45-ąjį gimtadienį atšventęs vyras ryšio su gimtine niekada nebuvo nutraukęs, tęsia tėčio Antano Rindzevičiaus pradėtą turizmo verslą ir vasaromis organizuoja ištvermės ir orientacijos reikalaujančius žygius upe..
„Esu Ignalinoje (beje, ten vyko riedslidžių varžybos – aut. past.). Nusimaudysiu ir po poros valandų galėsime susitikti sodyboje Jononių kaime, netoli Žaliosios tilto“, – sutiko Marijus, man paskambinus šeštadienio popietę. Keliuku per mišką privažiavau tarsi oazę miške – ant žalio kilimo puikavosi keli šiuolaikinio dizaino pastatai. Kol švietė saulė, suskubome prie upės. Šventoji čia tarsi atkartojanti savo kilpas ir skardžius Šimonių girioje ties Mikieriais.
„Esu gamtos vaikas, joje jaučiuosi laimingiausias. Galiu valandų valandas klausyti miško ošimo, paukščių garsų, žiūrėti į vandens tėkmę, tad ši medžių apsupta sodyba ant upės kranto ir yra tai, ko ieškojau, – atviravo Marijus. – Įsigijau ją apleistą 2011 metais, o pirmaisiais metais dar ir stogą pavogė. Kaip atrodo dabar, pasiekta taupant ir kruopščiu tikslingu darbu.“
Statoko kranto takeliu leidžiamės prie upės. Ant pakrantės krūmų užkibusios nuo šių metų vasaros potvynių neštos žolės, bet dabar aikštelė prie vandens jau žaliuoja. Vingis su smėlio atodanga, pušimis ant kranto, o kitoje upės pusėje – pievos ir laukai.
„Ši vieta man strategiškai svarbi, – pastebi Marijus. – Iš čia iki apie 2000-uosius tėčio kurtos mūsų šeimos kaimo turizmo sodybos „Šventosios upės slėnis“, prie Mikierų, 25 kilometrai plaukti upe, tad startuoti baidarėmis labai tinkama vieta“.
Unikalią sodybos vietą su žmona Laima, kuri po penkiolikos metų darbo anglų kalbos mokytoja pakeitė profesiją ir išmoko masažo paslapčių, tikisi čia pritaikyti. Sodybos šeimininkų nuomone, čia galėtų rinktis bendraminčiai, ramybės ir harmonijos gamtoje ieškantys žmonės, galėtų vykti mini renginiai, edukacijos. Pirtis jau yra, dar ant upės kranto galima įrengti kubilą. Jie skeptiškai žiūri į žmones, kurie plaukdami baidarėmis dar ir muziką visu garsu leidžia.
„Atvažiuoja iš miesto ir miestą atsiveža, – šyptelėjo Marijus. – Užuot mėgavęsi gamtos garsais.“
Prisėdus prie žolelių arbatos puodelio, kalba krypsta apie Marijaus sportinius pasiekimus, „Nykštietišką triatloną“. Mokslai Anykščių Antano Vienuolio gimnazijoje jam sekėsi gerai, buvo judrus, patiko lengvoji atletika, žaidė krepšinį, futbolą, net beisbolą, šoko pramoginius šokius ir rimtai susidomėjo lygumų slidėmis. Turėjo puikų trenerį Algį Drūsį, tad netruko pasiekti ir rezultatų, kuriuos pastebėjo šio sporto bendruomenė. Bendraamžiai rinkosi tuo metu populiarias teisės, vadybos studijas, o Marijų slidžių sporto legenda, sporto meistras, profesorius Algirdas Čepulėnas kalbino stoti į Lietuvos kūno kultūros akademiją, tuo metu ne itin populiarią aukštąją mokyklą. Sutiko susieti savo gyvenimą su sportu, baigė turizmo ir sporto vadybą, tuo pačiu – puskarininkių mokyklą, tapo atsargos karininku. Tuos metus lydėjo alinančios treniruotės, varžybos.
„Turėjau butą Kaune, jau mokiausi Vilniuje, magistrantūroje paslaugų vadybą, o daugiausia laiko praleisdavau treniruotėse Ignalinoje“, – prisiminė tuos laikus 2003-aisiais iš profesionalaus sporto pasitraukęs Marijus, nors profesionalu savęs ir nelaikė. Tačiau jį lydėjo žavesys multisportu (sporto varžybos, susidedančios iš kelių atletinių rungčių), dalyvavo varžybose ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse, pavyzdžiui, net kelias paras trukusiose Skandinavijoje.
