Dega žvakeles ir gieda
Vienkiemiais palei Šuojos upę išsimėčiusius 9 kaimus vienijanti „Šuojos“ bendruomenė turi nepajudinamą tradiciją – kasmet gegužę rengia kraštiečių susitikimus.
Neįtikėtina, bet jie vyksta Kairių kaimo kapinėse.
Viensėdžiais pabirusiuose devyniuose kaimuose šiandien yra apie 150 gyventojų, 78 iš jų priklauso bendruomenei.
Kraštiečių susitikimų dalyviai – Švaininkų, Vanaginės, Viburių, Kairių, Pavinkšnių, Gilbonių, Niaukonių, Skiedrynės, Nauradų kaimuose šaknis įleidusieji arba iš čia kilę, bet išvykę gyventi kitur.
Pirmiausia visi atvyksta į kapines, uždega žvakeles ant artimųjų kapų, būtinai sugieda mojavas – gegužines giesmes, skirtas mirusiesiems, o tada pabendrauti sėdasi prie stalų šalia kapinių pastatytose palapinėse.
„Būtinai paminim tuos, kurie pastaraisiais metais mirė. Šiemet netekom folkloro ansamblio „Ulyčia“ vedančiosios dainininkės Danutės Dominienės. Be jos, dar tris kapuosna atlydėjom“, – liūdi bendruomenės vadovė Danutė Kelpšaitė.
Nusipelnę menui ir literatūrai
Kraštiečiai nuolat pašneka ir apie iš čia kilusias įžymybes: filologą, poliglotą bei vertėją Domą Urbą, kurio dėka didieji pasaulio literatūros kūrėjai prabilo lietuviškai.
„Tarpukariu jis priklausė Tautotyros ir senienų draugijai, propagavo blaivybę, mokėjo lenkų, latvių, prancūzų, vokiečių, jidiš, rusų kalbas, buvo ilgametis „Vagos“ leidyklos redaktorius. Vienu metu jis dirbo Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriumi“, – pasakoja pašnekovė.
Didelė iš šių kraštų kilusi įžymybė yra ir dailininkas Kazimieras Žoromskis. Jis netrumpai gyveno Australijoje bei Amerikoje, o senatvėje grįžo į Lietuvą. Tapytojo kūrybinis palikimas saugomas dvylikoje Europos ir Amerikos muziejų.
„Kasmet važiuojam uždegti žvakelės jo namų vietoje, buvusiame Začyčio kaime. Kaimo nebelikę, aplink vien suarti laukai. Dailininko sodybvietė pažymėta mediniu drožiniu“, – pasakoja pašnekovė.
Priklausė nuo dangaus malonės
Su mūsų palydove riedam pro buvusius Začyčius ir pro visus devynis Šuojos upės pakrantėse gyvuojančius kaimus.
Jie netipiški, išsimėtę vienkiemiais, pasiekiami duobėtais žvyrkeliais, o kai kurie tik žole užžėlusiais takais. Vos kelios sodybos prie pat vieškelio, kitos dunkso pamiškėse ar žaliuojančiuose laukuose.
Kraštiečių susibūrimai būna gegužę, bet nebūtinai tą pačią dieną, tad D.Kelpšaitė, sėdusi ant dviračio, aplekia visas sodybas ir informuoja, kada tiksliai vyks šventė. Gyvenantiesiems toliau skambina telefonu.
„Kaipgi aštuoniasdešimtmetės susitikiman ateis? Prašau ūkininko autobusiuko, bobutes surenka, atveža ir parveža“, – D.Kelpšaitė kalba apie organizacinius reikalus.
Kasmetinė kraštiečių susiėjimo ir mojavų giedojimo tradicija gyvuoja jau 67 metus. Anksčiau žmonės patys susiorganizuodavo per gegužines pamaldas susiburti, pagiedoję suvalgydavo atsineštus lauknešėlius ir išsiskirstydavo.
Kai prieš 20 metų susikūrė „Šuojos“ bendruomenė, kraštiečių susibūrimo reikalais ėmė rūpintis D.Kelpšaitė.
