Su paveldosaugininkais nesusitaria
Garsios bajoriškos Riomerių giminės tėvonijoje, Bagdoniškio dvare Rokiškio rajone, šiandien tvyro nekokios nuotaikos.
Kultūriniu ir istoriniu paveldu laikoma dvarvietė merdi, pastatai avarinės būklės, dalis profesoriaus Mykolo Riomerio laikais sodintų medžių iškirsta.
Prieš 201 metus statytas medinis rūmas vos laikosi, per stogo kiaurymes žliaugiantis vanduo sparčiai graužia tai, ko neįveikė kinivarpos ir laikas.
Iš molinių blokelių pastatyta oficina irgi irsta.
„Dvaras dabar gyvena baudom ir liūdesiu“, – sako dabartinis pastatų savininkas, ūkininkas Antanas Kazlauskas.
Baudas paveldosaugininkai jam skiria už tai, kad žmogus avarinius statinius bando gelbėti be suderinimų ir specialių leidimų.
„Kaminai virsta ant žmonių galvų, pro išdaužytus langus skverbiasi lietus, stogas kiauras keliose vietose, jau įgriuvo antro aukšto lubos. Esu baudžiamas, kad neparengęs projektų vilkau iš rūsio šiukšles, kad sutvirtinau yrančius skliautus, kad be paveldosaugininkų leidimo įstiklinau langus“, – savus skaudulius išsako dabartinis dvaro šeimininkas.
Geriausiai išsilaikęs profesoriaus kambarys
A.Kazlauskas užsimojęs senuosius dvaro pastatus žūtbūt atstatyti, tam investuoja visus savo uždirbtus pinigus. Jis prisipažįsta, kad šeima tokiems užmojams nepritaria, ir žmona, ir sūnus nemato prasmės į griuveną kišti pinigus.
„O man čia labai miela, širdis dainuoja, kai esu dvare“, – pasidžiaugia pašnekovas.
A.Kazlauskas veda į ekskursiją po senąjį rūmą. Mus lydi ir jo bičiulė vilnietė Regina Barasienė. Moteris ūkininkui padeda rūpinantis dvaro remontui reikalingais leidimais.
Anais laikais rūmas buvo „T“ formos, dabar išlikusi tik „I“, kita dalis nugriuvusi, jos nė žymės nebėra.
Visos patalpos užgriozdintos nauja mediena: sijomis, gegnėmis ir lentomis. Vyro planai grandioziniai, jis vis dar tikisi pradėti kapitalinį pastato remontą.
„Šitame kambaryje Mykolas Riomeris gimė“, – istorinę erdvę rodo jis.
Lubose, kur pro kiaurą stogą žliaugia lietus, žioji skylė, supuvusios perdangos lentos pavojingai nukarusios žemyn.
Iš ano laiko nelikę nieko. Pokariu, kai sovietų valdžia dvarininkus išvarė, mediniame rūme kurį laiką buvo mokykla, vėliau – mokytojų butai, mokinių bendrabutis ir valgykla, patalpos dekoruotos pagal sovietinį supratimą, sienos iškaltos fanera arba tiesiog nuteptos aliejiniais dažais.
Autentiškiausia profesoriaus laikus menanti namo dalis yra antrame aukšte. Tai kambarys, kuriame M.Riomeris augo. Vėliau, jau sukūręs savo šeimą, į tą kambarį nuolat grįždavo, joks kitas šeimynykštis to kambario nebuvo užėmęs.
Šviesi asmenybė padarė įspūdį
Per pusapvalius stogo langelius matyti medžių viršūnės. Didžiausias kambario privalumas – durys į didžiulį balkoną, iš kurio atsiveria vaizdas į parką ir slėnį.
Balkone vaikščioti pavojinga, daugelis lentelių supuvusios, turėklai irgi vos laikosi.
„Viską suremontuosiu“, – užtikrina ūkininkas. Ir paaiškina, kodėl jam taip svarbu prikelti dvarą.
Kai jis įkėlė koją į dvarvietę kaip prižiūrėtojas ir sargas, vėliau ėmė domėtis ir vietovės istorija bei čia gyvenusiais žmonėmis. Tik tada ir sužinojo, kas toks buvo M.Riomeris.
Lietuvos universiteto rektoriaus, Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjo ir vieno iš Nepriklausomybės atkūrimo sąjūdžio ideologų asmenybė ūkininkui padarė didžiulį įspūdį. Sako pajutęs pagarbą tokiam šviesuliui, todėl užsibrėžęs kiek įmanoma atkurti jo mylėtą tėviškės kampelį.
A.Kazlausko pasiryžimą dar sustiprino pažintis su M.Riomerio dienoraščius tyrinėjančiu istoriku Rimantu Mikniu. Jis Obelių mokykloje skaitė paskaitą, jos paklausyti buvo nuvažiavęs ir ūkininkas. Po paskaitos jis prisistatė istorikui kaip dalies dvaro savininkas, pakvietė pasidairyti po istorinę vietovę.
