Kita vertus, daugeliui buvo labai įdomu, ką gi naujo žiūrovams atskleidžia parodos autorius fotomenininkas Stasys Povilaitis, fotografavęs J.Miltinį paskutiniaisiais jo gyvenimo metais.
Paroda „(Ne)matytas Miltinis“ prasideda visai ne nuo S.Povilaičio nuotraukos, o nuo senos fotografijos, kurioje prie vieno vaišių stalo teatro ambasadore vadintos Ksaveros Stankūnienės namuose užfiksuotas Maestro, šeimininkai, bičiulių Povilaičių šeima ir šiek tiek už stalą didesnis berniukas. Tai – S.Povilaitis.
Vėliau jis užaugo, susidomėjo fotografija, bet spragsėti fotoaparatu prieš režisierių niekaip neišdrįso.
Taigi pirmąją J.Miltinio fotografiją S.Povilaitis padarė tik iš nugaros ir iš labai toli. Ji pavyko vien todėl, kad menininkas pasiskolino iš bičiulio labai galingą tais laikais fotoobjektyvą.
Šioje nuotraukoje matyti, kaip miesto gatve žengia J.Miltinis su amžinu savo palydovu Vaclovu Blėdžiu. Pastarasis, kaip visada, žingsniu atsilieka.
Vėliau S.Povilaitis sugebėjo įsiprašyti pas režisierių į namus, žinoma, su raudonojo vyno buteliu. O tada jau gerokai padirbėjo fotoaparatu. Išvydęs nuotraukas J.Miltinis buvo patenkintas ir pagyrė jų autorių.
Susibičiuliavus su režisieriumi, buvo padaryta ir dar tokia fotografija – ant J.Miltinio kelių sėdi S.Povilaičio dukra Rūta ir vaikiškai nepatikliai, tiriančiai žvelgia į šį senuką... Dabar R.Povilaitytė – žinoma dailininkė.
Anot parodos rengėjų, unikalūs kadrai, papildyti išraiškingomis režisieriaus minčių citatomis, gerokai išplečia apmąstymų lauką ir akivaizdžiai perauga grynosios dokumentikos žanrą.