„Stebitės, kad kraštiečių susitikimai būna kapuose?“ – juokiasi pašnekovė ir rodo, į kurį pamiškės keliuką sukti.
Ten vieta išskirtinė, šalia kapinių ant kalvelės plyti pušynų apsupta saulėta pieva, ramuma ir gamtos garsai lyg kurorte.
„Kol neturėjom palapinių, vis dairydavomės į dangų – prapliups lietus ar ne. Jei debesys tvenkdavosi, bėgdavom į Joanos Sereikienės sodybą.
Susirinkdavom apie 30–40 žmonių. Prieš porą metų kraštiečių suvažiavo net šimtas. Dabar rajono savivaldybė žadėjo atvežti modulinį namelį, bendruomenė turės stogą virš galvos“, – aiškino moteris.
Gabena knygas lyg senovės knygnešė
Sukam į Vanaginę, 62-ejų metų D.Kelpšaitės namus. Nuo žvyrkelio sodybos nematyti, reikia dar beveik kilometrą pavažiuoti žole apžėlusiu keliuku.
„Kad su dviračiu pravažiuočiau, imu žoliapjovę ir kaskart tą kilometrą nusišienauju“, – šypteli moteris.
Sunkiau su dviračiu žiemą, kai užsnigta ir apledėję, gelbsti žieminės padangos.
Iš savosios pamiškės ji kasdien kelis kilometrus mina į darbą – į Perekšlių kaimo biblioteką. Skaitytojams, nebeturintiems jėgų ateiti, knygas veža į namus. Su dviračiu. Į atokiausias sodybas. Tuo pačiu močiutėms nuperka ir maisto, ir sėklų.
Kai kurių vienkiemių šeimininkės garbaus amžiaus, o gyvena vienos. Būna, skambina bibliotekininkei ir prašo atvažiuoti tiesiog pasišnekėti, susakyti naujausias žinias.
Polinkis knygoms – per senelį
Pirmiausia pasimato didžiulis molinis tvartas, vištų gardelis šalia jo. Tada rąstinė klėtis ir jazminų krūmo gožiamas geltonas namukas.
„Viską statė mano senelis, nuo to laiko niekas neperdaryta“, – patikina šeimininkė.
Viduje irgi viskas kaip senelių ir tėvų laikais: palubėj stambios sijos, tėvo dirbta spinta, močiutės siuvinėti rankdarbiai. Virtuvėje ant sienos šalia kablių drabužiams kabo bobutės kruopščiai kryželiu siuvinėtas kilimėlis.
Čia gimusi ir augusi D.Kelpšaitė gimtuosius namus ilgėliau palikusi buvo tik vienintelį kartą, kai Rokiškio kultūros mokykloje mokėsi bibliotekininkystės.
Polinkis knygoms, matyt, iš ją auginusio senelio Justino Kelpšos, tas daug skaitė. Tėvą pamena tik jo laidotuvių dieną – kaip jį su karstu įnešė į kiemą. Jį nutrenkė elektra. Danutei buvo 3, o broliui 4 metai.
Brolis irgi jaunas žuvo. D.Kelpšaitė šeimos nesukūrė, tad brolio vaikai ir 4 anūkai jai kaip savi.
Gelbsti stebėjimo kameros
Kraustytis arčiau civilizacijos niekad nenorėjo. Kai prieš 7 metus palaidojo mamą, daug kas klausė, kaip tokioje atokioje vietoje gyvens viena?
Pirmi metai buvo sunkūs, vis pasitaikydavo, kad kas nors apie namus patamsiuose vaikšto.
„Gal mane pagąsdinti norėjo? Esu policijos padėjėja, dirbu saugios kaimynystės projektuose, pamačiusi ką įtartino tuoj pranešu, yra kam tas nepatinka“, – spėlioja apie nekviestų svečių tikslus.
Dabar vienkiemyje pastatytos stebėjimo kameros. Jei tik išgirsta neaiškų bruzdesį, tuoj sėda prie kompiuterio pažiūrėti, kas aplink šmirinėja.
