųsta arkliu kinkyta karieta su skrybėlėtu vežėju. Ekipažas tuo laiku atrodė keistai, lyg maskarade.
Žmonės kalbėjo, kad tas ponas yra turtingiausias Butkūnų žmogus. Jo namas buvo išskirtinis, medinis rūmas su kolonomis. Dvarelis stovėjęs netoli Utenos kelio.
Nepriklausomybės atgavimo pradžioje dar buvo likę rūmo griaučiai, o paskui ir tie susmego.
Pasakojama, kad Butkūnų bajorai stengėsi kiek įmanoma ilgiau išlaikyti senus papročius, pabrėžiančius jų aukštą kilmę, rengėsi senoviškai poniškai.
Iš Butkūnų aukštakilmių išsiskyrė Bžeskų, vėliau virtusių Breskais, giminė. Jie buvo bendruomenės lyderiai, rūpinosi kaimu.
„Adomynės dvaro valdytojai garsėjo žiaurumu, tarnams taikė kūniškas bausmes, o štai Butkūnų dvarelių savininkai buvo tolerantiški, patys darbštūs, tam laikui novatoriški“, – apibūdina istorikas.
Spaudos draudimo metais Breskų dvarelyje glausdavosi keliaujančių slaptų mokyklų daraktoriai, ponai juos ir paremdavo, ir apnakvindindavo.
Rankos įdiržusios, bet kilmės neatimsi
Sukame į Vytauto ir Bronės Andrijauskų kiemą. Sodyba ant kalniuko, namas palaikis. Kieman suvežti šieno ritiniai, girdėti vištų kudakavimas, amsi kudlotas Meškis, 74 metų šeimininkas trumpam atsitraukia nuo ūkio darbų, o šeimininkės nėra – išėjusi ganyklon pas karvę.
V.Andrijauskas yra bajoriškos Breskų giminės palikuonis.
„Mano bobutė buvo Veronika Breskutė“, – kilmės ryšius nurodo jis.
Paklaustas, ar jaučiasi esąs kilmingo kraujo, vyras rodo įdiržusias nuo darbų rankas ir juokiasi, kad vienas giminaitis prieš akis buvo paklojęs Žalgirio mūšio laikus siekiantį genealoginį Breskų giminės medį. Permetė akimis tą piešinį, bet pernelyg nesigilino.
„Man nerūpi, kad esu bajoriškos kilmės, bet kas yra, to neatimsi“, – sako jis.
Šie namai stovi ne ant Breskų giminės žemės, jie žmonos tėvų Povilo ir Albinos Petrulių. Statėsi apie 1966 metus, kai melioracija iškėlė iš vienkiemio.
Anksčiau čia buvo prancūziškos kilmės Marijono Ševaljė valda, bajorkaimyje tos giminės atstovų gyveno ne vienas. Pokariu paskutinysis Ševaljė išsikraustė į Vilnių.
Karvę laiko tik anūkei palepint
V.Andrijausko tėvonija tuose pačiuose Butkūnuose, už kelių šimtų metrų nuo šių namų, ten gyvena prieš 5 metus mirusio brolio Alfonso šeima.
Vyras pasakoja, kad bajoraitė V.Breskutė ištekėjo už jo senelio Jono Andrijausko, kilusio nuo Utenos.
Senelis buvo išvykęs į Ameriką uždarbiauti, plušo metalo liejykloje. Grįžo 1913 metais ir, vedęs bajoraitę, Butkūnuose nusipirko žemių. Senelio vaikai, V.Andrijausko dėdės ir tetos, pasklido kas kur, o jo tėvas Antanas Andrijauskas liko tėviškėje ūkininkauti.
„Augom 7 vaikai, savam kaime likom du, aš ir brolis Alfonsas“, – pasakoja pašnekovas.
Tiesa, po mokyklos jis baigė Vabalninko žemės ūkio technikumą ir pabėgo iš kaimo, vedė ir apsigyveno Kupiškyje, dirbo kelių valdyboje vairuotoju, žmona – buhaltere. Brolis su žmona irgi buvo miestan išlėkę.
Tėviškėn abu pargrįžo Nepriklausomybės pradžioje, kai imta grąžinti žemes. Brolis į tėvų namus, jis – į uošviją.
Dabar iš ūkio liko tik daržas, viena karvė, vištos ir kalakutai.
„Iš Vilniaus atvažiavusioms anūkėms palepint“, – paaiškina, kokiu tikslu dar laiko gyvius.
Jų dukra Jovita yra pedagogė, sūnus Aurelijus – kariškis, abu gyvena sostinėje, bet Butkūnuose lankosi dažnai.
V.Andrijauskas rodo kitapus žvyrkelio tyvuliuojantį tvenkinį ir modernią pirtelę ant kranto, ją sūnus įrengė. Įžuvintas, tik imk meškerę ir trauk žuvį.
„Artimiausi kaimynai buvo giminaičiai, Kazimieras ir Liuda Breskai, jie namus pardavė, išsikėlė į Anykščius. Dabar ta sodyba yra panevėžiečių vasarnamis“, – sako vyras.
Butkūnuose jokių susiėjimų nebūna, juk nelikę žmonių.