Naudingos patirties ir praktinių žinių įgijo dirbdamas egzotines keliones ir ekskursijas organizuojančioje įmonėje „Aventuras“. Pasak M. Rindzevičiaus, jam tekę susipažinti su bene visais Vilniaus viešbučių vadovais, teko lydėti grupes egzotiniais maršrutais.
Vilniuje tuomet bene populiariausia ekskursija, aplankant požemius, buvo „Vilniaus vaiduokliai“, jam teko plaukti katamaranu srauniomis Sibiro kalnų upėmis. Prie aukštosiose mokyklose įgytų žinių kaupėsi praktinė patirtis, kuri pravertė gimtuosiuose Anykščiuose vasaromis dirbant šeimos kaimo turizmo sodyboje „Šventosios upės slėnis“ ir organizuojant „Nykštietišką triatloną“ – sportinį, turistinį, pažintinį renginį, kurio dalyviai, orientuodamiesi vietovėje ir atlikdami užduotis, didelius atstumus įveikia baidarėmis, dviračiais ir bėgte.
Pirmasis „Nykštietiškas triatlonas“, kurio vienas iniciatorių buvo ir viešintiškis Dainius Kiela, vyko 2011-ųjų gegužės mėnesį, deja, finišo jis nepasiekė. Anykščiuose per užtvankos žuvitakį plaukęs klaipėdietis nuskendo, o pagrindiniai organizatoriai M. Rindzevičius ir Bronius Vitkūnas buvo apkaltinti galimai neatsargiu gyvybės atėmimu. Vyrai pateko į daugiau kaip trejus metus trukusią teismų karuselę, kol juos galutinai išteisino Lietuvos Aukščiausiasis teismas. Marijus tą laikotarpį prisimena sunkiai rinkdamas žodžius.
„Organizuodami varžybas dirbome labai daug ir iš širdies. Stipriai tikėjom tuo, ką darėm. Norėjome, kad dalyviai ne tik pajustų sportinės kovos skonį, bet ir susipažintų su Anykščių krašto kultūrinėmis ir gamtinėmis vertybėmis. Berods viską buvome numatę, dalyviai turėjo žemėlapius su pažymėta užtvanka, prieš kurią jie turėjo išlipti į krantą ir baidares persinešti, ką kiti ir darė. Mes net kelių kilometrų spindulių gyventojus perspėjome, kad prisirištų palaidus šunis, – sakė Marijus, primindamas, kad renginys net buvęs nominuotas geriausiu turistiniu renginiu. – Jaučiausi teisus. Teisėjų klausiau, ką mes padarėme ne taip, tačiau atsakymo nebuvo“.
Tie metai galbūt pagreitino ankstyvą jo tėčio A. Rindzevičiaus mirtį nuo insulto. Po tokių išbandymų, manau, retas ryžtųsi vėl organizuoti „Nykštietišką triatloną“.
„Sulaukiau supratingumo ir palaikymo. Žmonės skambino, rašė laiškus, kad pavasarį vėl organizuotume varžybas“, – pastebėjo Marijus.
2012-ųjų gegužę, Anykščiams esant Lietuvos kultūros sostine, sukvietęs apie du šimtus dalyvių, triatlonas tapo tarptautiniu, atvyko latviai ir estai. Lenktynės vyko trijų seniūnijų teritorijoje, dalyviai bėgo 7 km, 60 km važiavo dviračiais ir 17 km plaukė baidarėmis, lynais kėlėsi per upę, pjovė malkas… „Nykštietiško triatlono“ trasose lenktyniavo įvairaus amžiaus, profesijų žmonės, tarp jų – verslininkas ir politikas Lukas Pakeltis, biatlonininkas Vytautas Strolia, LR Seimo narys Algirdas Sysas, kuris dalyvavo visuose kituose triatlonuose. Pakalbintas apie „Nykštietiško triatlono“ įspūdžius, Seimo narys sakė, kad jie puikūs ir paklaustas, ar atvyktų, jei būtų vėl organizuojamas, sakė, kad pasižiūrėtų, kokios rungtys.
„Dabar nebebėgioju, važiuoju dviračiu, tad nežinau, ar man tiktų rungtys, – sakė A. Sysas. – Tai ne tik varžybos, bet ir pažintis su Anykščiais aplankant tokias vietoves, kurių nepamatysi šiaip jau atvažiavęs į Anykščius“.