„Šiemet istorikas čia jau du kartus buvo“, – užsimezgusia pažintimi džiaugiasi vyras.
Perskaitė devynis dienoraščius
M.Riomeris beveik visą gyvenimą kasdien rašė dienoraštį. Manė, kad ateityje tie užrašai galbūt bus naudingi visuomenei. Yra išlikę 40 dienoraščio sąsiuvinių, apimančių laikotarpį nuo 1911 metų iki profesoriaus mirties, 1945-ųjų. Dalis dienoraščių jau yra išleista.
Sužinojęs apie tai naujasis dvaro savininkas panūdo būtinai tuos dienoraščius paskaityti.
Devynis išleistus dienoraščius jam davė M.Riomerio dukra Jadvyga Vitkauskienė, kitos dvaro dalies savininkė.
„Kai perskaičiau, kaip M.Riomeris mylėjo gamtą, savo kraštą, kur užaugo, kaip padėjo vargšams ir kovojo už teisybę, buvo atsidavimo tėvynei pavyzdys, nusprendžiau būti jo pasekėju, eiti teisingumo keliu“, – entuziastingai kalba ūkininkas.
To entuziazmo vedinas jis užsimojo dvarvietėje profesoriui pastatyti ir akmeninį paminklą. Jau susivežė didžiulius reikiamus riedulius, ruošiasi samdyti meistrą, kad akmenyje iškaltų dedikaciją M.Riomeriui.
Nėra projekto, tepūna
Dalį dvarvietės su seniausiais jos pastatais 60-metis ūkininkas nusipirko 2013-aisiais.
Tuomet jis buvo pilnas optimizmo, ketino bent išoriškai atkurti Riomerių laikų šlovę, atstatyti medinį rūmą.
Jis nė neįsivaizdavo, ką reiškia etiketė „kultūros paveldas“, nežinojo, kad kiekvieną žingsnį teks derinti, o už iniciatyvas be dokumentų teks pakratyti kišenę.
„Ūkiškas protas man sako, jog nėra logikos drausti užlopyti stogo skylę be paveldosaugininkų leidimo, kurį norint gauti įsisuki į neįveikiamą biurokratų aparatą. Skylės nebebus, vanduo nebebėgs, pastatas nebeirs. Bet paveldosaugininkai sako, jog turiu užsakyti projektą, be jo negaliu net artintis prie stogo skylių. O jei projektams neturiu lėšų, lai būna kaip yra“, – situacija baisisi jis.
Paveldėtoja paprašė pagalbos
A.Kazlauskas pasakoja, kaip pats sau netikėtai tapo dvaro savininku.
Vyras gyvena už 5 kilometrų esančiame Busiškio kaime. Anksčiau jis buvo rokiškėnas, dirbo mūrininku. Paskui nusipirko žemės ir išėjo ūkininkauti, verčiasi augalininkyste.
Prieš keliolika metų, kai Bagdoniškio dvarą atgavo profesoriaus M.Riomerio dukros, viena jų, vilnietė J.Vitkauskienė, paprašė, kad ūkininkas padėtų sutvarkyti dvarvietės teritoriją.
Jiedu susipažino per ūkinius reikalus. Moters miškas ribojasi su ūkininko žeme, ir kai vėtra išvertė medžius ir šie nugriuvo į A.Kazlausko laukus, jis su dvaro paveldėtoja susisiekė telefonu. Taip užsimezgė bičiulystė.
Dvarvietę, kuri užima kelis hektarus, ūkininkas tvarkė net 5 metus. Iš pradžių per brūzgynus net pastatų nesimatė. Išpjovė krūmus, žemę išlygino taip, kad būtų įmanoma žolę nupjauti.
Kai teritorija įgavo šiokį tokį vaizdą, paveldėtoja ūkininkui pasiūlė dalį dvarvietės nupirkti.
Sau pasiliko tėvo, profesoriaus M.Riomerio, statytus namus, o pardavė senuosius pastatus.
Pastatė stendą su klaidinga informacija
„Šitas žemių krūvas savo rankom su kibirais ištempiau iš rūsio“, – didelius kalnus prieš rūmą rodo ūkininkas.
Ties pastato galu matyti griovys, jame plastikiniai vamzdžiai – tai naujai padarytas drenažas, kad vanduo nebesemtų rūsių.
A.Kazlauskui apmaudu, kad valstybė nė centu neprisideda prie dvaro prikėlimo, esą objektas privatus, viską turi daryti už savo lėšas.