Tie keli gyventojai visgi netrukus susibėgs šventinant ką tik pastatytą kryžių Butkūnų gyvavimo 500 metų jubiliejui paminėti.
„Jį pastatė iš mūsų kaimo kilęs turtingiausias kupiškėnas Bronius Domža“, – pasakoja pašnekovas.
Dukra žada pargrįžti į kaimą
Sukame į 75 metų ūkininkės Rimantos Andrijauskienės kiemą. Matyti, kad čia daug veiksmo, gyvenamas namas aptrauktas mėlyna plėvele, vyksta renovacija.
Kieme stovi du traktoriai, kombainas. Iš po jo išlenda avys ir nubindzena būrin pas gentaines. Kitos, pamačiusios svetimus, skuodžia į atvirą tvartą, ne tokios baugščios tebeėda lauke prie lovio.
Moteris pasidžiaugia, kad po vyro Alfonso mirties nesijaučia vieniša. Sūnus su šeima gyvena ir dirba Vokietijoje, jis tolimųjų reisų vairuotojas, bet Kupiškyje gyvenanti dukra Kristina su vyru kibo į sodybos atnaujinimą, ateityje jie planuoja čia persikelti gyventi.
Pas močiutę nuolat atvažiuoja 20-metė anūkė Karolina, ji talkina prie visokių darbų. Mums bekalbant ji kaip tik įrieda į kiemą.
„Nežinau, ar vyras jautėsi bajoru. Buvo labai darbštus, netingėjo nė dienos, laikėm karves, paukščius, avis, dirbom žemę, nebuvo laiko sukt galvą apie kilmę“, – sako ji.
Dabar moteris turi 60 avių, bet jau mažina bandą, per sunku daug darbų aprėpti.
Ūkininkauti padeda netoliese gyvenantis vyro pusbrolis, jiedu dalijasi technika.
Karolina atneša lėkštę didžiulių kriaušių, jos išaugo ant močiutės skiepytų medžių, kaip ir daug kitų vaismedžių.
Anūkė tik kvatoja paklausta, ar nesijaučia kitokia – juk turi kilmingo kraujo.
Mergina patikina, jog nebijo kišti rankų į žemę, nesikrato jokių ūkio darbų, štai dabar susiruošusi lėkt į mišką uogauti, o kalbos apie bajorystę jai atrodo lyg tolima legenda. Kita vertus, protėvių istoriją žinoti įdomu.
Senąją trobą nunešė sviedinys
„Vyras pasakojo, kad kažkur čia, šalia mūsų namų, buvo dvaras, nes kai iš Amerikos grįžęs senelis pirko žemę, buvo ir senieji pastatai“, – sako ūkininkė.
O ten, šalia Girelės miško, buvo ir bobutės Breskutės tėvų vienkiemis.
Vyro seneliai namus pasistatė 1934 metais. Dabar tą trobą jaunoji karta ir renovuoja.
Ji prisimena ir vyro bobutę, bajoraitę.
„Šnekėjo lenkiškai, buvo labai maloni, galėjai įžvegt, kad aukštakilmė“, – pripažįsta.
Lenkiškai nuo mažumės mokėjo ir jos vyras. Kai bobutė susiprato, kad vaikas jau lenkiškai supranta, vydavo tolyn su lazda, kad tas neklausytų, ką suaugusios moterys tarpusavy kalba.
Senelis naujuose namuose tik porą metų pagyveno ir netikėtai mirė. Buvo jaunas, stiprus, vežė dobilus, sukaitęs atsigėrė ką tik iš šulinio pasemto vandens ir užpuolė plaučių uždegimas. Moteris našle liko su 5 vaikais, laimė, beveik visi jau buvo suaugę.
Dar sutuoktinis pasakojo, kad senelio tėvų troba buvusi prie senųjų Butkūnų kapinių. Į namą šiaudiniu stogu per Pirmąjį pasaulinį karą pataikė sviedinys ir jis supleškėjo. Tada senelis ir išvažiavo Amerikon uždarbiauti.
Filmą apie Butkūnų kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Andrijauskas žino, kad yra bajoriškos kilmės, bet to nesureikšmina, į giminės genealoginį medį nesigilina.
2. A.Martinka daug aplinkinių kaimų istorijų išgirdo iš savo tėvo lūpų, jas papildė ir savo, istoriko, žiniomis.
3. Vandeningos upės Butkūnuose nėra, tad V.Andrijauskas šalia namų išsikasė tvenkinį, o sūnus pastatė naują pirtelę.
4. Bajoriškos kilmės Breskų sodyboje dabar šeimininkauja panevėžiečiai, senąjį namą jie gražiai prižiūri.
5. Ten, kur kadaise buvo išsimėtę Butkūnų vienkiemiai, dabar plyti tušti laukai.
6. Kaimo gyvavimo 500 metų sukakčiai atminti iš čia kilęs verslininkas pastatė kryžių.
7. Andrijauskų namas stovi buvusioje prancūzų Ševaljė valdoje.
8. Vasarnamiu paversta Butkūnų kaimo sodyba akį traukia išpuoselėta teritorija. A.Švelnos nuotr.