Pačioje pradžioje niekadėjas vieną kamerą peršovė, bet peržiūrėję kitų kamerų įrašus pareigūnai greit surado šaulį.
Šiuose kaimuose daug tokių kaip ji – palikti vienkiemių nenori. Tėvų nelikus, vaikai neskuba parduoti tuščių sodybų: vienas verčia vasarnamiais, į kitas, miestus palikę, patys atsikrausto gyventi.
„Matyt, visgi kai ką reiškia giminės šaknys“, – svarsto bibliotekininkė.
Bendruomenę vienija ir kelionės
Dažnam viensėdijų šeimininkui knyga – svarbus dalykas.
„Juozas Stankūnas iš Skiedrynės atmina 8 kilometrus iki bibliotekos, knygas ima ir žmonai Onai, prisikrauna pilną maišą, kiek sistema gali išduoti“, – pasakoja apie didžiausią knygų rijiką.
Jo šeimos sodybą iš trijų pusių supa miškas. Daržas aptvertas ir apraišiotas žaliais maišeliais – atbaido šernus ir stirnas.
Sustoję kieme matome, kad šeimininkas sėdi prie lango ir skaito.
„Pastaruoju metu skaitau detektyvus, o žmonai reikia knygų apie gyvenimą“, – sako vyras.
Į atokią vietą jų šeima atsikraustė prieš 25 metus ir nė karto nepasigailėjo.
Didelis knygų mėgėjas buvo savamokslis dailininkas Antanas Kurlianskas, iš savo kaimo pasiimti knygų ateidavo pėsčias, dabar jis Jonavos senelių namuose.
Vyriausia skaitytoja – 88 metų Ona Bilevičiūtė iš Gilbonių kaimo. Jai bibliotekininkė pagelbėja ir pirkiniais, mat maisto autobusiukas per kaimus jau nebevažinėja, artimiausia krautuvėlė – Perekšliuose, iki jos senolei per sunku nueiti.
D.Kelpšaitei neteko girdėti, kad viena nuo kitos per kilometrą ar kelis nutolusių sodybų gyventojai skųstųsi atskirtimi ar bendravimo stoka.
„Mūsų bendruomenėn kasmet prisijungia naujokų, mat mes daug judam, važiuojam pasižmonėti į įdomias šalies vietas ir kultūrinius renginius“, – sako.
Bibliotekininkė namie sėda prie kompiuterio ir panaršiusi internete sudėlioja vis kitokį ekskursijų maršrutą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kiekvieną gegužę kraštiečiai iš įvairių vietovių suvažiuoja į kapines, sugieda mojavas, o tada jau sėda prie stalo pasibūti.
2. D.Kelpšaitė gyvena senelių statytuose namuose ir tuo džiaugiasi.
3. Ten, kur srūva vandeninga, srauni, žaluma apaugusiais krantais Šuojos upė, ten gyvuoja ir viensėdijomis išsimėtę net devyni kaimai.
4. Kai dailininkas K.Žoromskis (dešinėje) grįžo iš Amerikos, aplankė ir savo gimtinę.
5. Skiedrynės vienkiemį iš trijų pusių supa miškai, tad jo šeimininkai džiaugiasi ramybe ir gamtos grožiu.
6. Petraičių sodybą senųjų šeimininkų palikuonys pavertė išpuoselėtu kurortu ir jame leidžia vasaras.
7. Prasmingas dekoras šalia viensėdžio.
8. 9. Prieš daugybę metų bobutės siuvinėtas takelis iki šiol puošia bibliotekininkės virtuvę, o tėvo dirbta spinta ir dabar kuo puikiausiai atlieka savo paskirtį.
10. Šitaip gyventojai pamiškių daržus saugo nuo nekviestų svečių.
11. Kas nebepajėgia savomis jėgomis pasiekti bibliotekos, tam D.Kelpšaitė skaitinius į vienkiemius nugabena dviračiu.
12. Bibliotekininkės gyvūnija – nemažas pulkas vištų.
13. J.Stankūnas iš bibliotekos knygas gabenasi maišais, bibliotekininkei didelis džiaugsmas toks uolus skaitytojas.
A.Švelnos nuotraukos