Pasak M. Rindzevičiaus, tai ir yra vienas iš šio triatlono tikslų, parodyti Anykščių krašto gamtą, kultūrines vertybes. Vyko devyni triatlonai ir jų trasos buvo skirtingos. Viena iš įsimintinesnių buvo pažintinė su Šimonių girios partizanų kovomis. Paklaustas, ar ketina vėl organizuoti „Nykštietišką triatloną“, Marijus susimąstė.
„Tokių minčių yra. Kovidas nutraukė tradiciją. Laukėme, kada pastatys tiltą per upę prie Puntuko akmens, labai įdomi trasa būtų abipus Šventosios Kavarsko ir Kurklių apylinkėmis. Matysim...“
M. Rindzevičius vasaromis nuomoja baidares, kanojas, irklentes ir vienu metu į upę pajėgtų paleisti apie šimtą vandens pramogų mėgėjų. Baidarėmis galima plaukti ne tik Šventąja įvairiais atstumais, bet ir jos intakais Jara, Virinta, Vyžuona ir kitomis. Tačiau tai tik dalis veiklos. Šventosios upės slėnyje, upėje ir jos pakrantėse organizuojami nepakartojami žygiai ištvermės, orientacijos, sumanumo išbandymui. Bene pirmieji apskrityje pramogautojams pasiūlė dažasvydį, šaudymą iš lanko. Populiarumo sulaukė bernvakariai, mergvakariai, organizuojami 5 km žygiai „Jaunosios pasirengimas santuokai“, „Jaunikio išbandymas“ su skirtingom užduotim. Dažniausiai tokie žygiai pasibaigia prie laužo.
Pasak M. Rindzevičiaus, klientams įsimintinus įspūdžius palieka naktiniai plaukimai baidarėmis fakelų šviesoje, įsiklausant į tylą, kartais pasigirstančius žvėrių ir paukščių garsus.
„Į žygius žmonės keliauja grupelėmis, šeimomis, tačiau pasitaiko ir išskirtinių atvejų, – pasakojo Marijus. – Paskambino vienas tėtis iš Klaipėdos ir paprašė paruošti maršrutą su nakvyne miške jam ir jo keturiolikametei dukrai, kad ši pajustų iššūkius, tačiau sugebėtų juos įveikti. Su palapine jie keliavo mišku, priėjo upę, atsigulę ant irklentės turėjo perplaukti upę, nes baidarė buvo kitame krante. Po žygio jie sakė, kad buvo labai sunku, bet jie to ir norėjo, įveikę visas kliūtis jautėsi laimingi. Įveikti kliūtį, nugalėti savo baimes, bet po to pajusti maksimalų pasitenkinimą – toks ir yra daugelio mano organizuojamų žygių tikslas. Kad pajustum euforiją pamatęs nuostabų saulėlydį, reikia užkopti ant stataus ir aukšto kalno.“
Dar viena M. Rindzevičiaus veiklos sričių – internetinė slidžių ir su slidinėjimu susijusios įrangos parduotuvė, veikianti nuo 2013-ųjų. Į tą patį portalą jis kelia ir su slidinėjimu susijusias naujienas.
Pamatęs į sieną atremtą gitarą, be klausimo suprantu, kad jos garsai dažnai skamba draugų ir bendraminčių kompanijose prie laužo. Atsisveikindamas Marijus prasitaria, kad važiuosiąs į Anykščių choro „Šilelis“ repeticiją.
anyksta.lr
Projektas "Gyvieji Anykščiai"
Prierašai po nuotraukomis:
1. Marijus su žmona Laima kuriasi sodyboje ant Šventosios kranto Jononių kaime.
2. Akimirka iš 2012-ųjų „Nykštietiško triatlono“. Prie Anykščių kultūros sostinės simbolio – vonios – kultūros ambasadoriaus šokėjo Deivido Meškausko plakatas, jis pats buvo trasoje. Dalyviams buvo užduotis vonią surasti ir čia nusifotografuoti.
3. Vasaromis slidininkas Marijus Rindzevičius treniruodavosi riedslidėmis.
4. Viena pagrindinių triatlono rungčių – plaukimas baidarėmis Šventosios upe.
5. Taip atrodė „Nykštietiško triatlono“ startas
6. LR Seimo narys Algirdas Sysas (viduryje) antrajame „Nykštietiškame triatlone“ 2012 metais.
7. „Nykštietiško triatlono“ dalyviai keliasi per upę.
Asmeninio albumo nuotraukos