Dėl dvarvietės Rokiškio rajono vietos veiklos grupė padarė vienintelį dalyką – teritorijos prieigose pastatė informacinį stendą apie Riomerių giminės lizdą. Tik klaidą įvėlė – neteisingai nurodyti profesoriaus M.Riomerio mirties metai.
Po nuotraukomis stende užrašyta, kad tai medžiaga iš Rokiškio muziejaus archyvų, tačiau jo direktorė Nijolė Šniokienė patikino, jog stendo teksto niekas su istorikais nederino. Rokiškio savivaldybės paveldosaugininkai su tuo stendu irgi neturi nieko bendro.
Vietos veiklos grupės atstovė Milda Ulevičienė pranešė, kad stendus 2015 metais grupė statė gražiu tikslu – supažindinti su rajone išlikusiais dvarais. Bagdoniškio dvaro sodybą žyminčiame stendo tekste įsivėlusi apmaudi klaida buvo netrukus pastebėta, tačiau pakeisti stendo dėl lėšų trūkumo jau buvo neįmanoma. Todėl ant neteisingos datos užklijuojami lipdukai.
Bėda esanti ta, kad lietus ir sniegas paveikia lipdukus, todėl jie greitai nusilupa.
„Dėl šio klaidos VVG ne kartą atsiprašė profesoriaus Mykolo Riomerio artimųjų ir stengiasi bent du kartus per metus nuvažiuoti ir užklijuoti naujus lipdukus“, – rašoma atsakyme.
Tebesibylinėja dėl medžių
Dvarvietės vaizdas, nors ir labai iš lėto, bet gražėja.
Kai ūkininkas senuosius pastatus išvadavo iš krūmų ir jie nuo kelio tapo matomi, į Bagdoniškį vis dažniau ėmė užsukti istorikai, praeities statiniais besidomintys architektai bei teisininkai. Pastariesiems vieta įdomi kaip teisės profesoriaus ir mokslininko, tarpukario apygardos teismo vyriausiojo tribunolo teisėjo, valstybės atstovo tarptautiniame teisingumo tribunole Hagoje Mykolo Riomerio mylėta ir puoselėta vieta.
A.Kazlauskas visus mielai įleidžia į savo teritoriją, pavedžioja po šimtametį parką, rodo savo rankom neseniai išvalytą tvenkinį. Jų dvare būta net keturių, visus jungė tilteliai.
M.Riomeris buvęs estetas, gimtinę labai puoselėjo. Kai tik baigdavosi darbai universitete, vasaros praleisti vykdavo į Bagdoniškį, čia ir studentus priiminėdavo.
Jie į kaimą pas profesorių vykdavo net įskaitų ir egzaminų laikyti. Jaunimas iki Obelių atvykdavo traukiniu, o likusius 7 kilometrus kulniuodavo pėsčiomis, jei neišgalėdavo nusisamdyti vežiko.
Ūkininkas dar padejuoja dėl septynių M.Riomerio sodintų medžių, kuriuos nukirto kaimynas. Apie šį konfliktą jau esame rašę.
Vyras primena, kad uosiai ir klevai jau buvę galingi, kai kurių skersmuo net 70 centimetrų.
Kol nebuvo padaryta geodezinių matavimų, nebuvo aišku, kam medžiai priklauso, dvarvietei ar greta esančiam, kadaise nuo dvaro atrėžtam sklypui. Tik po to, kai medžių nebeliko, dvaro šeimininkas susitvarkė reikiamus dokumentus, jie rodo, kad medžiai vis dėlto buvo dvaro teritorijoje. Dėl to A.Kazlauskas kelinti metai bylinėjasi – jam tai šventas reikalas.
SKL247
Filmą apie Bagdoniškio kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Nusipirkęs bajorų Riomerių tėvoniją ūkininkas A.Kazlauskas susidomėjo ir kilmingos giminės istorija.
2. Naujasis dvaro šeimininkas gražiai prižiūri teritoriją, po truputį tvarko ir senąją oficiną.
3. Mediniam rūmui verkiant reikia remonto, kiūra stogas, trupa ir griūva kaminai.
4. Sename dvare dažnai būna svečių, ūkininkas juos mielai priima.
5. Šiame mediniame dvaro rūme kadaise gimė ir augo teisininkas M.Riomeris.
6. Ties šiuo pastato galu namas turėjęs du sparnus, dabar tų dalių nelikę nė žymės.
7. Šiame kambaryje gimė M.Riomeris. Dabar jo būklė avarinė, dėl kiauro stogo jau įgriuvo lubos.
8. Oficinoje anksčiau gyveno tarnai, ūkvedžio šeima, kolūkio laikais ten buvęs sandėlis.
9. Iš molinių blokelių suręstą oficiną A.Kazlauskas jau sutvirtino iš vidaus. A.Švelnos nuotr.
Įtempiamos lubos Vilniuje - montavimas ir priežiūra cempianos.lt
